Kitoks Volstrytas

Dabar jau beveik visi sutinka su nuomone, kad Volstrytas niekada nebus toks, koks buvo. Bent jau nebebus kosminių atlyginimų ir premijų, už kuriuos buvo perkami „Gulfstream“ lėktuvai, dailės kūriniai ir vilos egzotinėse vietovėse.

Niujorko investavimo konsultacijų firmos „Gerstein, Fischer & Associates“ vienas iš partnerių Greggas Fischeris pastaruoju metu pasamdė 10 naujų žmonių. Kai kurie atėjo iš didžiųjų kompanijų. Tarp jų ir 20 metų darbo stažą turinti privačios bankininkystės veteranė iš garsios investicijų kompanijos. Ji dabar dirba už 40% mažesnį atlyginimą, negu gaudavo iki šiol.

Dabar jis derasi su nauju turto valdymo specialistu. Šis uždirbdavo maždaug 2 mln. USD per metus. „Pasakiau jam, kad negaliu pasiūlyti daugiau negu 450 000 USD, – sako Fischeris – Ir mes vis dar deramės. Tai šį tą parodo apie padėtį rinkoje.“

Viena iš daugelio naujovių, prie kurių bankininkams teks priprasti – mažiau nulių atlyginimo eilutėje. Volstrytui išgyvenant didžiausią krizę nuo didžiosios depresijos laikų, JAV finansinių paslaugų sektoriuje vyksta esminės permainos. Investiciniai bankai dabar iš esmės yra komerciniai bankai, turintys aiškius rizikos ir atlyginimų apribojimus. Tai reiškia, kad bus mažiau galimybių gauti svaiginamą pelną. Komercinių bankų atlyginimų politika taip pat tampa konservatyvesnė.

Ekspertų nuomone, tai kartu su visuomenės daromu spaudimu ir vis didesne vyriausybės kontrole gali reikšti mažesnes premijas ir ne tokius dosnius atlyginimus. Tačiau tai nereiškia, kad Volstryte dirbantys žmonės nebeužsidirbs daug pinigų, tiesiog finansinių paslaugų sritis pagal uždarbius nebepranoks visų kitų sričių, kaip buvo pastaruosius keletą metų.

Atlyginimų ekspertai jau praneša apie mažėjantį siūlomą užmokestį žemiausio lygio darbuotojams. Manoma, kad jau šiemet priemokos sumažės mažiausiai 40–50% ir galbūt dar daugiau 2009 metais. Pavyzdžiui, antrus metus investicinės bankininkystės srityje dirbančio darbuotojo bazinis atlyginimas būdavo 100 000 USD, o premija – dar tiek pat.

Vyresnieji vadovai, įpratę prie gausių priemokų, kurios iki trijų kartų viršydavo jų bazinius atlyginimus, gali patirti ir septynženklį sumažėjimą. Šios kategorijos darbuotojai tikina, kad jaučia „spaudimą“ atlyginimams. Pastebima, kad iki šiol siūlyta žemutinė atlyginimo riba dabar virto atlyginimo „lubomis“. O dabar siūloma žemutinė riba nusirito dar žemiau.

Atlyginimų mažėjimas atspindi ir kiek neįprastą paklausos ir pasiūlos raizgalynę. Ankstesniais nuosmukiais, kai reikalai vėl pasitaisydavo, viskas grįždavo į savo vietas. Dabar manoma, kad sistema jau bus kitokia. Analitikai spėlioja, jog gali atsitikti taip, kad ši šaka daugiau nebegalės išlaikyti tiek daug darbo vietų arba ji bus priversta nebedalyti 50 mln. USD atlyginimo čekių.

Tačiau už Volstryto ribų galimybių dar mažiau. Privataus kapitalo firmos samdo kur kas mažiau darbuotojų, nes dėl kreditų krizės tapo sunkiau sudaryti naujus sandorius. Atlyginimai jauniesiems talentams taip pat mažėja, o galimų kandidatų skaičius auga. Štai dar visai neseniai pradinis atlyginimas – bazinis ir premijos – kelerių metų patirtį turinčiam darbuotojui būdavo maždaug 400 000 USD. Šiandien jis yra maždaug 300 000 USD.

Ekspertų manymu, atlyginimai kurį laiką buvo išpūsti, talentų poreikis staiga buvo išaugęs. Dabar jis kiek realistiškesnis.

Rizikos kapitalo fondai taip pat tapo konservatyvesni. Jie jau nebesamdo naujų darbuotojų. Nors kai kurie fondai paskelbė apie rekordinį pelną, tačiau vidutinis atlyginimas šiuose fonduose šiemet sumažėjo beveik 20%. Pasak rinkos tyrimų ekspertų, tai pirmas sumažėjimas per pastaruosius septynerius metus.

Taigi kur dėsis visi bankininkai? Žinoma, kai kurie eis kurti savo verslo. Buvęs „Bear Stearns“ vicepirmininkas Donaldas Tangas neseniai išėjo ir iš Honkongo „J.P. Morgan Chase“ ir įkūrė savo privataus kapitalo fondą. Tačiau ne kiekvienas turi jėgų ar noro pradėti iš naujo, arba polinkio į riziką, ypač šioje rinkoje. Stuartas Kruse’as, buvęs portfelio valdytojas „Lehman Brothers“, pernai išėjęs į savo verslą, sako, kad jį užplūdo draugų finansininkų skambučiai su prašymais patarti dėl karjeros.

Jis tikisi, kad kai kas pabandys steigti savo įmones, o kiti didelius atlyginimus iškeis į saugesnę rutiną ir pereis į komercinius bankus arba kitokias mažesnes įmones. Pastebima, kad visas Volstrytas yra sukrėstas ir daugelis šiuo metu kaip tik bando apsispręsti.

Kai kuriems prisitaikyti prie naujos realybės gali būti sunku. Vienas buvęs aukštesnes pareigas ėjęs bankininkas prisipažino, kad jis iš pradžių nesutiko su mažesniu darbo užmokesčiu, kurį jam siūlė maža siaurai besispecializuojanti finansų įmonė, bet dabar jo požiūris pasikeitė. „Laikui bėgant, bus galima uždirbti ir daugiau“, – svarsto jis. Tikėtina, kad laimingieji, kurie gavo naujus darbus, dar ilgai aptarinės savo praeitį ir ateitį.

O kaip dėl būsimų bankininkų ateities? Harvardo verslo mokykloje nuotaikos pakitusios, tačiau dar ankstoka sakyti, kuria linkme pasuks dabartiniai studentai.

„Manau, dabar studentai svarsto apie rizikos toleranciją, – sako Jana Kierstead, vadovaujanti karjeros paslaugų padaliniui H.B.S. – Jie mąsto, ar bankininkystė vis dar yra tinkamas variantas.“ Tačiau kai kurioms palyginti mažoms įmonėms, pavyzdžiui, minėto Fischerio, kuri valdo 1 mlrd. USD, mažesni lūkesčiai gali būti naudingi.

„Iki šiol man atrodė, kad būtų sunku pritraukti šiuos žmones ir juos išlaikyti, – sako jis. – Dabar manau, jie supranta, kad gali tekti pradėti nuo mažiau ir kaupti po truputį, laikui bėgant. Tie vaikai, kurie uždirbdavo 1 mln. USD per metus, praėjus vos dvejiems metams nuo mokyklos baigimo, supranta, kad tai daugiau nebepasikartos“.

Spalio pradžioje žlugusio JAV investicijų banko „Lehman Brothers“ vadovas Richardas S. Fuldas jaunesnysis liudijo Kongrese komitetui, tiriančiam JAV paskolų krizę. Tai buvo pirmas kartas, kai komiteto nariai klausėsi liudijimų apie finansų krizės priežastis. Pateikiame to pirmojo posėdžio aprašymą ir investicijų bankininko argumentus.

Richardas S. Fuldas jaunesnysis apkaltino žiniasklaidos priemones. Jis apkaltino vertybinių popierių spekuliantus. Jis apkaltino JAV vyriausybę dėl „ypatingo spaudimo bankui“. Tačiau apgailėtino likučio iš kadaise garsaus, bet bankrutavusio investicijų milžino „Lehman Brothers Holdings“ vadovas niekada iš tiesų nekaltino savęs.

Savo pirmame viešame pasirodyme po „Lehman“ žlugimo Fuldas, davęs priesaiką Kongreso grupei, liudijo, kad nors jis prisiėmė visą atsakomybę už žlugimą, tikėjo, kad visi sprendimai „buvo ir apdairūs ir tinkami“, ir buvo atsižvelgta į informaciją, kurią jis tuo metu turėjo.

Toks požiūris nepatiko įpykusiems Kongreso komiteto nariams, kurie apibėrė poną Fuldą klausimais apie didžiulius nuostolius, kuriuos jis padarė per pastaruosius aštuonerius metus.

Fuldas, atėjęs į banką prieš 42 metus ir niekada nedirbęs niekur kitur, pripažino, kad jam dažnai vaidenosi žlugimas.

„Kiekvieną naktį prabundu galvodamas, ką galėjau padaryti kitaip, – kalbėjo jis. – Tai skausmas, kuris liks su manimi visą gyvenimą.“

Kartais karingas, kartais susimąstęs, o dažnai varginamas jo kalbą pertraukiančių replikų, dar kartą paneigė, kad buvo padaryta kokių nors klaidų. Net tada, kai jam buvo parodyti banko vidaus dokumentai, pagal kuriuos padėtis atrodė visai kitokia, Fuldas sakė, kad dar likus penkioms dienoms iki bankroto rugsėjo 15 dieną, jis buvo įsitikinęs, kad „Lehman“ padėtis buvo gana gera.

„Ne, sere, mes neklaidinome savo investuotojų, – tikino Fuldas, atsakydamas į klausimą apie savo pareiškimus paskutinėmis „Lehman“ dienomis. – Atsižvelgiant į mano turėtą informaciją, mes pranešėme apie tai, kas mūsų giliu įsitikinimu buvo tikslu“.

Jo nuomone, „Lehman“ būtų išgyvenęs, jeigu Federalinių rezervų bankas būtų greičiau padėjęs investiciniams bankams skolintis iš savų rezervų. Jis taip pat priekaištavo, kad po „Lehman“ žlugimo „Goldman Sachs“ ir „Morgan Stanley“ buvo leista greitai transformuotis į bankų holdingo bendroves, o taip pat pasielgti „Lehman“ keliais mėnesiais anksčiau nebuvo leista.

Fuldas ir kiti „Lehman“ vadovai apklausiami federalinių prokurorų dėl to, ar vieši pareiškimai apie banko padėtį nebuvo sukčiavimas. Kongreso nariai Fuldui pateikė jo vadovaujamos įstaigos vidaus dokumentą – birželio 8 dienos memorandumą, kuriame yra perspėjimų apie tikrąją „Lehman“ būklę ir klausiama: „Kaip mes leidome apie save atskleisti tiek daug informacijos?“

Ilgokai pagalvojęs Fuldas pasakė: „Man šis dokumentas neatrodo matytas“.

Henry A. Waxmanas, demokratas iš Kalifornijos, kuris vadovavo posėdžiui, parodė lentelę, kurioje buvo matyti, kad „Lehman“ vadovas per pastaruosius aštuonerius metus gavo beveik 500 mln. USD atlygimą ir priemokų.

„Daugeliui žmonių tą sunku suvokti“, – pasakė Waxmanas. – Turiu jums paprastą klausimą – kaip manote, ar tai sąžininga?“

Fuldas pirmiausia ėmė aptarinėti skaičius, pareikšdamas, kad tikroji suma veikiausiai buvo mažesnė nei 250 milijonų: „Didžioji mano atlyginimo dalis buvo mokama akcijomis, o didžiąją dalį akcijų, kurias gavau, vis dar turėjau mūsų žlugimo metu“.

Fuldo nuosavybė kažkada buvo vertinama beveik 1 mlrd. USD, o dabar jo vertė maždaug 100 mln. USD. Jis ir jo žmona buvo priversti parduoti kai kuriuos kūrinius iš savo garsios dailės kolekcijos. Nors ir gindamas savo atlyginimą, Fuldas taip pat pažymėjo, kad „Lehman“ darbuotojams priklausė maždaug 30% bendrovės akcijų: „Kai bendrovei gerai sekėsi, sekėsi ir mums. O kai nebesisekė, nebesisekė ir mums“.

Vėliau Fuldo buvo klausiama, kodėl „Lehman“ patvirtino beveik 20 mln. USD išmokų dviem išeinantiems vadovams likus maždaug savaitei iki bankroto. Fuldas ramiai atsakė, kad viena išmoka – 2 mln. USD buvo pritaikyta skyriaus vadovui Andrew J. Mortonui, „atsižvelgiant į jo tarnybos metus“. Kita – 16 mln. USD – Benoit Savoretui, kuris baigė eiti vyriausiojo vadovo Europai ir Artimiesiems Rytams pareigas, buvo skirta dėl sutartinių įsipareigojimų.

Komitetas taip pat atskleidė elektroninius laiškus, kurie buvo išsiųsti birželio mėnesį. Juose Fuldas ir George’as Herbertas Walkeris, vienas iš „Lehman“ vadovų ir prezidento George’o W. Busho pusbrolis, į pasiūlymą, kad bendrovės vadovai atsisakytų priemokų, atsakė kategoriškai neigiamai. Paklaustas, kokias klaidas, jeigu tokių buvo, jis padarė, Fuldas pasakė: „Aš, kaip ir nemažai kitų žmonių, galvojau, kad nekilnojamojo turto krizė apsiribos tik būsto paskolomis, ir klydau“.

Pasibaigus apklausai, kuri prasidėjo prieš minią žurnalistų ir protestuotojų, ir baigėsi beveik po penkių valandų pustuščiame kambaryje, išvargusiai atrodęs Fuldas priėjo prie Kongreso narių ir pasakė, kad tikisi, jog jo parodymai buvo naudingi.

Tuomet jis išėjo, saugomas Kapitolijaus policijos pareigūnų. Įsėdo į jo laukusį sportinį automobilį. Protesto grupių nariai svaidė įžeidinėjimus ir ragino įkalinti Fuldą.

„Esame visiškai įsitikinę, kad dabar turime kapitalo pagrindą, kurio mums reikia norint žengti į priekį 2008 metais.“ 2008 metų sausio 18 diena

„Šiandien galiu pasakyti, kad mums nereikės papildomų lėšų. Šias problemas palikome už savęs.“ 2008 metų kovo 8 diena.

„Turime daugiau kapitalo, negu mums reikia, todėl galime pasakyti rinkai, kad mums nereikia daugiau kapitalo injekcijų. Galime patvirtinti, kad susidorojome su šia problema.“ 2008 metų kovo 16 diena.

„Kadangi ši veikla rūpestingai organizuota ir struktūrizuota, esame įsitikinę, jog tikimybė, kad ji patirs ekonominį nuosmukį, artima nuliui.“

Iš kalbos investuotojams 2007 metų gruodžio 5 dieną.

Kenas Thompsonas, „Wachovia“ vykdomasis direktorius

„Būsto paskolų rinka ilgą laiką bus puiki šioje šalyje. Turime augantį gyventojų skaičių. Turime žmonių, kurie visuomet norės gyventi nuosavuose namuose. Tai bus puiki rinka.“

Iš 2006 metų interviu kanalui CNBC, kai jis bandė įtikinti, kad jo pirkinys – „Golden West Financial“ už 25 mlrd. USD buvo šaunus pasirinkimas.

Kerry Killingeris, „Washington Mutual“ vykdomasis direktorius

„Šios kompanijos aukso gysla duoda puikius rezultatus, o per antrąjį ketvirtį augimas buvo rekordinis. Būsto paskolų rinkai buvo sunkus pirmasis metų pusmetis, tačiau norėčiau pažymėti, kad nuostoliai antrąjį ketvirtį buvo gerokai mažesni nei per pirmąjį, ir manome, jog einame teisingu keliu siekdami, kad šis padalinys vėl duotų pelno iki šių metų pabaigos net ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis“.

Iš 2007 metų rugpjūčio mėnesio interviu laikraščiui „San Francisco Chronicle“.

„Ar turime turto, kuriuo būtų sunku atsikratyti? Taip. Ar aš dėl to sunerimęs? Ne. Jei šio turto kaina pasikeis, ar mes prarasime dalį pinigų? Taip. Ar dėl to žlugsime? Žinoma, kad ne.“ Iš interviu „Financial Times“.

„Bear Stearns“ balansas, likvidumas ir kapitalas išlieka stiprūs.“ Iš interviu CNBC 2008 metų kovo 12 dieną.

Vikramas Panditas, „Citigroup“ vykdomasis direktorius

„Didžiausias rizikos prioritetas buvo įsitikinti, kad mūsų paveldėto turto portfelyje būsto ir hipotekos sritys yra atskirtos ir vyksta jų optimizavimas, ir mes tai padarėme. Mes taip pat užtikrinome, kad jos gerai kapitalizuotos“.

Iš jo pirmosios kaip naujojo vykdomojo direktoriaus veiklos rezultatų aptarimo per telefoninę konferenciją. 2008 metų sausio 15 diena.

„Esame įsitikinę, kad per dabartinę suirutę akcijų rinka nepakankamai įvertino „Countrywide“ veiklą ir turtą. Ši investicija („Bank of America“ investavo į „Countrywide“ hipotekos banką 2 mlrd. USD – red. past.) atspindi mūsų pasitikėjimą jų verslu, taigi norime, kad bendrovė teiktų būsto finansavimą visoje šalyje. Tikimės, kad šios investicijos taps žingsniu grįžtant prie įprasto likvidumo būsto paskolų rinkose.“

Pranešimas spaudai. 2007 metų rugpjūčio 22 diena.

„Manau, ši įmonė gali prisiimti daug daugiau rizikos nei anksčiau. Taigi šiuo aspektu mes iš tiesų produktyviau naudojame savo talentus negu anksčiau. Nesijaučiu blogai dėl rizikos. Manau, turime tikriausiai vieną iš geriausių rizikos valdytojų – Tomą Daulą, kuris prižiūri visą įmonės riziką. Taigi aš neturiu dėl ko nerimauti. Ar mes prisiimame daug rizikos? Taip.“

Iš kalbos akcininkų susirinkime 2007 metų balandžio mėnesį.