Tai buvo dviejų kambarių, pakankamai gerai suremontuotas didelis butas, pro kurio langus atsiverdavo nuostabus vaizdas į siaurą bohema alsuojančio rajono gatvelę. Buto nuoma, palyginti su dabartinėmis kainomis, net juokinga – 700 Lt per mėnesį. Gyvenome tame bute dviese su vaikystės drauge, tad susimokėti kas mėnesį po 350 Lt ir komunalinius patarnavimus nebuvo labai daug, dar atsižvelgiant ir į tai, kad turėjome atskirus kambarius.
Tik pradėjusi domėtis šiandienine nekilnojamojo turto rinka supratau, kad su tokiu rožiniu gyvenimu teks atsisveikinti: vieno kambario butų nuomos dažniausiai svyruoja nuo 800 Lt iki 1500 Lt, dviejų kambarių – nuo 1200 Lt iki 3000 Lt. Žinoma, butą normalia kaina vargiai surasi Užupyje ir Senamiestyje – nuomojami butai daugiausia siūlomi Šeškinėje, Antakalnyje, Žirmūnuose, Naujininkuose ir kituose miegamuosiuose rajonuose.
Kitas nieko gero nežadantis faktorius – vasaros vidurys pats blogiausias laikas buto nuomos paieškoms. Į sostinę plūste plūsta ką tik iškepti studentai, kurių tėveliai, linkėdami savo atžaloms kuo geresnio ir patogesnio gyvenimo, gerokai ištuština savo kišenes.
Atsižvelgusi į visas šias sąlygas, supratau, kad protingiausia būtų nuomotis vėlgi dviejų kambarių butą, tačiau gyventi jame jau ne dviese, o trise ar keturiese, tarkime, jei pavyktų išsinuomoti padorų dviejų kambarių butą už 1200 Lt, tai už kiekvieną kambarį reikėtų mokėti po 600 Lt, o jei kiekviename kambaryje po du žmones, tai kiekvienam nuomininkui – kainuotų po 300 Lt plius, žinoma, komunaliniai mokesčiai.
Tokia suma – nei didelė, nei maža, tačiau tokiu atveju jau reikia stengtis priprasti savo asmeninę erdvę dalytis su kitu žmogumi. O kur dar kasrytinės spūstys prie vonios!
Jau pirmą vakarą kartu su drauge nusprendėme pačios iškabinėti skelbimus, kad ieškome buto. Taigi per porą vasariškų vakarų išvaikščiojusios visą Užupį išklijavome savo skelbimus prie kiekvienos mums patikusio namo laiptinės. Iš pradžių pykusi, kad dėl tokio buto ieškojimo būdo teks atsisakyti vakarinių treniruočių nepigiai kainuojančiame sporto klube, vėliau mirtinai išvargusi džiaugiausi, kad ne tik prisisportavau į valias vien vaikščiodama, bet ir po nemažai laiko vėl iššmirinėjau net tolimiausius mylimo rajono kampelius.
Darbas rezultatų davė jau kitą rytą – sulaukiau skambučio. Paskambinusi moteriškė pasakė šiuo metu pati ieškanti merginos ar dviejų, kurios sutiktų gyventi kartu su ja. Prisistatė esanti dailininkė, bet žadėjo visus dažus ir teptukus laikyti savo miegamajame.
Net neišklausiusi šio pasiūlymo iki galo, iškart mandagiai atsisakiau. Juk ieškome buto, o ne kambario. Taigi – ne, ačiū, pirmame studijų kurse man jau teko nelaimė gyventi kartu su viena bobute ir jos katinu. Įsivaizduokite senyvą moteriškę, kuri kas vakarą grįžusi iš bažnyčios pasisodina savo storą augintinį virtuvėje ant stalo ir mažais kąsneliais supjausčiusi kokių penkių rūšių žuvies maitina jį kaip vaiką.
Ant tokio stalo jau nieku gyvu nebesinori ruoštis vakarienės, o katino plaukų kasdien randi prilipusių ne tik ant virtuvėje laikomo maisto, bet ir ant savo drabužių, nemokamai gauni kasdienių davatkiškų pamokslų, kaip reikia jaunimui gyventi. Taigi po šios patirties, savaime suprantama, kad toks pasiūlymas manęs nesudomino.
Tą pačią dieną sulaukiau dar vieno skambučio, tačiau pasiūlymas taip pat netiko – siūlė nuomotis dviejų kambarių butą, kuriame vienas kambarys yra pereinamas, už 1600 Lt.
Po to dar vieno – siūloma kaina taip pat šokiravo. Supratau, kad teks paminti savo svajones gyventi arčiau centro bei imti žiūrėti buto ir kituose, tolimesniuose rajonuose. Tad nieko nelaukusi pradėjau ir pati po skelbimus knistis. Prie interneto pasėdėjusi vos kelias valandas, susiradau nemažai, atrodė, stulbinančių skelbimų: „Išnuomojamas vieno kambario butas su visais patogumais ir buitine technika Senamiestyje. Kaina – 600 Lt“.
Skambinu – butas jau išnuomotas. Tas pats pasikartojo dar mažiausiai penkis kartus. Beje, pagal šiuos skelbimus atsiliepdavo tik agentūrų darbuotojai. Argi ne žmonių apgaudinėjimas, kai įdedami melagingi skelbimai, kviečiantys nuomotis neegzistuojančius butus? Kai paskambini tokiai Šaraškino kontorai, tarpininkai nepasimeta ir iškart siūlo kitus šiuo metu nuomojamus būstus. Žinoma, ne už tokią kuklią nuomos kainą.
Nuomos agentūros pelnosi iš to, kad paprasčiausiai suveda buto šeimininką su būsimu nuomininku, patys talpina nuomos skelbimus arba siuntinėja juos savo „klientams“, ieškantiems buto. Nors internete skelbimai talpinami nemokamai, o buto šeimininkas su nuomininku galėtų susitarti ir be agentūrų pagalbos, dažniausiai už tarpininkavimą prašoma pusės suderėto buto nuomos kainos arba nustatyto vienkartinio mokesčio, pavyzdžiui, 700 Lt.
Tačiau yra ir tokių, kuriems iš anksto turi sumokėti tam tikrą sumą, tarkime, 300 Lt, ir tada jie patys pradeda siuntinėti skelbimus, kurie, beje, taip pat talpinami internetiniuose skelbimų puslapiuose.
Be to, bent jau man pasitaikė keli tarpininkai, kurie, išklausę mano keliamų sąlygų – ieškome 2 kambarių buto, nekainuojančio brangiau negu 1200–1300 Lt per mėnesį, ir, žinoma, pageidautina, kad būtų tvarkingai suremontuotas – kalbėjo šiurkščiai, buvo nemandagūs ar tiesiog pažadėjo perskambinti po kelių valandų ar kitą dieną, tačiau taip ir neperskambino.
Na, ką gi, ilgai pasispyriojusi ir nemažai apskambinėjusi, sutariau su vienu tarpininku susitikti. Jo internete patalpintas 2 kambarių butas Naujamiestyje, Savanorių prospekte, už 800 Lt per mėnesį iš nuotraukų internete atrodė palyginti patrauklus. Tačiau apsilankiusi jame net nustėrau – niekaip nesupratau, iš kokio kampo turėjo būti fotografuota, kad nuotraukose butas atrodytų patrauklus. Kaip aš galėjau taip apsirikti?
Butas atrodė kaip po karo tikrąja šių žodžių prasme: grindys, sienos ir lubos nusilupinėjusios, aplipusios purvais, apaugusios pelėsiais, ir dar, velniai žino, kas ten su jomis buvo nutikę. Pasigailėjau atidariusi vonios kambario duris – vaizdas priminė sceną iš neseniai matyto siaubo filmo: viskas taip apskretę, kad tikriausiai net nežinočiau, kokiomis priemonėmis ir chemikalais būtų galima bent šiek tiek iššveisti, kaip tokioje vietoje kuo nors neapsikrėsti?
Bet labiausiai suerzino savimi pernelyg pasitikintis tarpininkas. Jis, visas išsišiepęs, tarsi džiaugdamasis mano perkreiptu veidu, vaikščiojo po kambarius ir įsitikinęs aiškino, kad tai puikus butas, tokioje nuostabioje vietoje (tikriausiai trumpas atstumas iki centro perspjauna netgi vieno iš nesaugiausių sostinės rajonų vardą) ir dar už tokią nepaprastai mažą nuomos kainą. Negana to, tikino, kad turėčiau būti labai laiminga, jog spėjau viena iš pirmųjų šį butą apžiūrėti, nes tokių puikių pasiūlymų pasitaiko itin retai. Na, gal aš ir nesupratau jo aiškinamos rinkos sąlygų, tačiau į šį kiaulidę primenantį butą kraustytis nesutikau.
Sulaukiau dar vieno skambučio, atsiliepusio į mūsų Užupyje iškabintą skelbimą. Pokalbis, konkrečiau – monologas, buvo be galo keistas. Iš balso pasirodžiusi senyvo amžiaus moteris kokias 10 min. postringavo apie buvusius nevaleikas nuomininkus. Pati net nepastebėjau, kaip buvau iškamantinėta, kokio būdo esu, su kuo gyvensiu, turėjau pasisakyti net kur dirbu.
Nusprendusi, kad esu tvarkinga mergina (apie draugus kažkodėl neklausė), pakvietė mane to buto apžiūrėti. Pensinio amžiaus moteris parodė akivaizdų nepasitenkinimą, kad atvykau kartu su vienu iš būsimų kambario draugų. Jos nurodytas adresas buvo netikras, todėl pasitikusi mus prie duotojo adreso siūlomo buto link vedė kiemų ir laiptinių labirintais.
Galiausiai priėjus prie nuomojamo buto namo, užplūdo bloga nuojauta. Jau pats namas prašyte prašėsi renovacijos – gal tiesiog nebegaišti jos ir savo laiko? Ar ir pamačius gražų butą jame galėtume gyventi ramiai, kai šeimininkė jau iš pirmo žvilgsnio atrodo ne visiškai stabili, o gal tiesiog kenčianti nuo senatvinių negalavimų?
Butas – vėlgi katastrofiškas. Šeimininkė nenustodama kartojo, kad butas labai geroje vietoje, kad Užupis – prie pat centro (šitą ir mes patys gerai žinome!). Bent kelis kartus bandėme įsiterpti į jos šneką ir sužinoti, kiek ji norėtų už nuomą – kažkaip ji to klausimo vengė. Pagaliau ryžtingiau užklausta ji pradėjo rėkti ant mano draugo, kad joks pienburnis su ja tokiu tonu, kokiu jis, manydamas esąs malonus, į ją kreipėsi, nešnekės, tačiau po minutės nurimo ir pati paklausė, kiek mes už tokius „apartamentus“ sutiktume mokėti.
Susimirksėję su draugu, kad čia nė už ką nė kojos nenorėtume įkelti, vis dėlto sportiniu interesu už šią dviejų kambarių skylę pasiūlėme 1000 Lt. Kad jūs būtumėte matę tą velnio neštą moteriškę, kuri temperamentingai mojuodama rankomis ir isteriškai kvatodama paprasčiausiai mus išvarė!
Pavymui dar spėjo pasakyti: „Atvažiuos netrukus į Vilnių daugybė vargšelių studentų, kurių tėveliai, norėdami, kad jų vaikučiai turėtų kur gyventi, jai 2000 Lt kas mėnesį lengva ranka mokės“. Nuoširdžiai juos užjaučiu. Beje, apie tokius tėvelių vaikelius ir minėtas tarpininkas pasakojo: pirmakursiai studentai ne tik kad griebia pirmuosius pasitaikiusius, sakyčiau, urvus, bet ir gali sumokėti už juos kaip už kokius rūmus.
Per likusias porą savaičių teko apžiūrėti dar keletą pagal skelbimus patikusių butų, tačiau tikrovė negailestingai skandino visas mano viltis. Per brangu, reikalingas kapitalinis remontas (o kas nori iš pagrindų remontuoti nuomojamą butą?), per didelis tarpininkavimo mokestis. Buvo net ir taip, kad susiradę tikrai, atrodo, tinkamą butą, šeimininkai net neleido atvykti jo apžiūrėti, nes butą ketina nuomoti tik šeimai.
O ką daryti mums, kai buto ieškome trise: aš, mano vaikystės draugė ir vienas mūsų draugas? Pagalvojome, kad galėtume pameluoti, jog su tuo draugu esame vyras ir žmona, o draugė – mūsų įdukra... Situacija absurdiškai komiška. Kodėl tokie šeimininkai nesupranta, kad mes gyventume daug tvarkingiau už šeimas su vaikais, kurie gal visas sienas spalvotais flomasteriais ir kreidelėmis išgražintų?
Ši istorija tikriausiai turėtų liūdną pabaigą, jei ne mano senas pažįstamas, kuriam per atsitiktinumą prasitarus apie problemas ieškant buto netikėtai sulaukiau tinkamo pasiūlymo. Jis kaip tik ruošėsi nuomoti savo vieno kambario butą viename miegamajame Vilniaus rajone.
Tai buvo nedidelis, tačiau labai jaukus ir patogus butas su atskira virtuve, miegamuoju, vonios kambariu ir dideliu ovaliu balkonu, kuriame būtų nepaprastai malonu įsitaisius patogioje kėdėje leisti vakarus prie geros knygos. Tiesa, kaina nebebuvo tokia viliojanti, kaip Užupyje, tačiau 900 Lt už tvarkingą, patogų ir mielą butuką, palyginti su dabartinėmis rinkos kainomis, yra aukso viduriukas ir nuomotojui, ir nuomininkui.
Taigi atsitiktinė sėkmė ir geranoriški draugai išgelbėjo nuo neišvengiamai liūdnos kasdienybės apskretusiame urve ar skaičiuojant kiekvieną centą ir taupant pinigus beprotiškam nuomos mokesčiui. Norėčiau kiekvienam ieškančiam buto palinkėti sėkmės, užsispyrimo ir stačia galva nešokti į bjaurių tarpininkų nagus, nes tikrai ir patiems galima susirasti jaukų bei gerą būstą.