Pakelių užeigos su karpytomis sintetinėmis staltiesėlėmis, beviltiškais puošiniais ant sienų ir komiškais meniu turi tiek žavesio, kad jas gali lankyti kaip moderniojo meno muziejus arba iš kojų verčiančius ironiškus spektaklius.
Laimė, jų autoriai šito nežino, todėl lėkštėje su kepiniu patiekia puokštę nuoširdžiausių išraiškų. Seniai jas kolekcionuoju – dideliuose miestuose neužsisakysi net labai brangiai mokėdamas.
Išraiškos tokios širdingos ir prisigėrusios vietinio prieskonio, kad pralinksmina niūriausią dieną po daug savaičių, kai jau seniai būni užmiršęs, ko ieškojai Kavarske arba Švenčionyse.
Viskas žavu – ir kavinių architektūra bei interjeras, gariūniškai lietuviškas ir akies neerzinantis.
Didelė medinė dėžė iš kelių keistai sulipdytų statinių tarsi naujųjų laikų tvirtovė – „Eksteros“ kavinė Švenčionyse.
Senas šiltomis spalvomis padažytas vienaaukštis medinis namas su priemene netoli bažnyčios ir šaltinio su šventu vandeniu – kavinė „Šaltinis“ Kavarske.
Gelsvi kaip mėnulis čeburekai
Kol švenčioniškė gražuolė Svetlana neša užsakymą į virtuvę – taip, taip, neša: jai reikia laiptais su lapeliu rankoje nulipti į pusrūsį ir vienintelei virėjai pasakyti, kad užsisakiau čebureką, – apžiūrinėju jos drauges.
Atsitiktinių žmonių „Eksteroje“ nebūna. Per pertrauką ištrūkusi iš tarnybos gražutė barmenės Svetlanos draugė biuro darbuotoja Irina pašnibždomis išpasakoja ilgiausią istoriją, koks netikša jos lietuvis vyras.
„Dabita, gražuolis, bet tinginys – kokių reta. Jam tik puoštis ir vaikščioti į barą. Jei ne vaikas, seniai išvyčiau“, – kiek pasilenkusi į priekį kužda Irina.
Šventa teisybė: tasai vyriokas, Irinos vyras, vertas nuodėmės – lyg iš geros kokybės mados žurnalų išplaukęs gražuolis. Turbūt išpaikintas. „Eksteros“ kavinėje Švenčionyse pasirodo reguliariai tarsi eitų į darbą – kiekvieną pavakarę 17 valandą.
Geria kažką subtilaus – iš mažutės taurelės.
Nors Irina kužda, visi girdi – aš ir nuolatinis sėdėtojas prie alaus Viktoras.
Jis stebisi, kur man lenda tokia daugybė čeburekų: argi galima tiek daug valgyti niekuo neužgeriant?
Galima, nes „Eksteros“ čeburekai traškūs, gelsvi, kvapūs ir dideli kaip mėnulis.
Kai pasilenki virš tokio gundančio čebureko, užmiršti visus savo nevykėliškumo įrodymus ir... nestorėji.
Svetlana jau neša – net du iš karto, kad nereikėtų eiti antrą sykį. Ji šypsosi. Irina, atsikračiusi išpasakotos nuoskaudos ir užsisakiusi mažutę taurelę trauktinės, šypsosi.
Viktoras prie savo bokalo irgi šypsosi: tiek išraiškingų dekoracijų kartu su alumi – pasakotojų moterų su slėpiningomis istorijomis.
Kemšu traškius čeburekus – šypsausi.
Kur tu Vilniuje gausi tiek šypsenų už du su puse lito? Tiek Švenčionių „Eksteros“ kavinėje kainuoja tobulas čeburekas su vietiniu prieskoniu.
Patiekalas – neprilygstamas
„Skaičiuok atidžiai: koldūnų lėkštėje turi būti nuo 38 iki 43. Patys smulkiausi ir skaniausi Lietuvoje.
Gaila, nespėjau užpatentuoti – kažkas Kavarsko koldūnais jau prekiauja Vilniuje“, – sako Algirdas Gansiniauskas, Kavarsko kavinės „Šaltinis“ bendrasavininkis.
Visada maniau, jog šis linksmo būdo gerai pavalgyti mėgstantis vyriškis yra vyriausiasis Kavarsko koldūnų virėjas, bet užvakar paaiškėjo, kad jisai – miestelio seniūnas.
Nuo minties apie tuos rankomis lipdomus mažutėlaičius koldūnus su namine mėsyte ir spirgučiais seilė ima tekėti nuo autostrados pasukus Anykščių link. Aštuoni litai už šviežutėlę porciją su spirgučiais ir grietine, apibarstytą šviežiais žalumynais.
Skaičiuoji kilometrus ir keikiesi – dar tik Vidiškiai su neveikiančia pakelės užeiga, o seilių jau pilna burna.
Atgaiva patyrusiam smaguriui
Jau 16 metų, važiuodama per Kavarską, miesto centre suku į dešinę prie nedidelio medinio namelio. Viename gale – keturių stalų kavinukė, kitame – pobūvių salė.
Taip prašmatniai vadinti nedidelį kambarį būtų netikslu, jeigu ne ten patiekiamas tortas „Šaltinis“.
Prisiekiu du trečdalius pasaulio saldumynų išbandžiusios smagurės liežuviu – nenusakomo skonio tortas!
Viena verda, kitas giria
Bet vis tiek visi čionai stoja dėl koldūnų, rankomis šviežiai sukurto vieno kąsnio kulinarijos stebuklo.
Kol pliurpi su pietauti atėjusiu seniūnu, trys moterys virtuvėje viens du pagamina porciją.
„Mano žmona Genutė verda, o aš – valgau ir giriu. Aukštaitijos paveldas!“ – sako sovietiniais metais Vilniaus kooperacijos technikume maisto paruošimo technikos ir technologijos specialybę įgijęs vyras.
Tos pačios profesijos paslaptis perkando ir žmona Genutė.
Kai Murmansko srityje, Rybačės gyvenvietėje, karinės tarnybos vietoje, vadams lietuvis prieš 30 metų įvardijo savo specialybę, rusai neteko žado: „Takoj specialnosti eščio ne slyšali. Čto eto za čertovščina?!“ (išvertus iš rusų k. – „Tokios specialybės dar nesame girdėję. Kas čia per velniava?!“).
Nieko ypatinga – tik neprilygstami įgūdžiai virti Kavarsko koldūnus, apie kuriuos negali parašyti nerydama seilių.
Plius miestelio seniūno neprilygstamos sparnuotos frazės: „Iš pradžių žmogus triūsia šlovei susikurti, o paskui įgyta šlovė dirba jam“.
Tai – apie nenupasakojamo skonio koldūnus. Nemokamai.