– Kaip reagavo studentai į jauną dėstytoją?
– Kai pradėjau dėstyti, buvau maždaug metais vyresnė už savo studentus. Ramino tai, kad nebuvau vienintelė tokio amžiaus dėstytoja. Studentai reagavo kur kas geriau, nei tikėjausi. Sunkiau buvo priprasti prie kreipinio „dėstytoja“ ir „susigyventi“ su pasikeitusiu statusu. Gerai prisimenu, kaip antrame ar trečiame kurse sutikome jauną dėstytoją klubo šokių aikštelėje. Buvo apie ką pakalbėti ir bendramoksliams papasakoti. Tai nereiškia, kad dėstytojai negali linksmintis viešose vietose, bet šis statusas sukuria tam tikras ribas.
Tačiau tos ribos man nekliudo kartais elgtis beprotiškai. Esu nuveikusi neįprastų dalykų: traukiniais po Europą keliavau, pripučiama valtimi, kainuojančia penkiolika litų, Vilnele nuo Belmonto iki Neries plaukiau, su dviračiais lipau į skardžius netikėtose Vilniaus vietose. Mėgstu keliauti, žaisti boulingą, „gyvą“ muziką, teatrą. Prie televizoriaus laiko beveik nepraleidžiu: kai įsijungiu, per jį arba rodo vien reklamas ir bevertes laidas, arba tokius filmus, kaip „Seksas ir miestas“. Beje, „Seksą ir miestą“ bandžiau žiūrėti, bet taip ir nesupratau, kodėl jis kitiems atrodo įdomus ir juokingas.
– Kokiais būdais tramdote neklaužadas per paskaitas?
– Anksčiau – mokyklos ir bakalauro studijų metais – nesuvokiau, kaip akivaizdžiai dėstytojas viską mato. Per pirmas dvi paskaitas visi studentai parodo savo veidą: vienas – „moksliukas“, kitas – tinginys, vienas greitai mokosi ir viskuo domisi, kitam niekas neįdomu.
Neklaužadų yra kiekvienoje grupėje. Dalis jų – paprasčiausi triukšmadariai dvejetukininkai, į kuriuos pažvelgus sunku suvokti, kaip jie įstojo į universitetą. Tačiau dauguma neklaužadų – aktyvūs, guvūs ir gabūs žmonės. Jei jų nesudomini, jei kartoji jiems jau žinomus dalykus – jie nerimsta, nes negali ištverti nuobodulio.
„Identifikuoti“ ir „neutralizuoti“ neklaužadas dėstytojui tenka nedelsiant – kitaip garantuota netvarka. Vienam reikia parinkti įdomesnes užduotis, kitam – nuolat užduoti klausimų, trečią – per dantį patraukti. Per nagus su liniuote šiandien niekas nebemuša, o minios valdymas tampa atskiru mokslu.
– Kodėl nusprendėte stoti į doktorantūrą? Planuojate ateityje tapti dėstytoja?
– Svarbiausia priežastis – tai, kad norėjau likti universitete. Akademinė visuomenė mane visuomet traukė, norėjau dėstyti smalsiems ir aktyviems žmonėms. Nenorėjau užsisukti aštuonių valandų darbo dienos ir namų rate.
Antroji priežastis – patogumai, kuriuos suteikia daktaro laipsnis. Tai – aukštesnė kvalifikacija, išskirianti iš teisininkų su magistro laipsniu minios.
– Važiavote tobulinti žinių į Olandiją – Utrechto universitetą? Kokius užsienietiškos švietimo sistemos privalumus pastebėjote?
– Olandijoje mokymo ir mokymosi pagrindas – diskusijų skatinimas, naujų idėjų ieškojimas. Ten nesakoma, kad kartojimas – mokslų motina. Kiekvienas studentas turi suformuoti savo nuomonę ir išmokti ją argumentuoti. Jie susipažįsta su literatūra ir ją kritikuoja, reiškia savo mintis. Moksliniai darbai rašomi ne nurašinėjant knygas – kam kartoti tai, kas jau pasakyta, nesukuriant jokios pridėtinės vertės.
Dėstytojai su studentais daug dirba individualiai. Buvau nustebusi, kad net man, atvykėlei, jie skyrė labai daug dėmesio. Užteko parašyti dėstytojui elektroninį laišką, kad noriu medžiagą disertacijai rinkti Utrechto universitete, ir netrukus gavau atsakymą, kad jie mielai mane priims, pasirūpins apgyvendinimu. Profesorius asmeniškai stengėsi, kad būčiau atleista nuo mokesčio už mokslą.
Utrechte gyvenau viena, tačiau liūdna nebuvo – mane nuolat kviesdavo į visus priėmimus, kur atvykdavo užsienio profesoriai – siekdavo supažindinti su žmonėmis, kurie galėtų pakonsultuoti, suteikti naujų minčių. Teko bendrauti su atvykusiais Amerikos, Prancūzijos, Anglijos, Airijos profesoriais, įvairių valstybių doktorantais.
Tokio naujų idėjų atsiradimą skatinančio bendravimo Lietuvoje labai pasigendu. Čia net saviems doktorantams skiria mažiau dėmesio. Tai – didelė mūsų universitetų klaida. Taip prarandame įdomius tarptautinius projektus, neįtraukiame jaunų žmonių į tyrimus, jiems sunkiau jausti norą likti universitete.
– Po tokios patirties nekilo mintis emigruoti iš Lietuvos?
– Laikinai – taip, nuolat – ne. Dauguma bėgančių į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo pamiršta, kad labai sunku kitoje šalyje tapti savu. Jei mokaisi užsienio universitete, kur daug įvairių tautų – viena, bet likti gyventi – visai kas kita. Teko daug keliauti, mokytis, netgi padirbėti užsienyje ir kaskart pastebėjau, kad vietinių ir užsieniečių padėtis visuomet lieka skirtinga. Ypač keblu, jei atvykėlis laisvai nekalba vietos kalba.
– Kaip įstengiate suderinti intensyvų darbą advokatų kontoroje ir studijas? Turėtų būti nelengva.
– Iš tiesų – suderinti labai sunku. Mano studijų ir darbo sritys labai skirtingos. Disertacija – ES teisės tema, vedu tarptautinės teisės seminarus, dirbu bankų ir finansų, įmonių teisės srityse. Tai – lyg kartu būti plastikos chirurgu, stomatologu ir psichiatru. Doktorantūros studijų pradžioje tekdavo aukoti vieną veiklos sritį kitos sąskaita. Dabar jau paprasčiau. Tačiau išbėgti į paskaitas kartais sunkoka – advokato darbas intensyvus, klientai reiklūs ir nori, kad jų klausimai būtų sprendžiami nedelsiant.
– Tačiau kartais darbe lieka laiko ir beprotiškoms idėjoms įgyvendinti – teko girdėti, kad renkate makulatūrą.
– Kartą norėjau paskatinti viename aukšte sėdinčius kolegas rinkti makulatūrą – per dieną kontora prigamina krūvas išmetamų popierių. Nepavyko. Nerimtas pasirodė mano pasiūlymas, kilo klausimų, kas gi tą makulatūrą išveš. Likau vienas lauke karys ir, pririnkusi popieriaus, išvežu pati į rūšiavimo konteinerius. Juk negalėjau pasiduoti vien todėl, kad neprisijungė kiti – lengviausia išeitis pabumbėti, kaip viskas negerai, ir pasiduoti bendram tingumui.
– Kaip daryti karjerą teisės srityje? Ar darbo pasirinkimas priklauso nuo pasirinktos studijų krypties?
– Teisinis išsilavinimas gali būti pagrindu daugeliui teisinių profesijų, todėl vienos visur tinkančios rekomendacijos nėra. Advokato amatas ilgą laiką sietas su giminyste, tikėta, kad karjeros pagrindas yra ryšiai. Nebūčiau tikra dėl visos Lietuvos advokatų, bet didžiausioms advokatų kontoroms rūpi priimti ne draugus ir giminaičius, o žmones, kurie gerai dirbtų. Partneriai visų pirma yra verslininkai, kurie nori, kad jų darbuotojų veikla neštų jiems pelną.
– Kokių keisčiausių klausimų iš giminaičių ir draugų sulaukiate apie savo darbą?
– Dažnai sunkoka paaiškinti, kad vagių iš kalėjimų netraukiu ir su žudikais nebendrauju. Žmonės advokato darbą dažniausiai sieja su teismais ir baudžiamosiomis bylomis. Bet tai – tik viena iš galimų sričių.
Advokatai dirba kur kas įvairesnį darbą, nei įsivaizduojama. Tai – ir įprasti kasdieniai įmonių reikalai, ir ginčai teismuose, ir šeimos bylos, ir derybos, ir sutarčių ruošimus, ir kelias valstybes apimantys projektai... Jei dirbi didelėje kontoroje, gali pasirinkti tau patinkančią specializaciją ir nedirbti to, kas nepriimtina.