Trise vienoje valtyje: brolių Ortizų verslo sėkmės istorija

Jie prezidentui Valdui Adamkui įteikė XVI a. sukurtą sidabrinę, raižytą ir paauksuotą taurę, kuri priklausė Leono Sapiegos jaunesniajam broliui Grigorijui. Mintis apie tokią dovaną verslininkams švystelėjo tada, kai iš spaudos sužinojo, kad reta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sukurta taurė parduodama Londono „Christie’s“ aukcione. Ir nors vyriausias iš broliųGeorge’as pusę laiko jau leidžia gimtojoje Belgijoje, kiti du broliai bent kol kas sparnų iš Lietuvos nekelia. 20% „Palink“ akcijų tebepriklauso Ortizų šeimai. Ji valdo ir nekilnojamojo turto vystymo ir valdymo UAB „Baltisches Haus“, todėl veiklos netrūksta. „Mes toliau statome parduotuves „Iki“ tinklui.

Be to, nusprendėme, kad „Baltisches Haus“ plėsis Latvijoje, todėl mūsų laukia daug darbo“, – apie gyvenimą be mažmeninės prekybos kalba 43-ejų George’as. Jo, taip pat dvejais metais už jį jaunesnio Oliverio ir trejais – Nicolo „Versus“ teiraujasi, ar broliams vėl nekirba mintis susirinkti prie žemėlapio, išsirinkti į mūsų kraštą panašią šalį, kaip kad 1991 metais – Lietuvą, ir ten pakartoti tą pačią verslo istoriją?

„Paklauskite to mūsų po dvejų metų, nes dabar viskas dar per daug šviežia. Dabar dar čia yra ką veikti“, – pataria gerai nusiteikęs George’as.

Per visus 15 „Iki“ tinklo kūrimo metų broliai laikėsi nuošalyje madingų vakarėlių, nepasakojo žiniasklaidai apie savo asmeninį gyvenimą, neįsileido fotografų į asmenines šventes. O kai į jų tinklą atėjo dirbti Aidas Mackevičius, nuo 2004 metų birželio, kai jis buvo paskirtas tinklo vadovu, jam teko ir „Iki“ veido formavimo vaidmuo.

„Prie tokio mūsų elgesio daug prisidėjo tėvo auklėjimas. Rodymasis viešai gali neigiamai paveikti kitus žmones. O su jais yra susijęs mūsų verslas, todėl ir mes turime elgtis atitinkamai“, – neabejoja Oliveris.

Puikiai lietuviškai kalbantys broliai mėgsta keliauti, bendrauti šeimoje, tačiau mašinų ar namų fotografavimas žurnalams – ne jiems.

„Mūsų jau ir į vakarėlius nekviečia. Labai seniai vis kviesdavo, o mes vis neidavome, tai turbūt iškritome iš svečių sąrašų“, – šmaikštauja Oliveris.

O George’as primena, kad jie tokie ne vieni mažmeninėje prekyboje. Štai Vokietijos mažmenininkę „Aldi“ taip pat valdo du broliai, bet jie niekada neduoda interviu, o jų nuotraukų ir su žiburiu nerasi. Taip pat elgiasi ir prekybos tinklo „Zara“ steigėjas.

Pirmasis iš brolių Lietuvoje daugiau kaip prieš 15 metų išsilaipino Nicolas. Kai du iš trijų George’o Ortizo atžalų buvo bebaigią karinę tarnybą, o trečiasis – universitetą, tėvas sūnums laimės ieškoti patarė Rytuose. Jam jau tada buvo aišku, kad „Vakaruose jau seniai viskas padaryta, o nauji vakarai aušta būtent ten, Rytuose“.

Taip tėvo paskatinti broliai išsitraukė buvusios SSRS žemėlapį, žvilgtelėjo į vakarinę Rytų dalį ir nusprendė, kad labiausiai dėmesio vertos Baltijos šalys, galbūt tuometinis Leningradas, taip pat ir Minskas, Kaliningradas. Beje, apie pastarąjį 1990 metais žiniasklaidoje buvo kalbama kaip apie „būsimąjį Honkongą“, „langą į Vakarus“.

„Sėdėdami su broliais prie žemėlapio, nutarėme, kad vykti į žvalgybą po išsirinktus miestus turėčiau aš, nes kalbu rusiškai“, – mintimis į praeitį keliauja Nicolas. Netrukus jam pasitaikė proga vykti į Varšuvą, o iš jos arčiausiai lėktuvu buvo Lietuva. Jauniausiojo brolio veidą užlieja šypsena, kai jis prisimena, kad tąkart į Vilnių atvyko su Lenkijoje gauta sovietų viza, kurios, kaip paaiškėjo, jau nebereikėjo. Po kelionių maratono Nicolas broliams pateikė ataskaitą apie Vilnių, Sankt Peterburgą, Rygą, Kaliningradą.

Lietuvos sostinė jam paliko labai gerą įspūdį, nes buvo pirmoji iš Baltijos šalių, kuri išsikovojo nepriklausomybę, be to, geografiškai buvo netoli Vakarų Europos. Akį traukė Vilniaus architektūra ir taikūs žmonės. Rusakalbiai miestai Nicolą baugino.

„Taip ir nutarėme, kad Vilnius yra gera vieta kažką pradėti. Tėvas, kuris sukosi šeimos versle, labai norėjo, kad visi trys sūnūs darytų ką nors drauge, kad šeimoje būtume it vienas kumštis, nes trys kartu yra daug didesnė jėga nei pavieniui. Tačiau ką ir kaip daryti, jis mums nenurodė“, – prisimena jauniausias sūnus.

Į Lietuvą atvykę broliai Ortizai iškart prasimanė darbo: jie Paryžiaus modelių agentūrai „Glamour“ 1992 metais sostinėje ėmė organizuoti merginų atranką. Savo rankomis Vilniuje klijavo reklaminius plakatus, į atranką norėdami pritraukti merginas, ne mažesnes kaip 1,70 m. Tačiau šis tekstas buvo išverstas klaidingai, todėl savo laimę išbandyti skelbime buvo kviečiamos tik tos, kurių ūgis – 1,70 m.

Konkursui broliai išnuomojo „Bočių restoraną“, prie kurio nuvinguriavo solidi eilė, nes į kvietimą atsiliepė 500 merginų. Iš jų buvo atrinkta 12, tačiau savo pergale jos džiaugėsi neilgai, nes joms geresnį gyvenimą turėjusi suteikti agentūra paskendo vidinėse problemose.

„Tai buvo vienkartinis mūsų darbas, kurio ėmėmės su dideliu ūpu, nes matėme galimybę gana greitai užsidirbti pinigų. Mums prancūzai sumokėjo 3 000 USD, o tais laikais tai buvo dideli pinigai“, – prisimena Oliveris.

Kitas verslas iš ankstyvojo brolių periodo Lietuvoje tebegyvuoja iki šiol. Tai miesto gidas „Vilnius In Your Pocket“ anglų kalba, kurio geografija dabar apima 65 Europos miestus ir 23 šalis. Idėją leisti informacinį leidinį broliams pakišo jų draugas žurnalistas iš Vokietijos Matthiasas Lufkensas.

„Leidiniui dabartinė „Ievos“ redaktorė Eva Tombak pardavė popieriaus ir rekomendavo Minske įsikūrusią spaustuvę. Ji iš mūsų gavo valiutos, o mes atsikratėme galvos skausmo dėl popieriaus ir spausdinimo“, – sėkmingą verslo sandorį iki šiol mena Oliveris.

Tačiau rimčiausiam žingsniui verslo kūrimo link brolius Ortizus pastūmėjo vėliau jų partneriu tapęs prancūzas Gerard’as Bourdonas. Meilės lietuvaitei į mūsų kraštą atblokštas užsienietis Prancūzijoje dirbo prekybos centre „Intermarche“, kurį aprūpindavo šviežia žuvimi.

„Atidaryti mažas parduotuves ir į jas atvežti geresnių maisto produktų buvo jo mintis, nes tuo metu Lietuvoje, mūsų akimis, apskritai nebuvo normalios maisto krautuvės. Tačiau jautėme, kad pinigų rinkoje yra, nes daugelis žmonių tuo metu vertėsi metalų ar kita spekuliacine prekyba“, – pradžią prisimena Oliveris.

Gerard’as padėjo „Palink“ savininkams užmegzti ryšį su pagal franšizę dirbusio „Intermarche“ prekybos centro savininku.

Nors įsigyti prancūziškų prekių norėjo verslininkai, kilę iš Belgijos, o verslą vystė daugeliui nežinomoje Lietuvoje, brolių sutikti „Intermarche“ vadovai buvo labai draugiškai nusiteikę jų atžvilgiu.

„Tiekėjai labai džiaugėsi, kad prancūziškos prekės pasieks ir Lietuvą. Juos žavėjo tai, kad esame pionieriai prekybos versle. Jie norėjo mums padėti, nes mes jiems priminėme jų verslo pradžią. Todėl iš „Intermarche“, be prekių, gavome ir daug pagalbos – nemokamų konsultacijų, jie taip pat prisidėjo prie pirmojo logistikos sandėlio statybos, atsiųsdami savo architektą“, – iki šiol partneriams dėkingi Ortizai.

Pirmasis prekių pirkimas iš „Intermarche“ atrodė maždaug taip: lyg dabar prie sostinės prekybos centro „Iki Minskas“ atvyktų sunkvežimis ir į jį būtų pakrauta prekių – kiekvienos rūšies po vieną. Už 20 000 USD broliai pas prancūzus įsigijo apie 350 bakalėjos ir alkoholio prekių, tarp kurių buvo ir Lietuvoje dar nematyti „Martini“, „Coca-Cola“.

Vyriausiasis George’as dar šiandien purto galvą, prisiminęs šio sunkvežimio muitinės procedūrą. Tada dar niekas nesinaudojo kompiuteriais, todėl buvo tikrinamas kiekvienos prekės dokumentas. „Neatsimenu, kiek išsėdėjau muitinėje, bet tai buvo vienas didžiausių mano gyvenimo košmarų“, – prisimena George’as.

Pirmąsias importuotas prekes iš Prancūzijos verslininkai savo rankomis iškraudavo į vadinamąjį sandėlį – keturis išnuomotus kambarius rūsyje. O į prekybos vietą jas gabendavo išnuomotu automobiliu „Iž“ su vairuotoju.

Pirmąją parduotuvę Ortizai atidarė 1992 metų gegužę sostinės Vokiečių gatvėje. Verslo pradžioje pusė metų jie bandė prekiauti didmena. Mažų parduotuvių savininkams provincijoje jie siūlė „Iki“ franšizę ir prekes už dolerius.

„Jiems taip pat siūlėme parduotuvėse diegti savitarną ir prekyboje vadovautis trimis šūkiais – savitarna, šypsena ir platus asortimentas“, – pasakoja George’as.

Jam antrindamas Nicolas sako, kad nepaisydami juos nuolat supusių pilkų veidų, niūrių spalvų drabužių, pilkų gatvių ir pastatų fasadų, jie ir tada šypsojosi žmonėms. Tik jiems niekas tuo pačiu neatsakydavo.

„Įeinant į parduotuvę vyrai nepraleisdavo pirmųjų pro duris moterų. Todėl supratau, kad jeigu ir toliau būsiu mandagus, tai prie durų stovėsiu visą dieną“, – šypsosi Oliveris.

Tačiau didesnė bėda broliams, kurie tarpusavyje bendrauja angliškai, o kai nori, kad niekas jų nesuprastų – prancūziškai, buvo lietuvių kalba. Pradžioje didžiausias bendravimo krūvis teko Nicolui, kuris kalbėjo rusiškai. Nuo kalbėjimo ir vertėjavimo broliams vakarais jo galva išsipūsdavo it kopūstas. Dirbti visiems broliams tapo lengviau, kai pasisamdė angliškai mokėjusias padėjėjas, su kuriomis vaikščiojo į visus verslo susitikimus. Broliai pastebėjo, kad jų pagalbininkės ne tik ne visada tiksliai išversdavo jų pasakymus, bet ir drąsiai reikšdavo savo nuomonę.

„Kartą labai supykau ant vieno žmogaus. Vertėjai paliepiau pasakyti, kad jis yra kiaulė (angl. pig). Tačiau vertėja griežtai atsisakė tą pasakyti“, – dabar jau kvatoja George’as.

Pasisukioję tarp parduotuvių lentynų, verslo partneriai greit sumojo, kad jeigu parduotuvėje stovės tik bakalėjos prekės už dolerius, šis jų verslas neturės perspektyvos. Jie suprato, kad jeigu nori sėkmingai plėstis, jų parduotuvėms reikia šviežių lietuviškų prekių.

Tuo pačiu metu ant brolių pečių visu svoriu gulė ir patalpų nuomos problemos. Buvo sunku rasti patalpas parduotuvei, nes viskas priklausė valstybei. O kai valstybinis nekilnojamasis turtas perėjo į privačias rankas, buvo sunku rasti savininkus, nes daugelis jų slėpėsi. Pavyzdžiui, Žirmūnuose pirmoji „Iki“ buvo įkurdinta antrame aukšte, „Vilmos“ gamyklos valgyklos patalpose.

„Tai, kad nesugebėdavome rasti gerų patalpų, paaiškinama paprastai – neturėjome ryšių“, – neslepia Nicolas.

Broliai pasakoja, kad tuo metu vyravo toks nekilnojamojo turto verslo modelis: parduotuves geriausiose vietose kažkas privatizuodavo su jų direktorių pagalba arba jų savininkais tapdavo patys parduotuvių vadovai, pigiai supirkę akcijas iš savo darbuotojų.

„Kol visi darė asmeninį biznį, su jais kalbėtis buvo neįmanoma, todėl mums tekdavo antrarūšės patalpos“, – aiškina Nicolas.

Vis dėlto per dvejus su puse metų, iki 1995-ųjų, Ortizai turėjo tris „Iki“ parduotuves. O 1995 metais jie žengė pirmąjį žingsnį plėtros link: su panevėžiečių UAB „Lėvuo“ įsteigė bendrą įmonę. Jos tikslas – atidaryti parduotuves Panevėžyje. Supratę, kad Vilniuje sunku prasiveržti, „Iki“ savininkai žygiavo į Uteną, Kauną, Marijampolę, Jonavą.

Broliai pasakoja, kad iš pradžių 4 metus jie nieko neuždirbo. Šalia jų ėmė atidarinėti prekybos centrus „Pas Juozapą“, „Naktigonė“, „Spar“, „Eko“.

„Buvo toks laikas, kai galvojome, jog iš prekybos nieko neuždirbame, o jau pavargome, gyvename svetimoje šalyje, sunku bendrauti svetima kalba“, –prisipažįsta verslininkai.

Į „Iki“ tada dauguma nežiūrėjo kaip į konkurentą, ji buvo lyg antroje lygoje.

„Prekybos tinklas „Iki“ visada buvo antras arba trečias. Tačiau užimantys pirmą vietą visada keitėsi, kol į ją pateko UAB „Vilniaus prekyba“ priklausanti „Maxima LT“, – pasakoja Oliveris. „Iki“ ir didžiausias prekybos tinklas „Maxima LT“ rinkoje startavo tuo pačiu laiku, tik pastarasis dirbo kaip UAB „Urdžia“ su raganosio ženklu.

„Mes niekada nenuleidome rankų, todėl gal dabar ir sėdime čia. Tam, kad verslas sektųsi, reikia labai daug dirbti, įdėti daug energijos ir laiko“, – neabejoja George’as.

Nuo pat verslo pradžios visi trys broliai buvo pasiskirstę pareigomis, tačiau sprendimus priimdavo kartu.

„Labai retai būdavo, kad dėl ko nors nesutartume. Jeigu nuomonės išsiskirdavo, tai vadovaudavomės mažumos balsu, nors mums visada labai svarbi buvo vyriausiojo brolio George’o nuomonė. Jis buvo pagrindinis strategas“, – atskleidžia Oliveris. Be to, vyriausias brolis buvo atsakingas už įmonės finansus ir prekių importą. Nicolas iš pradžių dirbo parduotuvėse, o Oliveris – rūpinosi jų rekonstrukcijomis, remontu, įrengimu ir save vadino statybininku.

„Man buvo sunku bendrauti su statybininkais, nes jie kalbėjo rusiškai. O Nicolui nepatiko užsiiminėti prekyba, bet jis mokėjo rusų kalbą, todėl apsikeitėme pareigomis“, – kalba Oliveris. Jis tinklo vadovu ir prekybos centro direktoriumi išdirbo iki 2004 metų vasaros.

Broliai patys kraudavo prekes į lentynas, o kartais, pavyzdžiui, per Kalėdas, sėdėdavo kasose. Taip pamažu perprato, kaip vyksta prekyba maisto produktais, kas joje gerai, kas blogai, ko dar trūksta.

„Mūsų sėkmę lėmė tai, kad tada Lietuvoje mažmeninė prekyba maisto produktais dar nebuvo susiformavusi, todėl galėjome daryti klaidų. Ir jos mums nekainavo brangiai“, – prisipažįsta Oliveris.

„Iki“ rinkoje žygiavo su vėliava – geras aptarnavimas, didelis asortimentas ir šviežios prekės. Tačiau tuo metu neinvestuodavo į patalpas ir įrangą. Parduotuvėms patrauklumo suteikdavo prekių gausybė.

O to meto „Iki“ konkurentai „Pas Juozapą“, „Naktigonė“, priešingai – pirkėjus viliojo tviskančiomis šviesa ir naujumu parduotuvėmis.

„Jų strategija nebuvo bloga, nes nauja įranga, gerai apšviestos salės traukė žmones. Tačiau mūsų partneris ir mokytojas Gerard’as mums kartodavo: mes parduodame prekes, o ne įrangą“, – sako Oliveris.

Gerard’as Bourdonas Ortizus mažmeninėje prekyboje lydėjo iki 1999 metų. Vėliau savo dalį akcijų, kuri buvo mažesnė, nei kad turėjo broliai, pardavė.

„Gerard’as prekyboje turėjo labai gerą komercijos jausmą, tačiau jis nebuvo sistemingas verslininkas. Įmonės poreikiai augo, o jis stovėjo vietoje savo vadovaujamoje parduotuvėje. Vienu metu pats pajuto, kad daugiau nieko negali duoti šiam verslui ir pasitraukė. O po kurio laiko įkūrė restoraną „Po saule“, – dėsto Oliveris.

Mažmeninės prekybos maisto produktais verslą pradėję Ortizai teturėjo vienintelį tikslą – prekiauti, o tam, kad darbuotojai vogs ir vogs daug, jie nebuvo pasirengę. Todėl, pavyzdžiui, atidarę parduotuvę Žirmūnuose, jie pirmąją prekių inventorizaciją atliko po trijų mėnesių, o toks dalykas kaip prekių nurašymas jiems iš viso buvo nesuvokiamas.

„Mūsų aritmetika buvo paprasta: žiūrėjome, už kiek perkame, tada už kiek parduodame ir kodėl gaunamas pelnas per mažas“, – pasakoja Oliveris.

Pasirodo, prekes darbuotojai vogdavo tiesiog šiukšlių maišuose, o populiariausi tarp ilgapirščių buvo juodieji ikrai, rūkyta dešra, kava, šokoladas, skutimosi peiliukai „Gillette“. Todėl, pavyzdžiui, prekybos centruose „Pas Juozapą“ prie kiekvienos lentynos stovėdavo po juodai apsirengusį apsaugininką.

„Iki“ prie lentynų rikiavo pardavėjas, o ne dėl apsaugą, tam, kad pirkėjams parodytų, kur kokia prekė stovi. Kadangi asortimente vyravo prancūziškos prekės, su pirkėjais pasitaikydavo visokių nesusipratimų. Pavyzdžiui, kai kurie jų peikdavo „Iki“ vežamo alyvuogių aliejaus „Extra Virgin“ neįprastą skonį. O Veterinarijos tarnyba vėlgi grūmojo dėl to paties alyvuogių aliejaus, nes jame plaukė alyvuogių dalelės.

„Iš valdžios institucijų sulaukdavome mažai geros valios. Jos iš mūsų reikalaudavo tokių dalykų, kurie nebuvo būtini kitiems verslininkams Lietuvoje. Pavyzdžiui, gaisrininkai reikalavo, kad prekių lentynos būtų dažomos gaisrui atspariais dažais. Jautėme, kad taip siekiama gauti pakyšą, bet mes jų nedalydavome“, – pasakoja Oliveris. Tada broliai išgirdo, kad jų parduotuvė bus uždaryta.

„Mes kovojome: prisikvietėme žurnalistų. Virš parduotuvės iškabinome juodą vėliavą, o darbuotojai ant rankos užsirišo juodus kaspinus“, – prisimena Oliveris.

Tačiau „Iki“ istorijoje būta ir rimtesnių įspėjimų. Pavyzdžiui, Kaune atidarius pirmąją parduotuvę, naktį nuaidėjo sprogimas: buvo sprogdinama elektros skydinė ir įėjimo durys. Būta ir naktinių skambučių patiems verslininkams.

„Iš šių veiksmų turėjome suprasti, kad įžengėme į svetimą teritoriją. Kreipėmės pagalbos į policiją, tačiau sprogdinimo kaltininkai neišaiškinti iki šiol“, – dėl policijos abejingumo apgailestauja Oliveris.

Jis su broliu George’u tvirtina, kad asmeniškai pavojaus jie niekada nejautė. Lietuvoje broliai vengė viešumos, savęs garsinimo spaudoje, visada laikėsi duoto žodžio. Visi trys vairavo senus automobilius: 10 metų senumo BMW, 15 metų senumo oranžinį „Volvo“ ir ne ką jaunesnį „Renault“. „Mus saugojo ir tai, kad tais laikais neužsiiminėjome rizikingu verslu, pavyzdžiui, alkoholio, cigarečių, metalų prekyba ar importu ir eksportu“, – nurodo Nicolas.

O tai, kad tais laikais išvengė vadinamųjų reketininkų vizitų, broliai Ortizai sieja su nuoma: dalį patalpų jie nuomojo iš vieno savininko, kuriam mokėjo didelę kainą valiuta. Tai suteikė savotišką vadinamąjį stogą nuo smulkaus reketo.

Rimta mažmeninės prekybos verslo pradžia ir didžiausiu šuoliu verslininkai laiko 1998 metus, kai buvo pastatyta „Iki“ bazė. Šiam projektui „Palink“ iš Lietuvos vystymo banko paėmė pirmą rimtą paskolą.

„Iš bazės organizavome centralizuotą prekių pristatymą, nors tiekėjai vis dar patys norėjo vežti prekes į parduotuves. Mat parduotuvių vedėjoms tuomet galėdavo duoti kyšį ir reguliuoti tiekimą“, – sako George’as.

Tačiau nei tada, nei dabar „Palink“, kitaip nei konkurentai, neatidarinėjo labai didelių prekybos centrų, vadinamųjų hipermarketų.

„Mes patys nemėgstame hipermarketų. Be to, manome, kad, vadinamieji hipermarketai ir vadinamieji supermarketai, yra du skirtingi verslai. Tam, kad būtum geras vadinamųjų hipermarketų operatorius, reikia kitų įgūdžių, daug prekių importuoti iš Kinijos ir Indijos, būti atkakliems rinkoje. O mūsų tikslas buvo ir yra – būti pirmiems rinkoje su vadinamaisiais supermarketais.

„Iki“ nepretenduoja į visus parduotuvių dydžius“, – priežastis vardija George’as. Nicolas tęsia, kad „Iki“ specializacija visada buvo prekyba maisto produktais, nes jeigu žmogui reikia knygos, tai daug mieliau ją įsigyti knygyne nei dideliame prekybos centre, kaip ir drabužius.

„Pavyzdžiui, aš parduotuvėje noriu greitai ir patogiai nusipirkti šviežių prekių ir kuo greičiau iš jos išeiti, o neleisti joje laiką. Tačiau buvo laikas, kai Lietuvoje žmonėms prekybos centre nebuvo poreikio kažką įsigyti, bet buvo įdomu pasivaikščioti“, – primena Oliveris.

Mažmeninės prekybos verslo pardavimas brolių Ortizų nepaviliojo išeiti į ankstyvąją pensiją. Dabar jie dirba laisvu grafiku ir, be jau minėtos veiklos „Baltisches Haus“, turi tinklo patarėjų statusą ir vietas „Palink“ valdyboje.

„Džiaugiamės, kad pardavėme ne 100% „Palink“ akcijų. Mes steigėme šią įmonę, čia dirba mūsų suburta komanda, o ir psichologiškai būtų sudėtinga vieną dieną viską parduoti ir kitą jau nieko nebeturėti“, – pripažįsta George’as.

Jis tvirtina, kad penki nauji akcininkai jų valdytam tinklui yra geriausia išeitis ir tarsi dovana jiems, buvusiems šeimininkams.

„Pirmą kartą pasaulyje penki savarankiški prekybos tinklai įsigijo kitą prekybos tinklą ir leidžia mums būti jų partneriais. Todėl dabar, jeigu „Iki“ reikia kokios profesionalios pagalbos, tai tinklo vadovas gali pasirinkti, kuris iš partnerių geriausiai galėtų jį pakonsultuoti“, – sako broliai.

Jie atskleidžia jau kurį laiką norėję surasti naują partnerį tinklui „Iki“, tik ieškojo geriausio varianto. 2007 metų sausį Ortizai užmezgė dialogą su antru pagal dydį Vokietijos prekybos tinklu „REWE“, kurio vadovui ir kilo mintis „Iki“ pasiūlyti pirkti aljanso „Coopernic“ partneriams.

„Aljansui šis projektas yra tarsi eksperimentas. Todėl visi nariai atidžiai jį stebi, daug apie jį kalba susirinkimuose ir tam atiduoda daug energijos“, – džiaugiasi Oliveris. Jo nuomone, didelė nauda ir Lietuvai, kad „Iki“ atiteko tokiam pirkėjui, o ne konkurentui ar investiciniam fondui, kuris norėtų tik užsidirbti ir vėliau tinklą perparduoti.

„Nė vienas projektas, kuris buvo mūsų pradėtas ar planuotas „Iki“ tinkle, nebuvo naujųjų akcininkų sustabdytas, viskas važiuoja toliau“, – džiaugiasi ir vyriausiasis brolis George’as.