Įmonės išnyko iš žemėlapio, bet buvę vadovai neskursta

„Litimpeks“, Biržų akcinė pieno bendrovė, „Ekranas“, „Alytaus tekstilė“, „Vilniaus vingis“ – kažkada kiekviena šių bendrovių buvo tikra savo veiklos srities lyderė. Dabar jos – arba bankrutavusios, arba nutraukusios tiesioginę veiklą, kaip „Vilniaus vingis“.

Ar toks bendrovės likimas uždeda tam tikrą antspaudą jos vadovui?

Kaip parodė „Lietuvos ryto“ tyrimas, ne. Nors kai kurie iš jų jaučiasi patyrę nesėkmę, tai neprivertė jų trauktis iš verslo pasaulio.

Buvęs 1999 metais bankrutavusio „Litimpeks“ banko valdybos pirmininkas Gintautas Preidys šiuo metu gyvena ramiu visuomenei ne itin žinomos elektros ir elektros instaliacijos įranga prekiaujančios įmonės „Elgamos šviesa“ vadovo ritmu.

„Žmonių ir žurnalistų dėmesio aš visai nepasiilgstu. Dėl to labai džiaugiasi ir mano šeima“, – pripažino prieš devynerius metus iš bankininko į verslininko kėdę persėdęs G.Preidys.

Jis iš bankrutavusio banko į „Elgamos šviesą“ buvo pakviestas kaip finansų konsultantas. Vėliau tapo bendrovės vadovu.

Nepaisant skaudžios praeities, G.Preidys vis dar domisi bankininkyste. Mykolo Romerio universitete jis skaito paskaitas apie komercinę ir tarptautinę bankininkystę.

„Manau, dauguma studentų net nežino, kad aš vadovavau „Litimpeks“. Pats neprisistatau.

Tuomet, kai bankas bankrutavo, jie dar buvo labai maži“, – sakė G.Preidys.

Verslininkas nemano, kad jam dėstyti bankininkystę yra neetiška: „Aš dėstau teoriją, o ne praktiką. Dabartinė bankų sistema yra taip pažengusi, kad apie praeitį beveik nėra ko šnekėti, reikia galvoti apie ateitį.

Be to, iš mano patirties studentai gali pasimokyti, kokie pavojai jų tyko“.

Pedagoginę veiklą G.Preidys pradėjo dar sovietmečiu – 1983 metais. Iki 1995-ųjų, dar dirbdamas „Litimpeks“ banko valdybos pirmininko pavaduotoju, jis Vilniaus universitete dėstė finansų ir kredito, buhalterinės apskaitos, tarptautinės bankininkystės disciplinas.

Pedagoginė veikla – didelis Vilniaus universitete ekonomiką baigusio verslininko pomėgis.

Jis aukštojoje mokykloje dirba ne dėl pinigų, o savo malonumui. Dėstyti universitete G.Preidys norėtų ir pasitraukęs iš verslo.

„Nenoriu sumaterialėti. Man patinka bendrauti su jaunimu“, – pasakojo G.Preidys.

Jeigu kas nors pasiūlytų darbą kuriame nors šalies komerciniame banke, G.Preidys tokios galimybės atsisakytų.

„Tas etapas jau baigėsi. Apie tai net negalvoju. Geriau būti banko klientu“, – sako verslininkas. Jis neturi priekaištų šiuolaikinių bankų veiklai, patenkintas klientų aptarnavimo kokybe.

Nuo 1991 iki 1993 metų dirbęs „Litimpeks“, o vėliau pusmečiui perėjęs į Lietuvos banką, G.Preidys netiesiogiai pripažino, kad sprendimas vėl grįžti į „Litimpeks“ galėjo būti klaida.

„1993 metais, kai dirbau Lietuvos banke, sėkmingai įvedėme litą. O paskui, savo nelaimei, grįžau į „Litimpeks“. Manęs prašė padėti, išspręsti problemas.

Iki 1995-ųjų viskas buvo gerai, tačiau metų pabaigoje kilo krizė. Kadangi buvau vadovas, likau didžiausias kaltininkas“, – apgailestavo buvęs bankininkas.

1995 metų gruodžio 21 dieną, prieš pat Kalėdas, Vyriausybė sustabdė „Litimpeks“ ir Lietuvos akcinio inovacinio banko (LAIB) veiklą. G.Preidys ir LAIB vadovas Artūras Balkevičius buvo sulaikyti.

Jiems buvo pateikti įtarimai dėl svetimo turto iššvaistymo dideliu mastu, bankus užgulė išsigandę indėlininkai. Praėjus keleriems metams byla G.Preidžiui, nesurinkus kaltės įrodymų, buvo nutraukta.

Verslininkas įsitikinęs, kad tuomet banko veiklos sustabdymas buvo politizuotas.

Atnaujinus „Litimpeks“ veiklą G.Preidys vėl stojo prie vadovo vairo. Po ketverių metų banką sužlugdė Rusijoje kilusi ekonomikos krizė.

Bankrutavusios „Ekrano“ bendrovės buvusio generalinio direktoriaus 50 metų Eimučio Žvybo gyvenimas keičiasi.

Nuo šiol jis nemažai laiko praleis Baltarusijos sostinėje Minske. E.Žvybas jau antrą mėnesį eina naujas pareigas.

Jis tapo bendros Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) ir Minsko savivaldybės įmonės „Stadium“ vadovu.

Įmonė statys Minsko laisvalaikio centrą. Jame bus įkurta sporto arena, prekybos centras, viešbučių kompleksas.

Preliminariais skaičiavimais, ŪBIG investicijos Minske sieks 250 mln. eurų.

„Praėjo dveji metai nuo to laiko, kai bankrutavo „Ekranas“. Nutariau, kad užtenka poilsiauti, laikas imtis darbo.

Kadangi buvau jau pats apsisprendęs ko nors imtis, netruko atsirasti pasiūlymas. Tiksliau, tai buvo abipusiai signalai“, – sakė buvęs ilgametis „Ekrano“ vadovas.

16 metų kineskopų gamybos įmonei vadovavęs panevėžietis nebijo keisti veiklos pobūdžio. Jis tvirtina, kad vadovaudamas „Ekranui“ įgijo nemažai patirties kaip statybos darbų vadovas.

Jam teko dalyvauti statant antrąjį stiklo cechą, vadovauti kelioms mažesnėms cechų rekonstrukcijoms, taip pat po gaisro sudegusio to paties antrojo stiklo cecho atstatymui.

Projektų, finansų ir techninių darbų valdymas bei vadovavimas 30-čiai darbuotojų – tokia naujoji E.Žvybo kasdienybė. Panevėžietis sako, kad naujoje jo darbuotojų komandoje nebus žmonių, su kuriais dirbo anksčiau.

„Naujam kolektyvui esu pasakęs, kad atėjau ne siekti karjeros, o dirbti.

Esu nemažai pasimokęs ir padaręs išvadas iš savo praeities. Vienas lauke niekada nebūsi karys.

Antra, labai svarbu griežtai apibrėžti susitarimus su akcininkais“, – sakė E.Žvybas.

Į klausimą, ar ketina mokytis baltarusių kalbos, Minsko laisvalaikio centro statybos vadovas atsakė gerbiąs šią tautą, bet tikįs, kad naujame darbe užteks jo turimų rusų ir anglų kalbų žinių.

E.Žvybas prisipažino iki šiol negalįs ramiai pravažiuoti pro pardavinėjamą bankrutavusį Panevėžio „Ekraną“.

„Visada prisiminsiu savo darbo kineskopų bendrovėje laiką ir į jį atsigręšiu.

Negali savo gyvenimo istorijoje pats padėti taško ar kurią nors dalį išbraukti“, – kalbėjo panevėžietis.

„Biržų akcinė pieno bendrovė – su jumis nuo pirmųjų dienų“ – tokį reklamos šūkį tikriausiai mažai kas atsimena. Ši įmonė prieš keliolika metų buvo tikra pieno rinkos lyderė.

Tačiau besiplečiančią įmonę užgriuvo skolų našta. Bandymai ieškoti investuotojų Rusijoje baigėsi nesėkme, todėl 2001-aisiais bendrovei buvo paskelbtas bankrotas.

Jos įkūrėjui bei generaliniam direktoriui Vladui Songailai netgi buvo iškelta baudžiamoji byla už sukčiavimą dideliu mastu, tačiau už grotų sėsti neteko.

Net ir praėjus tiek laiko V.Songaila pripažįsta nieko nebenorintis girdėti apie pieno perdirbimo verslą: „Jeigu kas paprašo – galiu suteikti konsultaciją, tačiau nuo pieno man jau bloga“.

Šiuo metu V.Songaila gyvena Vilniuje ir tikina iš verslo nedingęs. Pripažinęs, kad dabartinė jo veikla susijusi su maisto pramone, buvęs Biržų akcinės pieno bendrovės vadovas nepanoro detaliau apie tai kalbėti.

„Turiu nemažai planų, bet juos bus galima paskelbti ne anksčiau kaip po pusmečio. Dabar dar ankstoka: sakoma, jeigu pliurpsi apie svajones, jos niekada neišsipildys“, – aiškino V.Songaila.

Praėjusį rudenį bankrutavusiai didžiausiai Alytaus įmonei „Alytaus tekstilė“ per jos gyvavimo keturiasdešimtmetį vadovavo apie dešimt direktorių.

Bet jie sparčiai pradėjo keistis tik po to, kai 1998 metais įmonė buvo nesėkmingai parduota 240 mln. litų investicijų pažadėjusiai ir pažadų netesėjusiai Singapūro kompanijai „Tolaram group“.

Net tris kartus nuo 2001 iki 2005 metų bendrovės generaliniu direktoriumi teko dirbti 61 metų Albinui Jasiulevičiui.

Kai vadovas užsienietis būdavo atleidžiamas ar pats pasitraukdavo, akcininkai priprašydavo jo, vietinio, užimti šią vietą – kartą vos keliems mėnesiams.

„Alytaus tekstilėje“ dirbau nuo 1970 metų, kai baigiau tuometinį Kauno politechnikumą. Sutikdavau, nes negalėjau abejingai stebėti ir laukti.

Iki šiol tebetikiu, kad įmonę buvo galima išgelbėti, jei akcininkai arba vėliau iš jų bendrovės akcijas perėmusi Ūkio ministerija būtų skyrusi lėšų restruktūrizacijai“, – kalbėjo A.Jasiulevičius.

Paties V.Jasiulevičiaus sukaupta daugiau kaip 30 metų vadovo patirtis padėjo jam įgyti Alytaus miesto mero Česlovo Daugėlos ir tarybos politinį pasitikėjimą.

Prieš aštuonis mėnesius jis tapo administracijos direktoriumi.

„Pats esu nepartinis. Sunku būti geru biurokratu, bet jaučiu, kad juo tampu.

Labai praverčia bendrovėje įgytos žinios ir patirtis. Jų vertės nė kiek nesumažino tai, kad įmonė bankrutavo. Juk mes visi – vadovai, specialistai ir darbininkai – nuolat stengėmės padėti jai išsilaikyti, o ne žlugdyti“, – kalbėjo A.Jasiulevičius.

Vaclovo Šleinotos atvejis, palyginti su kitais buvusiais bankrutavusių įmonių vadovais, – išskirtinis. Mat jo vadovaujamas „Vilniaus vingis“ nepatyrė bankroto.

Ši įmonė buvo viena kreipiamųjų sistemų gamybos lyderių Europoje, tačiau daugeliui užsakovų perkėlus gamybą į Azijos šalis, paprasčiausiai teko nutraukti tiesioginę veiklą.

„Vilniaus vingis“ iki šiol egzistuoja, tik gamykla nebedirba. O aš turiu tiek veiklos, kiek neturėjau būdamas direktoriumi.

Juk vadovauti tūkstančiui žmonių yra lengva, nes turi padėjėjų. O kai lieki pats sau ir vadovas, ir darbuotojas – daug sunkiau“, – pripažino V.Šleinota.

57 metų verslininkas tikina į pensiją dar nesirengiąs traukti: jis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas, Inžinerinės pramonės asociacijos vadovas, dalyvauja visuomeninėje veikloje.

V.Šleinota iš verslo nepasitraukė – šiuo metu jis save įvardija finansiniu investuotoju. Tačiau – ne aktyviu.

„Investuoju per fondus, kitais būdais, tačiau aktyviai įsitraukti į tokią veiklą nebenoriu.

Juk ne mano amžiui iš naujo imtis verslo.

Kita vertus, šiek tiek dirbti nemoku: arba viskas, arba nieko. Todėl tenka patikėti pinigus kitiems, tegul jie dirba“, – aiškino verslininkas.

Jo nuomone, didžiausias Lietuvos vadovų trūkumas – nesugebėjimas laiku sustoti ir pasitraukti iš posto.

„Suprantu, kad tai labai sunku. Patikėkite, man irgi nelengva. Tačiau Vakaruose žmonės turi ateities vizijų, žino, ką veiks po penkerių ar dešimties metų, kai jau nebebus vadovai.

O mūsiškiai stengiasi iki pat senatvės arti, plėšytis, o ne mėgautis gyvenimu.

Jei dar kyla sveikatos problemų, žmogus visiškai sugniūžta. Todėl reikia pasitraukti tuomet, kai viskas gerai“, – savo požiūrį dėstė V.Šleinota.