Bankininkas D.Daubaras - arčiausiai Rotschildų esantis lietuvis

Po penktojo, paskutinio pokalbio su 72 metų lordu Rothschildu lietuviui buvo pasiūlyta partnerio vieta investicijų fonde. 321 mln. EUR turtą valdantis „Spencer House Capital Management“ ieškojo žmogaus, kuris nusimanytų apie Centrinės Azijos regioną, mokėtų bendrauti su vietos partneriais ir klientais, turėtų lyderio savybių, gebėtų valdyti projektus, mokėtų vesti derybas, puikiai bendrautų.

„Aš nemažai dirbau augančiose rinkose (angl. emerging markets), dalyvavau susijungimo ir susiliejimo bei finansavimo sandoriuose, o verslo administravimo magistro laipsnį įgijau prestižinio Pensilvanijos universiteto Whartono verslo mokykloje“, – savo patirtį vardija dešimtmetį investicinėje bankininkystėje Niujorke, Londone ir Honkonge praleidęs Daubaras.

Naujajam darbdaviui jis įsipareigojo nieko nekalbėti apie Rothschildų šeimą, todėl tepasako, kad susitikimai su pačiu „Spencer House Capital Management“ įkūrėju lordu Rothschildu buvo įdomūs, o jų pokalbiai krypdavo įvairiomis temomis – tiek apie jo idėjas, kur geriau investuoti, tiek apie istoriją ir apie Daubaro gyvenimą. O jame – nemažai klasikinių sėkmės istorijų elementų: 1992 metais lietuvis išvyko mokytis į JAV su 100 dolerių kišenėje, o po bakalauro studijų jau aktyviai beldėsi į didžiausių Volstryto bankų duris.

„Spencer House Capital Management“ tinklalapyje rašoma, kad vienas įtakingiausių ir labai gerbiamų pasaulio finansinių investuotojų lordas Rothschildas savo karjerą pradėjo „NM Rothschild &Sons“ šeimos banko grupėje. Čia jis dirbo finansų departamente ir tapo direktorių komiteto pirmininku. 1980 metais jis paliko banką ir įkūrė „RIT plc“, „RIT Capital Partners“ pirmtaką. Tuo pačiu metu jis buvo ir vienas iš dviejų įkūrėjų akcininkų turto valdymo bendrovės „Gamp“, kurią įsigijo UBS, ir vienas iš „J. Rothschild Assurance“ bei „St. James’s Place Capital“ įkūrėjų. Lordas Rothschildas buvo įsitraukęs ir į viešąjį sektorių, taip pat meno ir paveldo sritis bei filantropiją. O štai Daubaras beveik 10 metų sėkmingai darbavosi investiciniuose bankuose „Citigroup“, „Merrill Lynch“ ir „Credit Suisse“.

„Bankuose yra daug blizgesio, darbuotojams sukuriama nemažai komforto: gyveni geriausiuose pasaulio viešbučiuose, skraidai verslo klase, važiuoji limuzinu“, – pripažįsta Daubaras. Investicinius bankus jis prilygina didelėms pinigų gamybos mašinoms, kuriose yra dideli departamentai, o juose dūzgia didelės komandos darbuotojų. Pavyzdžiui, viename sandoryje gali dirbti iki 30 bankininkų. Jie pataria kompanijoms sandoriuose, rinkose padidina kapitalą, ieško naujų projektų. „Tačiau investicijų bankininkai gana dažnai keičia darbo vietą, nes po tam tikro laiko, įgiję rinkos analizės, derybų ir kitos patirties, jie eina vadovauti kokiai nors bendrovei ar tampa investuotojais. Beje, finansiniu investuotoju iš karto netampama, iki šio laiptelio reikia įveikti tam tikrą etapą, sukaupti finansinės patirties, įsigilinti į rinkų ir įvairių kompanijų bei pramonės sektorių dinamikos specifiką“, – dėsto Daubaras.

Dar 2002 metais jis Lietuvos žiniasklaidoje buvo užsiminęs, kad „viena iš svajonių – dirbti investicijų fonde Rytų Europoje arba augančiose rinkose“. Po šešerių metų ėmė artėti prie savo tikslo. Daubaras buvo užmezgęs puikius santykius su Londone dirbančiais „galvų medžiotojais“ (angl. head hunters), kurie žinojo, koks darbas jį domina, todėl nuolat jam pateikdavo pasiūlymų. O vieną dieną lietuvį pasiekė žinia apie galimybę tapti partneriu investicijų fonde „Spencer House Capital Management“.

„Būti investuotoju yra didesnis iššūkis nei dirbti investicijų patarėju: reikia priimti sprendimą, kur investuoti kapitalą, todėl šis darbas yra intelektualesnis ir reikalauja daugiau rizikingų sprendimų. Be to, kai tampi partneriu, tai nebesijauti didelės mašinos sraigteliu“, – neslepia Daubaras.

Jis džiaugiasi, kad tapęs finansiniu investuotoju, pats aktyviai dalyvaus investicijų rinkoje. Dar svarbiau – dirbdamas investicijų fonde, dirbs ir sau, nes dalis fondo uždirbto pelno atitenka jį valdantiems partneriams.

Dirbdamas „Spencer House Capital Management“ fonde Daubaras vakariečiams atstovaus augančioje Centrinės Azijos rinkoje, o daugiausia – Kazachstane. Mat 2007 metų gegužės pradžioje investicijų bendrovė su vietos bendrove „Compass Asset Management“, kuri yra viena iš lyderių tarp investicinės bankininkystės grupių šioje šalyje, sukūrė „Tau Capital“ fondą. Jis yra sutelktas į Kazachstano ir Centrinės Azijos (Uzbekistano, Turkmėnistano, Tadžikistano, Kirgizijos) rinkas. Kur ir kiek čia investuoti, sprendžia fondo investavimo komitetas.

Lordo Rothschildo žvilgsnis į šį regioną nukrypo tada, kai jis prieš porą metų keliavo po Kazachstaną ir Centrinę Aziją.

„Kazachstanas ypač turtingas naftos, dujų ir mineralų. Šalies BVP auga Kinijos tempu – 10% per metus, ir spartaus augimo tendencija išliks ten ilgai. Be to, daug Kazachstano bendrovių kotiruojamos Londono biržoje (angl. London Stock Exchange) ir alternatyvioje vertybinių popierių rinkoje AIM. Ši šalis unikali gamtinių iškasenų turtais, kurie leis šaliai turtėti ir per trumpą laiką pasiekti turtingų pasaulio šalių lygį“, – optimistiškai nusiteikęs Daubaras. Būsimo investuotojo nebaugina ir tai, kad šios šalies bankai dabar yra krečiami likvidumo krizės, nes buvo daug prisiskolinę iš užsienio bankų.

„Mūsų fondas žiūri į rinkoje susidarančias specialias situacijas. Todėl, manau, dabar ten pats geriausias metas investuoti privačias lėšas: bendrovėms reikia kapitalo“, – daro išvadą ir toliau daugiausia laiko Londone praleisiantis Daubaras.

Lietuvis į vadinamųjų naujųjų kapitalizmo karalių – taip privataus kapitalo fondų atstovus pakrikštijo savaitraštis „The Economist“ – gretas įsiliejo nuo birželio 16 dienos. Azijoje, dirbdamas su vietos partneriais, jis ieško bendrovių, į kurias fondui būtų verta investuoti: peržiūri jų strategiją, verslo planus, vertina investicijų perspektyvas. Ir jeigu pritars minėtas komitetas – investuos. Naujose pareigose Daubarui teks ir derybos dėl akcijų kainos bei kitų sąlygų.

„Investicijų fondui tapus įmonės stambiu akcininku, mums teks suformuoti vadovybę, daryti įtaką strateginiams sprendimams, formuoti ir kurti bendrovės vertę“, – naujus iššūkius vardija Daubaras. Pasak jo, viena yra nueiti į direktorių tarybą ir pateikti bendrovės vertinimą, – tą daro investicijų bankininkai, o visai kas kita – rizika, kad investavus po kurio laiko gali sumažėti kapitalas, o tai labai papiktintų investuotojus.

Naujame darbe jam pravers ir asmeninės pažintys, nes investuotojui svarbu turėti kuo didesnį informacijos šaltinių tinklą, kuris padėtų analizuoti nusižiūrėtas įmones.

„Sau svarbią informaciją gauname iš įvairių mažų bendrovių, brokerių, taip pat patys ieškome per bankininkus ar pažįstamus“, – atskleidžia Daubaras.