„Jaunystėje buvome nuoseklūs optimistai. Manėme, kad kiekvienais metais gyvenimas gerės“, - sako Jackie. - O dabar burbulas sprogo, manau, kad mano karta bus paskutinioji, kuri prisimins didžiąją Ameriką“. Jos vyras jai pritaria. Jam kelia nerimą, kad mokyklų lygis smunka. Jauniems žmonėms vis sunkiau prasimušti.
„Mes taip ilgai buvome nepaprastai godūs, kad pripratome prie gerovės“, - sako Jackie Brende. Ji viliasi, kad B.Obama galės išgydyti tautos negalavimus, tačiau bijo, kad jau per vėlu: “Nuokalnė prasidėjo“.
Vis dėlto paklausti apie jų pačių gyvenimą, Brende'ai pralinksmėja. „Finansiškai gyvename gerai“, - sako Jackie. Ji rašo apie keliones, o jos vyras – gydytojas. Pusę metų jie gyvena Misūryje, o likusią pusę – Meksikoje. Vaikai jiems padovanojo 24 anūkus – ir laukiamas dar vienas. Juk būna ir blogiau.
Visus amerikiečius – kad ir kokias politines pažiūras jie turėtų – šiais metais apniko slogi nuotaika. Demokratus jau pykina nuo George'o W.Busho. Respublikonus dar labiau pykina Kongrese šeimininkaujantys demokratai. Visi nervinasi dėl Irako – arba jie mano, kad karo išvis nereikėjo pradėti, arba apgailestauja, kad jis virto ilgu, sekinančiu ir nedėkingu murkdymusi purve. Depresiją kelia ir smurtas Afganistane. Užsitęsė ir kultūrinis karas: Amerika virsta Sodoma ir Gomora arba teokratine valstybe – priklausomai nuo jūsų įsitikinimų. Žemė kaista nuo teršalų arba ekofanatikų. O Amerikos ūkis svirduliuoja.
Sociologinės apklausos piešia niūrų paveikslą. Tik 29 proc. amerikiečių teigiamai vertina savo prezidentą. Tik 14 proc. mėgsta savo Kongresą. Ir tik 6 proc. teigiamai vertina ūkio padėtį. Vis dėlto daugelis amerikiečių sugeba suderinti nusivylimą šalies padėtimi su asmenine laime. Daugiau nei 80 proc. jų sako esantys patenkinti savo gyvenimu. Netgi dar daugiau mėgsta savo darbą. Ir nors beveik visi niekina Kongresą, dauguma amerikiečių gerbia savo atstovus.
Kaip suderinti šias iš pažiūros nesuprantamas prieštaras? Kai kas kaltina žiniasklaidą, kad perdeda liūdnas naujienas. J.McCaino rinkimų kampanijos patarėjas ir buvęs Teksaso senatorius Philas Grammas „The Washington Times“ skundėsi, kad „tapome žliumbikų tauta. Nuolatos girdi nesibaigiantį zyzimą, skundimąsi: netekome konkurencingumo, Amerika nuosmukyje... Dėkui Dievui, kad ekonomikoje viskas ne taip blogai, kaip kasdien rašo laikraščiai“.
Yra tiesos. Laikraščių antraštės nuolat akis rėžia žodžiais „žlugimas“, „žala“, „paskolų krizė“. Užsienio pranašai dar grėsmingesni – kartais jaučiama švelni piktdžiuga dėl supervalstybės sielvarto. Balandį britų dienraščio „The Independent“ pirmasis puslapis driokstelėjo antrašte „Didžioji depresija“. Po ja buvo straipsnis apie padidėjusį vargingiau gyvenantiems žmonėms dalinamų maisto talonų poreikį, kai buvo pranešta, jog jų dar yra.
Didžiąją depresiją – 1929-aisiais prasidėjusią ekonomikos krizę – tyrinėjanti istorikė Amity Shlaes užtikrina, kad tokie palyginimai absurdiški. Ketvirtajame dešimtmetyje, pažymi ji, „žmonės netekdavo namų, nors tik 10 proc. jų kainos būdavo sumokėjęs bankas“. Šiandien namų netenkantys žmonės skolinosi daugiau nei 90 proc. jų vertės. O dabartinis nedarbo lygis JAV, nors ir auga, tesiekia 5,5 proc. Per Didžiąją depresiją darbo neturėjo kas ketvirtas suaugęs amerikietis.
Dauguma amerikiečių mano, kad jų šalį ištikęs nuosmukis. Tačiau eksporto palaikomos gamybos apimtys dar neėmė mažėti.
Ph.Grammo manymu, jo tautiečiai kenčia nuo „psichologinio nuosmukio“, o ne tikro. J.McCaino kampanija atsikratė Ph.Grammo – griežtas, bet politiškai teisingas žingsnis. Nes skaičiai neužfiksuoja svarbios tiesos: vartotojams kaip reikiant suverš diržus išaugusios benzino, maisto ir sveikatos apsaugos kainos, kritusi namų ir vertybinių popierių vertė, griežtesnė paskolų davimo tvarka ir nekylančios algos. Abiejų partijų kandidatai nuolat girdi dėl to besiskundžiančius rinkėjus. O kadangi nė vienas iš jų nėra kvailys, abu nutaiso susirūpinusią miną.
Benzino kainų kilimas palietė beveik visus. Stambaus sudėjimo sunkvežimių įmonės vadybininkas Adamas Julchas iš Omahos (Nebraskos valstija) skundžiasi, kad jam neseniai teko iškeisti savo pikapą į mažytę „Hondą Civic“. „Sveriu 160 kilogramų – jaučiuosi lyg vairuodamas klouno automobilį“.
Dėl nevaldomų energijos kainų infliacija JAV pakilo iki 5 procentų - aukščiau nei 1992 metais, kai įsiutę rinkėjai iš Baltųjų rūmų išspyrė George'ą Bushą vyresnįjį. Realus vidutinis valandos atlyginimas sumažėjo, o namų – didžiausio daugumos amerikiečių turto – vertė krenta tokiu greičiu, kuris pranoksta regėtąjį – taip, teisingai – Didžiosios depresijos metu. Nacionalinis Case'o-Shillerio indeksas, vertinantis nekilnojamojo turto kainas, nuo nuo didžiausio savo lygio nukrito 16 proc., o sprendžiant iš neparduodamų naujų namų skaičiaus, kris ir toliau. Turto nuvertėjimas kartu su vartojimo prekių kainų infliacija – geriausias politinio nepasitenkinimo receptas.
Pavyzdžiui, Princo Williamo apygardoje, Virdžinijos valstijoje, namų kainos per metus nukrito 31 proc., o vienas iš 111 būstų stovi tuščias, nes bankas jį pasiėmė iš nemokių skolininkų. Klestėjimo metais bankai siūlė nekilnojamojo turto paskolas neprašydami jokio pradinio įnašo ar mokumą patvirtinančių dokumentų, atsidūsta vietinis nekilnojamojo turto agentas. Kai šie skolininkai neteko darbo vietų – o nemažai jų dirbo ne geriausius laikus išgyvenančioje statybų pramonėje – daugeliui jų teko kraustytis lauk iš savo namų.
Labiausiai šio reiškinio paliestuose rajonuose, pavyzdžiui, Deil Sityje – bankui priklausančių pastatų – daugybė. „Žmonės nenori čia pirkti būsto, nes išvydę tiek daug tuščių namų, ima svarstyti, kas negerai šitame rajone“, - sako karinių oro pajėgų veteranas Edas Moore'as, palaikantis J.McCainą. „Padėtis ne kokia“, - jam pritaria statybų bendrovę turintis Johnas, rinkimuose balsuosiantis už B.Obamą, tačiau savo klientams to nereklamuojantis.
Abu vyrai nusiteikę niūriai, tačiau tiki, kad susitvarkys. E.Moore'o namo vertė gerokai nukrito, tačiau kadangi jis neplanuoja niekur kraustytis („kol mane pakas po žeme“), būsto kaina jo pernelyg nejaudina. Johnas ketina mesti statybų verslą, persikelti į Teksasą ir imtis leidybos. Vyras lankė, tačiau nebaigė universiteto, bet mano, jog „jei šiek tiek pasidomi, gali kažką padaryti iš nieko“, ypač Amerikoje.
Kitiems žmonėms Deil Sičio nesėkmės gali būti ir palankios. Dviejų vaikų motina Jessica Lofiego naršo rajoną, ieškodama gero pirkinio. Klestėjimo laikais eilinės šeimos negalėjo įpirkti gražaus namo taip arti sostinės. O šiuo metu ji dairosi po erdvų trijų miegamųjų namą, kurio kažkas bando atsikratyti už 149 tūkst. dolerių (330 tūkst. Lt).
Istorija moko, kad būstų rinkos nuosmukis gali užtrukti. Tarptautinio valiutos fondo užsakytas pokarinių nekilnojamojo turto krizių tyrimas atskleidė, kad jos paprastai tęsiasi ketverius metus. O infliacija galėtų ir sulėtėti, jei stabilizuosis vartojimo prekių kainos. Tačiau kadangi besivystančio ūkio šalyse vartojimo prekių paklausa auga labai greitai, amerikiečiams teks maistui ir kurui išleisti ne mažesnę pajamų dalį nei dabar. Nenuostabu, kad jie surūgę.
Prastą nuotaiką didžia dalimi lemia ir jausmas, kad paprasti žmonės negali apsiginti nuo veiksnių, kurių jie nekontroliuoja. Tad kol spekuliantai biržose ir naftininkai gręžiniuose lemia jų kasdienį gyvenimą, statybininkams tenka atkakliau ieškoti darbo, vežėjams pasitenkinti mažesniais užsakymais, o namų šeimininkėms pavartyti receptų knygas ir panaudoti vakarykštės vakarienės likučius šiandienos pusryčiams.
Vis dėlto prie kai kurių pokyčių sunku prisitaikyti. Amerikinis namų idealas – triaukščiai balti fasadai ir milžiniški sodai – priklausė nuo pigaus benzino. O jam pabrangus, priemiesčių gyventojai ima dairytis arčiau darboviečių esančių būstų. Tačiau taip greitai neįmanoma parduoti dabartinių namų ir kraustytis į tankiau gyvenamus rajonus su geriau išvystyta viešojo transporto infrastruktūra. Ne visi to ir nori, taigi sukanda dantis ir meldžiasi, kad benzinas atpigtų. Kartais tiesiogine šio žodžio prasme – Rocky Twymanas iš Merilendo degalinėse organizuoja grupines maldas ir prašo dieviškosios intervencijos.
Nemažai sunkumų išlenda ir brangioje, tačiau skylėtoje JAV sveikatos apsaugos sistemoje. Pabrangęs sveikatos draudimas mažina algas ir verčia lėšų stokojančias bendroves panaikinti savo darbuotojams šį atlyginimų priedą. 2001 metais darbovietės pasirūpindavo 65 proc. amerikiečių sveikatos draudimu, o 2007-aisiais – tik 59 proc. Kadangi didžioji jų dalis vis dar sveikatos draudimą gauna iš darbdavių, nedarbas juos dar labiau gąsdina. Nors nedarbas nėra didelis, galimybė būti atleistam ypač nemaloni, nes ji reiškia, kad tavo vaikai nebegalės nemokamai apsilankyti pas gydytoją.
Sociologinės apklausos rodo, kad amerikiečiai kaip niekad nepatenkinti pajamų pasiskirstymu ir socialiniu mobilumu. Anot „Gallup“, beveik 7 iš 10 JAV gyventojų mano, kad turtą reikėtų perskirstyti teisingiau – didžiausia dalis nuo pat 1984-ųjų, kai šis klausimas pirmąkart užduotas.
Išties vidutinės šeimos pajamos nuo 1999 metų mažėjo, o darbininkams tenkanti nacionalinių pajamų dalis visiškai sumenko. Darbininkų padėtis keičiasi cikliškai: 1997-2001 metais jų dalis didėjo, o dabar vėl susitraukė iki 1997-ųjų lygio. Tačiau jau nuo pat devintojo dešimtmečio pradžios atotrūkis tarp kvalifikuočiausiųjų darbuotojų ir visų kitų nuosekliai augo. Ypač pastaraisiais metais turtingiausiųjų gyventojų pajamos dar labiau išaugo, o tuo tarpu visų kitų nesikeitė arba netgi sumažėjo.
Šias tendencijas puikiai apibendrina ekonomisto Emmanuelio Saezo surinkti statistikos duomenys. 1990-2000 metais vienas procentas turtingiausiųjų amerikiečių realios pajamos kasmet didėjo po 10 proc., o likusiųjų 99 proc. per metus paaugdavo tik 2,4 proc. 2002-2006 metais turtuoliai džiaugėsi 11 proc. kasmet didėjančiomis pajamomis, o visi kiti – tik 1 proc. Trys ketvirčiai G.W.Busho prezidentavimą lydėjusio pakilimo vaisių teko 1 proc. mokesčių mokėtojų, kurie šiandien atsiriekia patį didžiausią amerikietiškojo pyrago gabalą nuo pat trečiojo dešimtmečio.
Dėl nepavydėtinos JAV padėties amerikiečiai linkę kaltinti prekybą. Neseniai „Pew Research Centre“ atlikta viso pasaulio gyventojų nuomonių apklausa atskleidė, kad tik 53 proc. amerikiečių – mažiau nei bet kurioje kitoje iš 23 šalių, kur vykdytos apklausos – mano, kad prekyba naudinga jų šaliai – 2002 metais tokių buvo 78 proc.
Nuotaikos niūrumas priklauso ir nuo amžiaus. Gyvenimą įpusėjusi karta (t.y., 43-62 metų žmonės) nusiminusi daug labiau nei jaunimas ir senoliai. Daugiau nei pusė jų (55 proc.) nesitiki, kad kitais metais jų pajamos spės paskui brangstantį gyvenimo lygį. Tarp jaunimo (18-42 metų) tokių yra 44 proc., o vyresnių nei 63 metų žmonių – 43 proc. Tam įtakos gali turėti faktas, kad būtent 43-62-mečiams tenka išlaikyti ir savo atžalas, ir senstančius tėvus.
Amerikiečiai priprato prie neįtikėtino klestėjimo. Net ir vargingieji šiandien turi daugiau šaldytuvų, indaplovių ir oro kondicionierių nei 1971 metais turėjo vidurinio sluoksnio amerikiečiai. Jaunimas neprisimena nė vieno rimto ūkio nuosmukio, nes paskutinysis ištiko prieš beveik du dešimtmečius. Kai kurie išvis pamiršo, kad ūkis vystosi ciklais, tad pasikartojančios krizės – visiškai normalus reiškinys.
Tik 18 proc. amerikiečių mano, kad gyvena prasčiau, nei jų tėvai jaunystėje. Tačiau rinkimų rezultatus lems trumpalaikiškesni rūpesčiai. Keturi iš penkių apklaustųjų mano, kad dabar sunkiau palaikyti vidurinės klasės atstovui pritinkantį gyvenimo būdą, nei buvo prieš pusę dešimtmečio.