Menas ir pinigai - kasdien tvirtėjanti sąjunga

Į šiuos ir kitus klausimus bando atsakyti Miunchene gyvenanti meno ir teisės specialistė Piroschka Dossi savo knygoje „Hype! Kunst und Geld“ (liet. „Menas ir pinigai“, Miunchenas, 2007 m., p.258). Ši knyga susilaukė jau trečio leidimo.

Autorė sako: „Kapitalistinėje meno rinkoje susitinka menas ir pinigai, šventas pamaldumas ir neišmanėlių spekuliacija, aukcionų rekordai ir menininkų skurdas, nesibaigianti kūryba ir nepasotinamas vartojimas“.

Nė vienoje kitoje rinkoje nėra tiek netikrumo dėl prekės vertės, kaip meno rinkoje. Už tokios pat meninės vertės kūrinį gali būti sumokėta milijonas ir gali negauti nieko bei likti nepastebėtu.

2005 m pasaulinio garso aukcionų, prekiaujančių meno kūriniais, apyvarta siekė daugiau kaip 4 mlrd. dolerių. Nors apie 90 proc. parduotų kūrinių neviršijo ir 10 tūkst. eurų, bet išaugo kolekcionierių skaičius, kurie moka beprotiškas sumas už atskirus meno kūrinius. Tais pačiais metais buvo parduoti 477 meno kūriniai, kurių kiekvieno kaina viršijo daugiau nei vieną milijoną dolerių. O jau 2006 metų vien pirmoje pusėje tokių darbų buvo 454. Apie pusė jų buvo parduota Niujorke. Čia jų kaina padidėjo 50 proc.

Įdomu, kad senųjų meistrų darbų kainos 1994–2004 metais padidėjo vos 4,6 proc., o XIX amžiaus darbų vertė - 67,5 proc., klasikinio modernizmo (1900–1970 m.) – net 89,3 proc. ir šiuolaikinio meno – 75,8 proc. Per 2004–2005 metus šiuolaikinis menas pabrango 17,4 proc., klasikinio modernizmo – 14,5 proc., XIX amžiaus – 10,2 proc. ir senųjų meistrų – 3,5 proc.

Kainas meno rinkoje atspindi visuomenės pajamų skirtumai. 0,1 proc. JAV turtingiausio sluoksnio pajamos nuo 1973 m. iki 2000 m. išaugo 343 proc. Tuo paaiškinamas dalies meno kūrinių kainų pakilimas. Patys turtingiausi gali daugiau mokėti už jiems patinkantį meno kūrinį. Tuo tarpu didelės dalies meno kūrinių kainos beveik nepakito, nes didelės dalies gyventojų pajamos taip smarkiai nepadidėjo.

Kita vertus, meno rinka tapo globali. Išaugo susidomėjimas menu, kaip kapitalu, ne tik senojoje Europoje ir JAV, bet taip pat ir Japonijoje, Indijoje, Rusijoje bei Kinijoje. Milijonieriai ir milijardieriai iš Azijos rado naujų būdų, kaip investuoti dalį kapitalo ir tuo pačiu sukėlė garsiausių pasaulio dailininkų darbų kainas.

Menu spekuliuoja ne tik investuotojai į meną, meno kūrinius kapitalizuoja bankai, aukcionai, menu prekiaujančios parduotuvės, meno galerijos ir prekybininkai. Pavyzdžiui, Šveicarijoje net kavinėse kabo originalūs menininkų darbai, o ne jų kopijos.

Mažiausia rizika gresia kaupiantiems senųjų meistrų ir klasikinio modernizmo darbus. Daugiausia spekuliatyvus yra jaunų šiuolaikinių dailininkų menas. Neretai į aukštumas iškeltos jų darbų kainos jau kitais metais gerokai krenta.

Meno kūriniai įgijo atskirą statusą kapitalo rinkoje. Londone užregistruotas „Fine Art“ fondas pradėjo savo veiklą su 150 mln. dolerių ir nuo 2004 m. vidurio kiekvieną mėnesį į meną investuoja 2 mln. dolerių. Daugiau kaip tuzinas panašių fondų egzistuoja pasaulyje, pradedant Vokietija, baigiant JAV ir Kinija. Autorės paskaičiavimu, tokių fondų veiklos dėka per 10 ateinančių metų į meno rinką įsilies apie 10 mlrd. dolerių.

Taip yra kartą pasakęs vienas turtingiausių meno kolekcionierių pasaulyje Tobias Meyeris. Meno kūrinio vertė kapitalistinėje visuomenėje pripažįstama tik tuomet, kai sukurtas darbas tampa konvertabiliu, t.y., kai jį galima iškeisti į pinigus. Konvertavimo procese dalyvauja ne tik menininkas, bet daugybė tarpininkų – visų pirma galerijos ir prekybininkai meno kūriniais. Jie meną paverčia pinigais, daro įtaką ir verčia suktis meno rinkos mechanizmą. Jie tarsi „rekrūtuoja“ menininką, verčia jį dalyvauti varžybose, stimuliuoja jo darbų paklausą tarp kolekcionierių, o taip pat kontroliuoja pasiūlą.

Istorijos pavyzdžiai rodo, kad būtent prekiautojai yra pagrindiniai meno rinkos žaidėjai. Pirmasis meno kūrinių bumas įvyko Nyderlanduose XVII amžiuje, kai ši valstybė buvo pasiekusi pasaulinę šlovę ne tik prekyboje, bet ir meno srityje. Praturtėję iš prekybos ir sėkmingų karų olandų miestiečiai šalia kitų prabangos prekių dideliais kiekiais pirko meno kūrinius – iki 70 tūkst. paveikslų kasmet.

Esant tokiam poreikiui, meno rinkoje paklausą turėjo ne tik Rembrandtas ir jo mokykla, bet ir daug istorijai nežinomų dailininkų. Gildijos, kurioms priklausė menininkai ir pardavėjai, studijuodavo paklausą ir ribodavo pasiūlą – taip siekė išlaikyti kainų stabilumą.

Dėl to net po šimto metų olandų dailė buvo brangiausia pasaulyje. Olandų prekybininkų sumanumo ir meno išmanymo – gebėjimo nustatyti darbų autorystę dėka meno kolekcionieriai ėmė pirkti „vardą, bet ne darbą“. XVIII amžiuje įsitvirtinęs vardo pirkimo principas galioja ir mūsų dienomis. Tiek pirkėjui, tiek pardavėjui yra svarbu ne tik ir ne tiek, koks yra darbas, o kas yra jo autorius.

Po šimtmečio galerijų ir prekybininkų vaidmuo meno rinkoje dar daugiau sustiprėjo, kai iš esmės jų dėka iškilo impresionistai ir jie bendromis pastangomis įveikė meno akademikų ir kritikų pasipriešinimą. Pastarųjų supratimas, kas yra menas, skyrėsi nuo galerijos savininkų, rėmusių ir rinkusių impresionistų meno kūrinius, supratimo. Šioje kovoje nugalėtojais tapo galerijos ir prekybininkai bei naujoji novatoriška menininkų karta.

XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje įsisteigė daugybė vėliau garsiais tapusių meno aukcionų rūmų, kurių įtaka meno rinkai nuolat augo ir šiandien pasiekė neregėtus mastus.

Prekybininkų įtaką pirkėjų skonio formavimui rodo atliktas tyrimas apie tai, kuo pasikliauja pirkėjas, rinkdamasis meno kūrinį. 70 proc. meno kolekcionierių informaciją gauna iš galerijų, 50 proc. – iš pačių menininkų, 40 proc. – iš spaudos, 5 proc. – iš radijo ir televizijos ir 2 proc. – iš interneto.

Meno kūrinio vertingumui ir paties menininko iškilimui nemažos įtakos turi garsūs kolekcionieriai ir muziejai. Niekas taip nesukelia susidomėjimo menininku, kaip jo retrospektyvių darbų paroda žinomame muziejuje. Prie to daug prisideda čia dirbantys meno ekspertai.

Tačiau pastebima, kad muziejų įtaka dėl nepakankamų finansinių galimybių meno rinkai mąžta, kad jiems vis sunkiau konkuruoti meno rinkoje nustatant palankumą vienam ar kitam menininkui su žymiais kolekcionieriais ar didžiuliais koncernais. Žinomiems muziejams konkurentais tampa sparčiai dygstantys privatūs meno muziejai, disponuojantys kur kas didesnėmis sumomis nei valstybiniai muziejai. Vien Berlyno centrinėje dalyje atsirado septyni privatūs meno muziejai.

Nekarūnuotu meno rinkos karaliumi jau daugiau nei 10 metų yra Pablo Picasso. Metinė jo darbų apyvarta tarptautiniuose aukcionuose sudaro 225 mln. dolerių. Daugiau kaip tūkstantis P.Picasso darbų kiekvienais metais pakeičia savo savininkus. Aštuoni iš dvidešimties brangiausių pasaulio darbų priklauso P.Picasso kūrybai.

2004 metais Tobiaso Meyerio aukcione P.Picasso darbas „Berniukas su pypke“ savo kaina pralenkė iki tol brangiausią V.van Gogho darbą „Daktaro Gache portretas“. Pastarajį darbą 1990 metais už astronominę 82,5 mln. dolerių sumą buvo įsigiję japonų popieriaus pramonės savininkai. Šitas rekordas išsilaikė 14 metų. Picasso darbą naujasis savininkas įsigijo už 104 mln. dolerių. Tai pirmasis meno kūrinys, kurio kaina viršijo 100 mln. dolerių.

Picasso laikomas žymiausiu XX amžiaus menininku. Už savo šlovę jis dėkingas ne tik savo genialiems gabumams, kuriais buvo apdovanotas, bet ir mokėjimu pasirinkti draugus, ypač tarp garsių galerijų savininkų. Vienu iš tokių draugų buvo jo pirmasis ir paskutinis darbų pardavėjas Danielis Henry Kahanweileris.

Tarp žymiausių, o kartu ir brangiausių pasaulio menininkų yra bent pora, kilusių iš Lietuvos ar bent susijusių su Lietuva.

Žinomo anglų menotyrininko Roberto Cummingo išleistame populiariame enciklopediniame leidinyje „Art“, išverstame į vokiečių ir prancūzų kalbas, randame Jacques’ą Lipchitzą, gimusį Druskininkuose 1891 m., ir Chaimą Soutine'ą (1893–1943 m.). Kiekvienam iš jų leidinyje dėmesio skirta daugiau nei visam „Fluksus“ judėjimui, gyvavusiam 1962–1970 m. JAV ir Vokietijoje.

Prie Jacques’o Lipchitzo pavardės nurodyta šalis Lietuva, ir kad tai – talentingas lietuvių kilmės skulptorius, o prie Ch.Soutine'o vokiškame leidinyje tiesiog parašyta, kad jis yra Lietuvos dailinininkas, daugiausia gyvenęs ir dirbęs Paryžiuje, bet šalis, kuriai jis atstovauja, yra Prancūzija.

Šiame leidinyje iš Vidurio ir Rytų Europos bei Skandinavijos (be rusų kilmės menininkų) pristatyti tik lenkų kilmės prancūzas Balthusas (1908–2001 m.), tikroji pavardė – Baltasaras Klossowski de Roda, taip pat – Latvijoje gimęs, bet dar ankstyvoje vaikystėje su tėvais į JAV išvykęs latvių-žydų kilmės abstrakcionistas Markas Rothko (1903–1970 m.) ir norvegas Edvardas Munchas (1863–1944 m.). Galima daryti prielaidą, kad visi kiti menininkai iš šito Europos regiono Vakarų pasauliui yra mažai žinomi.

Beje, lietuvių menininko žydų kilmės Chaimo Sautine'o, gyvenusio palyginti skurdžiai Paryžiuje, darbais vienas pirmųjų susidomėjo Bazelio verslininkas, vėliau tapęs žymiu kolekcionieriumi, Karlas Im Oberstegas, kuris 1926 m. įsigijo pirmąjį dar visai nežinomo Sautine'o darbą „Žaidžiantys vaikai“. Vėliau jo darbų nusipirko daugiau. Jo ir kitų galerijų bei muziejų dėka Sautine'as ir išgarsėjo.

Šiais metais garsiame visame pasaulyje Bazelio meno muziejuje buvo surengta Chaimo Sautine'o darbų paroda, sulaukusi didelio pripažinimo ir susidomėjimo ne tik Šveicarijoje, kurios muziejuose ir privačiose galerijose sukaupta gana daug pasaulinio garso menininkų darbų. Dalį Sautine'o darbų parodai muziejus pasiskolino iš privačių kolekcionierių.

Tačiau Lietuvoje Ch.Sautine'as plačiau ne itin žinomas. Daugiausia jo vardo propagavimu užsiima dailininkas Aleksandras Vozbinas, rengiantis Ch.Sautine'o vardo plenerus Lietuvos ir užsienio dailininkams.

Matyt, taip yra dėl to, kad Ch.Sautine'o darbų nėra Lietuvoje. O juk Sautine'o vardą būtų galima propaguoti daugiau, ypač Vilniuje, kur jis mokėsi meno mokykloje, ir bandyti įsigyti jo darbų pasaulio aukcionuose. Tokiu būdu pritrauktume ir meno pasaulio dėmesį savo kraštui ir Vilniaus miestui. Užtektų kelių Ch.Sautine'o darbų viename iš Vilniaus muziejų, kad į jį patrauktų meno piligrimai iš viso pasaulio.

O vis dėlto, kiek kainuoja M.K.Čiurlionis? Į šį klausimą, matyt, tiksliai būtų galima atsakyti tik tuomet, jei Čiurlionio darbai patektų į aukcionus ir, kaip kitų didžiųjų menininkų darbai, taptų preke. Tačiau kad taptų brangia preke, ji turi būti paklausi pasaulinėje meno rinkoje.

Tačiau šioje rinkoje Lietuva menkai dalyvauja. Mūsų muziejai ir galerijos pirmiausia dėl menko jų finansavimo nepajėgūs įsigyti ne tik pasaulinių šedevrų, bet ir žymesnių savo dailininkų darbų Lietuvoje. Gal verslo žmonės, suprantantys meną ir jo vertę, ateityje pataisys šią situaciją?

Kita vertus, meno mylėtojai iš Lietuvos laisvai, be vizų, gali pamatyti geriausius meno kūrinius žymiausiuose Europos muziejuose. Reikia tik didelio noro ir šiek tiek pinigų. Prieš XX metų apie tai buvo galima tik svajoti.