Vos keli šimtai metrų toliau nuo centro ir pora tūkstančių eurų už kvadratinį metrą pigiau. Tokie nekilnojamojo turto kainų kontrastai tarp Paryžiaus ir jį supančių priemiesčių.
Vos peržengiate Prancūzijos sostinę žiedu juosiančią magistralę, ir nekilnojamojo turto kainos šauna į kosmosą.
Išimtis – tik artimiausi vakariniai sostinės priemiesčiai.
Vadintis paryžiečiu – brangu
Notarų duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį 18-ajame Paryžiaus rajone – jis vienas pigiausių – butų kainos siekia 5500 eurų (19 tūkst. Lt) už kvadratinį metrą.
Ranka nuo jo pasiekiamame šiauriniame Sen Deni priemiestyje butas kainuoja beveik perpus pigiau – 2860 eurų (10 tūkst. Lt) už kv. m.
Teisė vadintis paryžiečiu – gyventi vidinėje žiedo pusėje ir važinėti automobiliu, kurio registracijos numeriai baigiasi sostinės gyventojams priklausančiu skaičiumi 75, – brangus malonumas.
Labai brangus. Notarų duomenimis, šių metų pradžioje vidutinė būsto kaina Paryžiuje siekė 6430 eurų (22 tūkst. Lt) už kv. m. O šiuo metu brangiausiame 6-ajame rajone būsto kainos siekė 9800 eurų (34 tūkst. Lt) už kvadratinį metrą.
Ši statistika – jau įvykę ir notarų patvirtinti sandoriai. Tai reiškia, jog pirmąjį šių metų ketvirtį butai Paryžiuje už tiek ir buvo parduoti.
Sostinės privalumai
Nepaisydami tokių kainų, tie, kurie išgali, vis vien perka arba nuomojasi būstą pačiame Paryžiuje. Miestą jie renkasi ne tiek dėl snobizmo, kiek dėl noro gyventi patogiai ir laisvai.
Paryžiuje ne tik puikiai išplėtota visuomeninio transporto sistema. Paryžius savo plotu yra viena mažiausių Europos sostinių – vos 105 hektarai.
Vilnius, kurio plotas oficialiai siekia 392 ha, geografiškai už jį didesnis beveik 4 kartus.
Paryžių labai lengvai galima apvažiuoti dviračiu. Sėdęs į taksi – nebankrutuosi. Blogiausiu atveju mieste namo ir pėsčiomis gali pareiti.
Sostinės ilgis nuo iš rytų į vakarus – 18 km, o iš pietų į šiaurę – vos 9,5 km.
O priemiesčiuose, net ir artimuose, be automobilio sunku išsiversti arba be jo tenka vargti.
Nors dalį artimiausių priemiesčių galima pasiekti metro, o kitus – priemiestiniais traukiniais, dažnam gyventojui po to teks ilgokai laukti autobuso arba pėdinti gerą galą namo.
Miestas – kaip narkotikas
O paryžiečiams be galo svarbu būti jei ne pasaulio, tai bent jau Prancūzijos širdyje ir visų galimybių centre, viską turėti pašonėje ir pasiekti akimirksniu.
Tikrai ne vienas ilgametis šio miesto gyventojas jums pasakytų, kad geriau gyventi ankštame bute nei kraustytis iš sostinės, kad ir į už kelių kilometrų esantį priemiestį.
Tai prilygtų būti ištremtam iš Olimpo.
Be abejo, be privalumų, Paryžiuje yra ir daug trūkumų: žmonės gyvena susigrūdę, kvėpuoja užterštu oru, kenčia triukšmą.
Tačiau patikėkite – kai gyveni Paryžiuje, į priemiestį keltis nesinori nė už ką. Ir kuo ilgiau jame gyveni, tuo mažiau norisi.
Paryžius – siaubingas narkotikas. Nuo jo pamažu gali atprasti nebent išėjęs į pensiją, kai planuoji tinginiauti kurorte ar nuosavame sode kokiame nors žaviame Prancūzijos kaime.
Provincijoje – daug pigiau
Kita vertus, vidutines pajamas ir vaikų turinčios šeimos dažniausiai renkasi priemiesčius, nes sostinėje neišgali įsigyti arba nuomotis šeimai būtino erdvesnio būsto.
Antrame pagal gyventojų skaičių (830 tūkst.) Prancūzijos mieste Marselyje būsto kaina svyruoja nuo 2 iki 3 tūkst. eurų (7000-10 tūkst. Lt) už kvadratinį metrą. Panašios kainos Lione, Bordo, kituose didmiesčiuose.
Paryžiuje 2007 metais nekilnojamojo turto kainos augo, tačiau šiemet notarai jau užregistravo augimo lėtėjimą, o sandorių skaičius ėmė mažėti. Todėl specialistai pranašauja, jog tuoj kils krizė. Tačiau kad ir kaip viskas būtų, kontrastas tarp sostinės, priemiesčių ir provincijos greičiausiai išliks iš esmės nepakitęs. Jis visuomet buvo ryškus.
Kodėl? Paryžius beveik keturis kartus mažesnis už Vilnių, bet gyventojų čia – keturis kartus daugiau (2,2 milijono).