Elegantiški būdai atsakyti „ne“

Rytą išskubate į rimtą susitikimą, o kieme – vėl tas pats žmogelis su savo leisgyviu automobilio akumuliatoriumi: „Pastumsi? Neužsiveda po šaltos nakties“. Dieną verslo partneris įkalbinėja perimti sunkaus kliento užsakymą. Popiet skambina giminaitis ir prašo paskolinti 100 Lt, nors aišku, kad negrąžins – kaip visada. Vakare draugas tempia už rankovės į koncertą, betgi tie muzikantai mėgėjai – ne jūsų skonio.

Kartais prašytojai tyčia pasistengia, kad nepajėgtume atsisakyti: verčia mus pasijusti skolingus. Arba apeliuoja į gailestį, daro spaudimą, pataikauja. Nenoromis sutinkame, bandydami pasiekti neįmanomą dalyką – įtikti visiems. Bet juk vis vien kas nors liks „ant ledo“, pavyzdžiui, mes patys. Nesusimąstome, kad tik atsisakydami dalykų, kurių nenorime, galėsime skirti laiko ir energijos tam, kam norime.

Kam nepatinka, kai esi mėgstamas – už tai, kad šauniai susitvarkai su visomis užduotimis? Atsisakysi prašomas – pasirodysi savanaudiškas, nepaslaugus, nesimpatiškas. Todėl ir sakai: „Gerai, padarysiu“. Bijai prarasti pažįstamų palankumą, geranorišką kolegų požiūrį ar net darbą – vėl išsprūsta: „Taip“.

Kas atsitinka tą akimirką, kai per keletą sekundžių tenka apsispręsti: sutikti ar atsiriboti? Dažniausiai – nenorime rizikuoti. Todėl mieliau nuslepiame savo nepasitenkinimą ir neišsiduodame, kokios tikrosios mintys sukasi galvoje – juk mus gali atstumti – būtų nemalonu.

Tokio elgesio šaknys – iš vaikystės. Tėvai skatino paklusnumą: „Tu blogas, jeigu nedarai to, ko prašau“. Sovietiniais metais vaikų darželiai nebūtinai pripažino teisę nevalgyti pieniškos sriubos – ir ne kitaip, o tik būtinai su juoda duona.

Įprotis sutikti su kitų reikalavimais persikelia į suaugusiųjų pasaulį, kur vykdydami svetimus norus, žmonės slapčia tikisi dėkingumo. Kraštutinis savo poreikių aukojimo atvejis – populiarioje vokiečių psichoanalitiko Wolfgango Schmidbauerio knygoje „Vargšas padėjėjas“ prieš 3 dešimtmečius aprašytas „padėjėjo sindromas“, kuriam moterys mažiau atsparios negu vyrai (dailioji lytis labiau bijo atrodyti šalta ir egoistiška – visuomenė tokias savybes laiko nemoteriškomis).

Štai ir pasirenkamas iš pažiūros lengvesnis kelias – sutikti, nors ir nesinori. Ilgainiui paaiškėja, kad taip toli gražu ne lengviau: tas, kuris nedrįsta atsiriboti, eikvoja energiją tenkindamas kitų norus. Ir tampa išnaudojimo auka.

„Jeigu tik suspėsiu, tai galbūt pavyktų“ arba „Nežinau, pažiūrėsim“, – tokie mėginimai išsisukti slidžiomis neapibrėžtomis frazėmis žada nesusipratimus ir tik atideda bręstantį konfliktą. Dialogo partneris dažniausiai pastebi, kad vengiame drąsiai pasakyti savo požiūrį, ir gali sprausti į kampą: „Bet reikia konkretaus atsakymo: taip ar ne?“ Patarimas: prašomi atsakymą formuluokite aiškiai ir vienareikšmiškai.

Prieš metus seno pažįstamo paprašiau, kad jo vadovaujamas prestižinis restoranas iškeptų kelis šimtus proginių tortų verslo renginiui. Jis atsisakė. Mandagiai paaiškino: „Per tokį trumpą laiką galime nespėti. Tokių žmonių kaip tu nenoriu pavesti.“ Argumentai įtikino, tą restorano direktorių gerbiu už atsakingą požiūrį, o mūsų santykiai nė kiek nenukentėjo.

Atsisakymo įgūdžiai įtraukiami net į specialistų mokymo programas. Štai psichoterapeutai turi mokėti nesugriaudami pasitikėjimo atsiriboti nuo nepagrįstų savo pacientų lūkesčių. Pernelyg didelius reikalavimus tenka mandagiai atmesti ir paslaugų teikėjams – to mokoma specialiuose seminaruose. Tad ir mes atsisakymo nebelaikykime blogiu.

Atsižvelgdami į situaciją galime pasirinkti tinkamiausią elegantiško atsisakymo būdą. Pirmiausia idėjos aiškiam tiesiam „ne“: paaiškinkime, kokią kainą turėtume sumokėti, jeigu sutiksime vykdyti prašymą (pavyzdžiui, turėsime papildomai mokėti auklei už vaikų priežiūrą po darbo); pagrįskime atsisakymą – prašančiam bus lengviau mus suprasti (jeigu kolega nori paplepėti tuo metu, kai esame užsiėmę, pasakykime apie tai: „Mielai pasikalbėčiau, bet, atleisk, dabar negaliu.   Kaip tik turiu skubaus darbo“); pradžioje subtiliai išreikškime netiesioginę pagarbą prašančiajam: „Mielai sutikčiau, nes šitokio projekto, jeigu ir galėčiau imtis, tai tik su jumis. Bet...“; pirmiausia teigiamai atsiliepkime apie siūlomą dalyką („Tai labai įdomus pasiūlymas“), po to pasakykime, kad mūsų jėgos dabar skirtos kitam reikalui ir todėl negalime prisidėti prie sumanymo (tik konkrečiai neįvardykime to kito reikalo – prašytojui pakišime progą įrodinėti, kad jo prašymas esąs svarbesnis); padėkokime už pasitikėjimą: „Jaučiuosi pagerbtas, kad pagalvojote būtent apie mane, bet mano darbų grafikas užpildytas artimiausioms trims savaitėms“ arba „Tai didžiulis komplimentas, kad man patikėtumėte tokį atsakingą reikalą, bet, deja, negaliu jo imtis“;

pasakykime, kad laikomės principo ko nors konkretaus niekada nedaryti – paprastai žmonės pripažįsta tokią mūsų teisę ir palankiau priima atsisakymą („Negalėsiu papildomai dirbti per šventes. Kasmet per Kalėdas visa mūsų šeima pagal seną tradiciją važiuoja pas gimines į Varėną“).

Kai kada gali būti išties nelengva atsisakyti kategoriškai: kai prašo autoritetas, vadovas, akcininkas. Sakant „ne“ svarbu parodyti, kad tai galioja tik prašymui, bet ne siekiant atstumti prašantį asmenį.

Jeigu per sunku išlaikant akių kontaktą su šypsena ištarti tiesų atvirą „ne“, yra švelnesnių atsisakymo strategijų – bandant laimėti laiko, paskiriant užduotį kitiems, pasiūlant kompromisą arba sandėrį: nors kiti to ir norėtų, neprivalome atsakyti tuojau pat – paprašykime laiko apsispresti („Reikia pagalvoti. Paskambinsiu po valandos“), o pažadėtu laiku mandagiai, bet aiškiai pasakykime: „Ne“; atsisakykime vykdyti prašymą, bet pasiūlykime kitą būdą tam pačiam reikalui sutvarkyti („Galima kitaip – raskime krovinių taksi ir nereiks patiems tampyti baldų per pusę miesto“); kompromisas: „Galėčiau imtis tik štai šios dalies, bet visko atlikti negaliu“;

mainai – derėkimės, kad suteiksime paslaugą už paslaugą, pavyzdžiui: „Galėčiau sutikti tik su viena sąlyga: jeigu už šio vakaro viršvalandžius kitą savaitę gausiu laisvą dieną“; kartais pakanka tik dalinio atsisakymo – jis švelnesnis negu griežtas „ne“ („Jeigu reikia būtent šią savaitę – tikrai negalėsiu. Vėliau – prašom“).

Niekada nepakenks blaiviai pasverti: gal sutikti bus mažesnė blogybė negu atsisakyti? Geroji žinia: tokių situacijų, kai tikrai naudingiau nusileisti – pasitaiko palyginti retai. O atsisakyti – ne taip jau blogai, kaip daugeliui atrodo. Laiku ir vietoje atsisakydami be priešiškumo, galime turėti naudos.

Mus supras geriau, negu manome. Įdomu tai, kad aiškų neigiamą atsakymą žmonės priima palankiau, negu tikimės – ypač jeigu paaiškiname priežastis. Tik svarbu išlaikyti pagarbą prašančiajam ir atsisakyti tvirtai, bet draugiškai. Išsaugosime savigarbą. Tik priimdami ryžtingus sprendimus, galėsime gerbti save. „Kai sugebate atsakyti „ne“, gimsta jūsų individualumas“ (XX a. austrų psichoanalitikas René Arpadas Spitzas). Pademonstruosime tvirtą stuburą. Atsiribodami išlaikome savo kryptį ir neleidžiame, kad mus valdytų kiti – siekiame būtent savo tikslų. Žmonės, kurie nuolat su viskuo sutinka, nepelno didelės pagarbos.

Išliksime padėties šeimininkai. Tai itin svarbu vadovams: pavaldiniai greitai pastebi, kas priima aiškius ir ryžtingus sprendimus ir kas yra tikrasis lyderis.

Vienoje Klaipėdos parduotuvėje stebėjau, kaip atostogaujantys vokiečiai perka sveriamą Parmos kumpį, o pardavėja atsikalbinėja: nepjaustysiu jo plonytėmis riekelėmis, imkit šį gabalą ir viso gero, po jūsų eilėje laukia kiti pirkėjai. Vokiečiai neatlyžo. Su šypsena, mandagiai, bet nenusileido pardavėjos norams. Pasiekė savo. Smulkmena? Taip. Bet kiekvienas ilgas kelias prasideda nuo pirmo žingsnio.

Kinų išmintis moko: „Jeigu nori pakeisti savo šalį, pradėk nuo gimtojo miesto. Nori pakeisti miestą – pradėk nuo savo namo. Nori pakeisti namus, pradėk nuo savęs.“

Ar galėtumėte pirmiausia nepasiduoti savo paties norams? Kad ir atsisakyti riebaus kreminio pyragaičio prie kavos? Antras žingsnis – nenusileisti, kai jums bruka tai, ko nenorite. Štai restorane iškalbinga padavėja „nenugirsta“ ir atneša gerokai brangesnių sulčių negu prašėte – turite progą treniruotei. Mandagiai nesutikite: „Ačiū, bet nenorėčiau šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Prašiau ne tokių“.

Jeigu turite daugiau drąsos – Turkijos kurorto gatvėje priimkite pardavėjo kvietimą užsukti pasivaišinti šalta obuolių arbata, paplepėkite su juo, bet atsispirkite įkalbinėjimams pirkti odinę striukę ir nepasiduokite mintims, kad liekate skolingas („Nepatogu nieko nepirkus išeiti“). Nuo lengvų laimėjimų – pamažu prie sunkesnių „ne“.