Be skelbimų su reikalavimais mokėti vietinę Vilniaus kalbą, kurios nemokoma nė vienoje lietuvių mokymo įstaigoje, arba būtinai turėti trejų metų pedagoginę ir vienerių metų švietimo įstaigų veiklą koordinuojančią patirtį, galima surasti ir visai padorių pasiūlymų. T.y. tokių, kuriuose reikalaujama tik turėti reikiamą išsilavinimą, mokėti kalbų ir sugebėti dirbti kompiuteriu.
Susidomėjusių laukia nelengvas išbandymas – 100 klausimų testas, sudarytas iš pagrindinių teisės aktų. Atsakius bent į 70 iš jų patenkama į antrą etapą – pokalbį, kuris dažniausiai ir nulemia ateitį. Na, tik vieno iš dalyvavusių – to laimingojo. Arba jau numatytojo.
„Šiam egzaminui pradėjau ruoštis dar vasarą“, – pasakė viena konkursantė. Šalia stovėję išsilavinę ir protingi, bet dar neįvertinti bedarbiai susižvalgė ir šyptelėjo. Pokalbis buvo baigtas. Nugalėtojas aiškus. Likusieji pradėjo sielotis dėl bergždžiai sugaišto laiko, nes konkursas juk buvo paskelbtas tik gruodžio pradžioje, likus dviem savaitėms iki konkurso datos.
Bet gal mergina turi puikiai išlavintą šeštąjį pojūtį, todėl iš anksto tiksliai žinojo, kad būtent ta ministerija po penkių mėnesių paskelbs konkursą eiti gerai apmokamas pareigas? Gal ji tikrai numatė tuos keliolika konkrečių teisės aktų, kuriuos išmokus, pareigos ir, žinoma, padorus atlyginimas jau beveik tavo rankose?
Bet palikime „aiškiaregę“ prie jai numatyto stalo valstybinėje įstaigoje ir keliaukime ten, kur viskas vyksta daug paprasčiau.
Yra tokie pakaitiniai tarnautojai, kurie įsidarbina labai neaiškiais būdais, bet vėliau teisėtai tampa valstybės tarnautojais su užtikrinta darbo vieta ir visomis garantijomis beveik iki mirties.
Pakaitiniu tarnautoju galima tapti tuomet, kai tave kažkas pastebi. Pasiūlyti pasilikti institucijoje ar įstaigoje tau gali pasibaigus praktikai, o galbūt tave kažkas kažkur pamatė ir suprato, kad esi tas asmuo, kurio jiems reikia. Arba tiesiog reikia turėti „tinkamus“ dėdes, draugus, kaimynus, jų draugus ar gimines. Ir, žinoma, jų kontaktus.
Yra dar vienas metodas, kaip žmogui iš gatvės tapti biurokratu. Naudojant šį būdą reikia labai pasitikėti savimi ir vis skambinant klausinėti: „Gal reikia darbuotojo? Moku tą ir aną, puikiai sugebu... Turiu patirties, galiu...“. Šis variantas mažai praktikuojamas, nes sėkmė labai miglota.
Jei tau pasiseka ir tampi tarnautoju, po kurio laiko tau surengia konkursą pareigoms, kurias jau senokai eini. Apie tą konkursą sužino visi, o kai kurie, neturintys darbo, bet dar turintys vilties ir pasitikėjimo savimi, neša dokumentus, registruojasi ir ruošiasi. Perskaityti šūsnį su būsimomis pareigomis susijusių teisės aktų tikrai nelengvas darbas, bet ko nepadarysi dėl trokštamų pareigų valstybės tarnyboje?
Ir jie mokosi, nes tiki Lietuva, tiki gėriu ir kitomis dorybėmis, kol pamato vieną iš konkursantų familiariai bendraujantį su komisijos pirmininku. Jis čia be palto ir be krepšio, jis žino, kas ir kaip, šypsosi visiems, lyg nujausdamas šventę tą vakarą.
Jis tikriausiai greitakalbe išpyškino atsakymus, į kuriuos kiti atsakinėdami ilgokai suko galvas; jis trumpiausiai ten išbuvo, ir nuotaika visą laiką – prieš, po konkurso ir jo metu – buvo įtartinai džiaugsminga.
Dar vienas aiškiaregys, tiesa? Ir grįžo jis į vietą, kurioje sėdėjo dvejus metus, – grįžo dabar jau ne pakaitiniu, o visateisiu karjeros valstybės tarnautoju su solidesnėmis garantijomis bei su platesne šypsena.
Jei kas nepatingėtų ir reguliariai sektų, kaip vyksta darbuotojų kaita tam tikrose institucijose, tikrai nustebtų pamatęs rezultatus. Darbuotojai ten nesikeičia, nors būna konkursų, jų niekas neatšaukia, ir juose net laimi žmonės. Kodėl? Pakaitiniai tarnautojai, kurių pavardės būna įrašytos į įstaigos darbuotojų sąrašą, laimi konkursus ir tampa tikraisiais biurokratais, karjeros valstybės tarnautojais.
Čia viskas labai paprasta ir taip banalu, bet kitaip, matyt, biurokratai nesugeba sugalvoti, kad ir kokie aiškiaregiai jie būtų.
P.S. Gal kas ieško išsilavinusios, protingos, darbščios, pareigingos, sumanios, kūrybingos, šmaikščios darbuotojos? Rašykite į urte.melynyte@gmail.com