Didžiosios reitingavimo agentūros „Moody's“ ir „Standard & Poors“ susilaukė kritikos, kai pavėluotai reagavo į nekilnojamojo turto krizę. Turbūt geriausias pavyzdys yra JAV investicinio banko „Bear Stearns“ gelbėjimo operacija šių metų kovą. Analitikai vienareikšmiškai teigia, kad kredito įstaigos reitingo sumažinimas nuo A iki BBB (kas vis dar reiškia, kad emitento mokumas yra patenkinamas) – pavėluotas. Juolab, kad pats bankas dieną prieš tai prabilo apie likvidumo problemas.
Naujausia studija Vokietijoje teigia, kad privatūs investuotojai iš valdžios reikalauja griežtesnės kontrolės reitingavimų agentūroms. Savikontrolės neužtenka, teigia studiją atlikusi turto valdymo įmonė. Apklausti 73 stambūs investuotojai, kurių bendras turtas siekia 315 mlrd. eurų. Daugiau nei 95 proc. apklaustųjų pasisakė už kontrolės reitingavimų agentūroms griežtinimą.
Rezultatas tikrai stebinantis. Didieji bankai bei investicijų valdymo bendrovės į šią apklausą reagavo priešingai ir teigė, kad rinkų reguliavimas yra kaip tik per didelis. Daugiau nei 65 proc. apklaustųjų dalį kaltės dėl finansinės krizės priskiria ir didžiausiems reitinguotojams. „Standard & Poor's“, „Moody's“ ir „Fitch“ kritikuojamos dėl to, kad stambiausių kredito institutų reitingus pakeitė krizei jau prasidėjus.
Atrodo, pamažu reaguoja ir Europos Sąjunga, tiksliau – Europos Komisija. Ši savo išvadas, kas ir kaip turėtų kontroliuoti reitingavimų agentūras, žada pateikti jau šį rudenį. Spėliojama, kad tai galėtų daryti jau egzistuojanti vertybinių popierių priežiūros komisija CESR („The Committee of European Securities Regulators“) arba atskira ES kontrolė, kuri tam specialiai būtų sukurta.
Šiais neramiais laikais analitikai pataria nespręsti apie emitento mokumą vien tik iš reitingavimo agentūros žvaigždučių ar raidelių. Rinkoje egzistuoja ir kitų instrumentų, nusakančių apie skolininko patikimumą. Vienas iš jų yra vadinamasis kredito nevykdymo apsikeitimo sandoris (credit default swap – CDS ). Tai savotiškas draudimo polisas, dengiantis kredito nevykdymo riziką.
Sakykime, kad kažkokios įmonės CDS sudaro 0,8 proc. Tai reikštų, kad skolintojas, norėdamas apsidrausti nuo skolininko (t.y. įmonės) nemokumo turėtų trečiam asmeniui mokėti 0,8 proc. nuo bendros sumos. Paprasčiau kalbant, kuo CDS mažesnis, tuo geriau. Grįžtant prie „Bear Stearns“ istorijos, investuotojai jau nuo 2007 m. vidurio galėjo stebėti drastišką CDS kilimą, arba, kitaip tariant, banko patikimumo tarp investuotojų kritimą.
Kylant pasiūlai investicijų srityje, atsiranda ir paklausa naujiems reitingams. Vis populiarėjant investicinių fondų reitingams, atsiranda naujos mados, kaip kad išvestinių finansinių priemonių reitingai, kurie rinkoje susilaukia kontraversiškų nuomonių. Vieni teigia, kad išvestinių finansinių produktų reitinguoti negalima, nes tai – kaip pavadinimas ir sako – yra tik išvestinės priemonės, priklausančios nuo kažkokios bazinės vertės. Reitingavimo agentūros atšauna, kad žinant produkto struktūrą ir bazinę vertę jį lyginti su panašiais produktais nėra nieko blogo, juolab kad reitingas jokiu būdu nėra signalas pirkti ar parduoti.
Įdomu, kada panašūs reitingai pasieks ir Lietuvą. Produktų gausybės neturime, tačiau jų yra užtektinai. Labiausiai reitingavimui tiktų investiciniai fondai ir su akcijų rinkomis susietos obligacijos.