Kas man patinka Londone? Tai, kad šio miesto parduotuvėlėse gali rasti absoliučiai viską: pradedant prancūziškais antikvariniais Aubusono kilimais, baigiant lietuviška marinuota silke.
Yra dirbtuvių, kurios specializuojasi, tarkime, vien šilkinių užuolaidų kutų ir raiščių gamyboje, o neseniai aptikau parduotuvėlę, prekiaujančią vien ukulelėmis. Dažnai praeinu tokią sendaikčių krautuvėlę, kurios prekes sunku pavadinti sendaikčiais – veikiau jos atrodo kaip šiukšlės. Bet parduotuvėlė nebankrutuoja!
Ir geriau net nepradėti vardinti prekiautojų tautiniais maisto produktais ir restoranėlių savininkų – čia gali rasti bene visų pasaulio šalių virtuvių. Audringa prekyba savaitgaliais vyksta turguose – maisto, gėlių, žuvų, sendaikčių, audinių, mėsos, – kurių daugelis net įtraukti į oficialius miesto turistinius maršrutus kaip lankytinos vietos.
Kiekvienas savo komfortu ir gyvenimo kokybe besirūpinantis londonietis savo telefono aparate turi savo namų tvarkytojos, santechniko, kirpėjo, masažisto ar asmeninio trenerio numerį, kreipdamasis vardu labinasi su savo vietiniu rajono mėsininku, bandelių kepėju ar daržovių pardavėju, su privačiu kioskininku, pas kurį perka spaudą, pastiles, transporto bilietus ir cigaretes.
Kur suku su tokia įžanga? Žinoma, smulkiojo verslo ir nuo liepos 1 d. brangstančių verslo liudijimų Lietuvoje link. Lietuvoje nuskambėjusios žinios emigrantų stebėtinai beveik nepasiekė. Tokią įtartiną tylą suprasti galima tik vienaip – didžioji dauguma emigracijos tautiečių į smulkiojo verslo ašarų pakalnę, kitaip dar vadinamą Lietuva, grįžti artimiausiu metu tikrai nesiruošia. Juk priešingu atveju jie keltų triukšmą ir skambintų pavojaus varpais, bei galėtų iškabinti akis kiekvienam oficiozui, veidmainiškai suokiančiam: „Grįžkite, mielieji emigrantai, grįžkite, mums reikia jūsų rankų, protų ir širdžių, verslo sąlygos Lietuvoje vis palankesnės ir palankesnės.“
Juk ne tik Lietuvoje besikabinantiems į gyvenimą, bet ir Britanijoje sėkmingai pradėjusiems savo verslą ir kada nors galvojantiems su savo įdirbiu bei patirtimi grįžti į gimtinę, kur tęstų kažką panašaus, šis pabrangimas – kirtis per pakinklius.
Kad vėl sukluptų. Kad, gink Dieve, tik neiškeltų galvos, neprasigyventų, nepradėtų uždirbti, neprakustų, nenusipirktų tokio pat automobilio, kaip stambios korporacijos vadovas ir namuko jo kaimynystėje. Kad gyvenimas nepasirodytų per daug gražus ir kad žinotų savo vietą jame. O ta vieta – nebylaus pastumdėlio, kraunančio tiek, kiek veža, ir nuolankiai priimančio likimo smūgius.
Nes Lietuvoje formuojasi naujas verslo modelis, „pats geriausias modelis pasaulyje“ (turbūt nusikopijuotas iš kaimyninės valstybės su „pačia demokratiškiausia demokratija pasaulyje“), kurio viršūnėje – oligarchai, apačioje – samdiniai, o vidurio nėra ir nereikia, nes kam gi kažkokios smulkios krautuvėlės, kai yra didžiuliai prekybos centrai su supakuotais produktais?
Kam mažyčiai restoranėliai su trimis staleliais, kai yra visą Lietuvą tarsi aštuonkojai apraizgę gigantiški picerijų tinklai? Ir kas čia dabar bus, kai su patentu individualiai dirbantis statybininkas, stalius ar santechnikas per mėnesį uždirbs 8 tūkst. litų? Juk visi stambiųjų statybų kompanijų samdiniai išsilakstys į individualų sektorių.
Juokingiausia, kad naujo verslo liudijimų pabranginimo gynėjai apie tai kalba atviru tekstu: neva privatininkai per daug uždirba ir moka per mažus mokesčius, o didžiosios bendrovės patiria didesnių išlaidų. Ir krokodiliškai rūpinasi, kad neva privatininkai negarantuoja paslaugos kokybės, o štai didžiosios kompanijos, nepaisant internetinių atsiliepimų, tarkime, būstų naujakurių forumuose, tą kokybę šventai garantuoja.
Taip, bet jos dėl savo dydžio, niekam ne paslaptis, turi ir kartelinius susitarimus, ir prioritetus stambiesiems užsakymams, ir yra atsikandusios didžiausius savųjų rinkų gabalus, dažnai – monopolistės. Tuo tarpu su verslo patentu dirbantis mažutis privatininkas turi tik save, savo galvą, savo dvi rankas, savo mažutį verslo planą ir yra seniausios pasaulyje reklamos agentūros „Iš lūpų – į lūpas“ klientas.
Jei tikėsime tautiečių pasakojimais – o jų per septynerius metus prisiklausiau ir prisižiūrėjau tiek ir tokių įvairiausių, kad tikiu – viso to pakanka, norint išgyventi Britanijoje. Mačiau žmonių – įvairiausio amžiaus, jaunus ir pusamžius, kurie Lietuvoje buvo nurašyti kaip nevykėliai, atsidūrę ant bankroto ribos ar priversti uždaryti savo verslus, nes nesugebėjo kovoti su kyšių atvirai reikalaujančiais įvairiausio plauko tikrintojais, vieną kitam prieštaraujančius įstatymų išaiškinimus teikiančiais mokesčių inspektoriais, su įteisintu valdininkėlių ir savivaldybių reketu. Su nuolatiniu, tiesiog piktybiniu, kartais atvirai absurdiškais įstatymais ir potvarkiais pridengtu pagalių kaišiojimu į ratus – kad tik ta niekinama verslo smulkmė jokiu būdu nenuriedėtų sėkmės link.
O čia, atvykę į Britaniją, į svetimą šalį, kurios kalbą dažnai dargi moka tik apgraibomis, kur nėra jokių pagalbų, giminių ir pažįstamų rekomendacijų, pradėję viską nuo nulio visiškai svetimoje aplinkoje lietuviai tampa sėkmingais krautuvininkais, įkuria namų tvarkytojų agentūras, kirpyklas ir medicininius kabinetus, statybų ir apdailos kompanijas.
Randa savo vietą ir Londono metropolyje, ir Airijoje, ir Velse, ir Norfolke, kur nebankrutuodami teikia savo paslaugas, dėl kurių kokybės taip susirūpinusiai abejoja patentus pabranginę jų tautiečiai, bet kurios puikiausiai tenkina britus. Netikite? Angliškai skaitiantiesiems rekomenduoju užmesti akį čia. Straipsnis – trijų metų senumo, bet jam pritartų daugybė britų, kurie naudojosi lietuvių teikiamomis paslaugomis, ir atsirado jis „The Times“ todėl, kad aprašyta istorija – labai tipinė, o ne išimtis.
Tad kur tų emigracinių sėkmės istorijų stebuklų priežastys? Stebuklas labai paprastas – Didžioji Britanija yra viena palankiausių šalių pradėti savo individualų verslą. Taisyklės ir reikalavimai paprasti kaip dukart du, „popieristikos“ ir biurokratinių nesąmonių labai mažai.
Suvienodinti sąskaitų faktūrų blankai su kalkiniais dublikatais parduodami kiekviename kioske – tereikia verslininkui ranka įrašyti savo ir kliento duomenis. Tiesa, britų mokesčių inspekcija itin griežta, nuo karalienės, kaip čia juokaujama, nenusuksi nė penso. Mokesčius mokėti reikia – bet mokami jie ne iš anksto, ne avansu, ir ne nuo pelno, kurio dar nėra – o tik nuo verslo pajamų, prieš tai atėmus verslo išlaidas. Ir pirmuosius dvejus metus mažiems verslams taikomos didžiausios mokesčių lengvatos.
O kiek kainuoja Didžiojoje Britanijoje nusipirkti verslo liudijimą? Nulį svarų, nulį pensų. Jų, tų individualios veiklos verslo patentų, paprasčiausiai nėra. Užsiregistruoji mokesčių inspekcijoje kaip mokesčių mokėtojas ir moki procentus nuo pelno. Savivaldybės užsiima tuo, kas joms priklauso: socialiai remtinų gyventojų apskaita, komunalinėmis paslaugomis, aplinkos tvarkymu, o ne verslo patentavimu.
Verslo liudijimai neegzistuoja – juo labiau tokie, kokie bus nuo liepos 1 dienos, siekiantys 5000–6000 litų. Ir taip yra šalyje, kurioje vidutinis atlyginimas – 1500 litų per mėnesį, ir kur už verslo liudijimo įsigijimą tokį vidutinį atlyginimą gaunančiam vargšui mažutėliui baudžiauninkui reikia dirbti nei daugiau, nei mažiau – keturis mėnesius per metus.
Štai taip. Kad maža nepasirodytų. Kad žinotų, kas čia yra tikri verslininkai, ir aukščiau bambos šokti nebandytų. Tik ar supranta tie didieji, kad smulkiojo verslo stygius jau dabar kas dieną atsirūgsta jiems patiems – su kiekvienu vis prastėjančios kombinatuose keptos duonos kąsniu, su kiekvienu šaukštu perplautų prekybos centrų salotų, su ekologiškos produkcijos stygiumi, su tuo, kad vis sunkiau surasti auklę savo vaikeliui, namų tvarkytoją ir klozeto bakelį sugebantį sutaisyti santechniką? Tik ar nebaisu, kad jei taip bus ir toliau, tai netrukus gali ateiti diena, kai iškils pavojus paskęsti savo pačių...?