Pienininkai teigia, jog kraštutinių veiksmų imasi nesulaukę racionalių valdžios sprendimų ir paramos. Ar iš tiesų pienininkystės šaka atsidūrė ties pavojinga riba? Kas nulėmė žemės ūkio produktų rinkos regresą? Apie tai su Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėju Albertu Gapšiu kalbasi „Ūkininko paatarėjo“ korespondentė Aldona Svirbutavičiūtė.
– Kaip apibūdintumėte situaciją žemės ūkio produktų rinkoje?
– Situacija permaininga, žemės ūkio produktų rinka nuolat kinta. Paklausos ir pasiūlos santykį reguliuoja ne tik klimato sąlygų kaita, bet ir didėjantis produktų vartojimas besivystančiose šalyse. Esame maža šalis, nuo kurios mažai kas priklauso. Tuo tarpu eksportuodami daug žemės ūkio ir maisto produktų pasaulinius rinkos pokyčius pajaučiame gana staigiai.
Esame vieningoje ES rinkoje, o ES yra viena pagrindinių pasaulio maisto produktų eksportuotojų. Sausros, taifūnai ir liūtys vis dažniau nulemia pasaulinio derliaus kiekius, o politika – augančias energetikos kainas. Šios dvi priežastys paskutiniais metais turėjo įtakos žemės ūkio produktų rinkos svyravimams. Pasauliniai grūdų rezervai sumažėjo iki minimumo, o pasauliniai maisto produktų kainų indeksai vien per 2007 m. pakilo beveik 40 proc.
Kviečių kaina tarptautinėje rinkoje nuo 2000–ųjų patrigubėjo, o kukurūzų išaugo daugiau negu dvigubai. Dar didesniais tempais auga naftos kaina. Maisto produktų kainų kilimas neaplenkė ir mūsų šalies. Iš dalies tai ir konvergencinių procesų išdava įstojus į ES. 2006 metais maisto produktų lyginamieji kainų indeksai Lietuvoje sudarė tik 63 proc. ES vidurkio.
– Kuo ypatinga ir išskirtinė tapo pienininkystės šaka?
– Tai tradicinė žemės ūkio šaka, bendroje žemės ūkio produkcijos struktūroje sudaranti didžiausią dalį – daugiau nei penktadalį pajamų. Daugeliui karvių augintojų tai ne verslas, o gyvenimo būdas. Stambiems ūkiams pienininkystė buvo pelningiausia šaka. Kita vertus, egzistuoja neišsprendžiama dilema – kodėl mažiems ūkiams už pieną mokama mažiau nei stambiems.
– Kaip manote, kodėl tik dabar paskelbtas auditas nustatyti, kokias pieno kainos dalis pasidalija gamintojas, supirkėjas (perdirbėjas) ir prekybininkas?
– Vargu ar šis nustatymas ką nors pakeis. Nė viena iš trijų šalių nieko nelaimės. Kainas nustato ne auditoriai ir vyriausybės, o rinka (vartotojas). Net ir jei 60 proc. kainos atitektų žemdirbiui, smulkus ūkininkas iš to su šeima nepragyventų.
– Tiesa, kiekvienas atskirai skaičiuoja ir dabar. Tik kodėl tie skaičiavimai tokie skirtingi? Anot pieno gamintojų asociacijos vadovų, ūkininkams tenka vos 30 proc., o perdirbėjai ir prekybininkai pasiima 70 proc.?
– Kiekvienas savaip teisus, nes mato tik savo darbo vaisius, bet nesupranta, kad už viską moka pirkėjas, kuris taip pat nepatenkintas kylančiomis kainomis.
– Kokią metodiką teisingai apskaičiuoti pieno kainą siūlo mokslo žmonės? Kokia veriama „kainos grandinėlė“ jūsų akimis?
– Rinkos sąlygomis visose grandyse procesas turi būti pelningas, nes kitaip neturėsime galutinio rezultato. Lietuvoje pati silpniausia grandis – ūkininko ūkis. Vidutinis ūkio dydis – trys karvės. 1–2 karves laiko ¾ pieno ūkių. Esame ne tik smulkiausi ES šalyse, bet ir vidutiniškai mažiausiai primelžiame iš vienos karvės. Vargu ar galima tokiems ūkiams pritaikyti teisingą metodiką. Rinkos sąlygomis „protingą“ kainą suformuoja vartotojas.
LAEI skaičiuojama 2,5 proc. riebumo pieno kainų grandinė balandžio mėnesį buvo: žemdirbio dalis – 28 proc., pieno perdirbėjo – 46 proc., prekybininkų – 11 proc., PVM – 15 proc. Tačiau grandinės dalims įtakos turi produkto perkamumas, konkurencija ir kiti veiksniai. Todėl kainų grandinė kiekvienam produktui skiriasi. Apskaičiuoti kainų grandines visiems pieno produktams sudėtinga, nes reikalingas ir šalutinių produktų kainų vertinimas.
Be to, toks skaičiavimas labiau teorinis. Kainų grandinių nustatymas neturi praktinės vertės, nes nėra priemonių joms reguliuoti. Kitos šalys tokių tyrimų neatlieka. Nesuprantu pieno gamintojų rezoliucijoje keliamo reikalavimo kainas perskirstyti. Įdomu, kaip tai praktiškai gali būti įgyvendinama.
Analogiška pieno kainos grandinė Jungtinėje Karalystėje panaši į lietuvišką, bet palankesnė prekybininkams. Čia žemdirbio dalis – 35 proc., pieno perdirbėjų – 35 proc., prekybininkų – 30 proc. Nėra valstybei PVM tarifo, kuris daugelyje ES šalių yra daug mažesnis nei Lietuvoje.
– Žemės ūkio rūmai teigia, kad pieno supirkimo kainos yra žemiausios Europoje, o vartotojui pienas parduodamas didžiausiomis kainomis ES? Pakomentuokite, ar tikrai priartėta prie tokių parametrų?
– Iš tiesų mūsų pieno supirkimo kainos tarp ES šalių pačios mažiausios. Tačiau daug kur skirtingos ir pieno pristatymo sąlygos. Pas mus mažiausi ir pieno ūkiai, iš kurių žaliavos surinkimo išlaidos būna didžiausios. Tačiau pagrindinės priežastys – oligopolija pieno perdirbime bei pieno perteklius. Keturios pieno perdirbimo įmonės pagamina apie 90 proc. pieno produktų – manau, kad joms nebūtina nė tartis tarpusavyje dėl supirkimo kainų. Tik konkurencija arba pieno stygius gali šias kainas pakelti.
Išskyrus pieną, vartotojams parduodamų pieno produktų kainos dar nėra didžiausios. Nereikia užmiršti, kad PVM tarifas 11–13 proc. didesnis nei daugelyje ES šalių.
– Lietuvos pieno, mėsos, o gal net ir grūdų kainos disonuoja su Europos Sąjungos – vienos žemesnės, kitos aukštesnės. Jūsų teigimu, kai jos suvienodės, tada atsiras naujų problemų. Kokių?
– Visų pirma, supirkimo kainų konvergencija padidins konkurenciją. Žemdirbiai bus priversti ieškoti būdų, kaip didinti produktyvumą, gerinti kokybę bei mažinti gamybos išlaidas. Antra, labiausiai esame priklausomi nuo didelės Lenkijos rinkos, kurioje daugelis žemės ūkio produktų supirkimo kainų yra mažesnės už vidutines ES šalyse. Tik joms kylant galima tikėtis supirkimo kainų augimo Lietuvoje.
– Lietuvoje vidutinis ūkio dydis – 12,4 ha žemės ūkio naudmenų. Europos vidutinis ūkis – 15 ha. Bet štai Lietuvos pieno ūkyje aptiksime tris karves, ES – 13 piendavių karvių, mėsos ūkyje – 13 galvijų, 8 kiaules, ES – 56 galvijus ir 68 kiaules. Kokias išvadas perša ši statistika?
– Kad dar akivaizdžiai atsiliekame nuo ES, bet turime potencinių galimybių gerinti esamą padėtį, stambinti ūkius. Lietuvai reikalingi prekiniai ūkiai, kuriuose daug paprasčiau didinti produktyvumą ir produkcijos kokybę, užtikrinti ekonominį gyvybingumą. Kita vertus, nereiktų atsisakyti ir pusiau natūrinių ekologinių ūkių.
– Kokio dydžio ūkis gali dirbti pelningai?
– Bet koks ūkis gali dirbti pelningai, tačiau iki tam tikro dydžio visas pelnas būtų skirtas tik ūkininko šeimos pragyvenimui. Norint investuoti į ūkio plėtrą reiktų suformuoti ūkį ne mažesnį kaip 100 ha, pieno ūkį – 30–50 karvių. Iš esmės dabartinėmis sąlygomis pelną suformuoja tik tiesioginės išmokos. Be jų veikla apskritai būtų mažai pelninga.
– Tad kokia smulkių šeimos ūkų perspektyva?
– Smulkieji ūkiai galėtų užsiimti prekinės ekologiškos produkcijos auginimu, kaimo turizmu bei netradiciniais verslais.
– Kokį „gelbėjimosi ratą“ žemės ūkiui siūlo mokslas?
– Krizinė situacija kilo ne kaime ir ne žemės ūkyje, tačiau jos padariniai jaučiami ir čia. Jei dėl kainų augimo mažės maisto produktų vartojimas, ūkininkai bus priversti pigiau parduoti perteklinę produkciją, mažinti gamybą. Maisto produktų kainų augimas palietė beveik visas šalis. Tai pasaulinė krizė – ją suvaldyti prireiks nemažai laiko ir pastangų.
– Kodėl lietuviai lengva ranka perleidžia kiaulių ūkį danams? Kaip suprasti, kad danams čia auginti kiaules yra pelninga, o lietuviams – vieni nuostoliai?
– 2003–2006 metais kiaulių auginimas Lietuvoje buvo pelningas. Tik praėję metai dėl išaugusių grūdų kainų buvo nuostolingi. Šiemet didėjant kiaulienos supirkimo kainoms, vėl galima tikėtis pelningų metų. Vien tai, kad danai kiaulių verslą plėtoja kitose šalyse, rodo šio verslo perspektyvas ir pelningumą. Jiems Baltijos šalyse įsikurti lengviau. Daugelis lietuvių agroverslininkų kiaulių verslą parduoda iš nevilties, nes bijo danų ar lenkų konkurencijos.
Blogiausia, kad parduodami stambūs kiaulių kompleksai, kurie galėtų atlaikyti konkurenciją. Kiaulių Lietuvoje trūksta. Net apie 40 proc. jų importuojama iš Lenkijos. Noro patiems plėsti šį verslą nėra dėl perdirbėjų didelių įsiskolinimų už realizuotą produkciją. Tuo tarpu danai nuo seno garsėja kiaulių auginimu. Ir dabar Danijoje iš 13 mln. kiaulių bandos per metus išauga 26 mln. kiaulių. Tuo tarpu Lietuvoje turėdami apie 1 mln. per metus išauginame tik 1,3 mln. kiaulių.
– Apie ką šiandien turi mąstyti ūkininkai ir maisto produktų gamintojai, siekdami dirbti konkurencingame ūkyje? Juk iš inercijos vis dar dirbama ir mąstoma senoviškai, reikalaujant, pvz., supirkimo kainų reguliavimo.
– Beveik visuose žemės ūkio ir perdirbimo sektoriuose žemdirbiai ir perdirbėjai neranda bendros kalbos, todėl Žemės ūkio ministerijai dažnai tenka būti tarpininke sprendžiant vieną ar kitą problemą. Rinkos santykiai jau egzistuoja antrą dešimtmetį, tačiau veikiama sovietiniais principais. Net dalis reikalavimų sovietiniai.
Nesuprantu, kaip galima „sėdėti viename vežime“ ir abiem pusėms nesitarti. Dar bandoma Seime ar ministerijoje vienas kitą priversti neišvežti veršelių, pakelti supirkimo kainas, mokėti didesnes išmokas ir t.t. Trūksta motyvuoto bendravimo.
Jei pieno perdirbėjai vėlų 2007 m. rudenį kartu su žemdirbiais būtų aptarę susidariusią situaciją ir numatę galimybes ne tik 1,5 karto didinti pieno supirkimo kainas, bet ir reikalui esant jas mažinti, dabar karo dėl kainų nebūtų. Ūkininkai turėtų patys skaičiuoti, analizuoti savo išlaidas, ieškoti būdų, kaip padidinti produktyvumą. Be to, rinkos paieška bus efektyvesnė, jei smulkieji sugebės susijungti realizuojant produkciją.