Ant baltai, raudonai ir mėlynai mirgančios vizitinės kortelės išryškėja angliškas užrašas „Jan Car Factory“ - Jano automobilių gamykla. „Atkreipkite dėmesį, kaip vadinuosi“, - pirštu dar baksteli įmonės savininkas.
Iš pradžių tas užrašas bado akis. Gamykla? Kažkur už Vilniaus, Nemėžyje? Trijose restauruoto seno sandėlio salėse?
Bet kai J.E.Krakevikas pradeda vedžioti po dirbtuves ir mėgaudamasis pasakoti istoriją apie svajones naujam gyvenimui prikelti senus automobilius, tas užrašas ant vizitinės kortelės jau nebeatrodo toks akiplėšiškas.
Tai kas, kad ne jis kūrė tuos „Jaguar“, „Porsche“, „Datsun“ ar „Jensen“. Bet tik jo dirbtuvėse septintojo ir aštuntojo dešimtmečių legendos vėl atgimė.
Iščiupinėta, nušveista, sutaisyta ir nublizginta kiekviena detalė - ir tos, kurios po variklio dangčiu, ir kėbulas, ir vidus. Vietoj pigaus plastiko dabar ten minkštutė oda. Arba tas pats medis, kuris buvo naudotas „Mercedes-Benz“ kabrioleto apdailai.
Bet suskeldėjęs lakas jau nušveistas, o išskirtinai tam kabrioletui kurta apdaila vėl blizga nulakuota septyniais naujo lako sluoksniais.
***
Senus automobilius mėgstančio norvego J.E.Krakeviko verslas Lietuvoje prasidėjo nuo kelių apsitrynusių mašinos sėdynių ir lėktuvo bilieto.
Skristi į Lietuvą iš Oslo kažkodėl buvo pigiau nei į Latviją ar Estiją, todėl 2001-ųjų žiemą J.E.Krakevikas atsidūrė Vilniuje.
Apsistojo nedideliame viešbutyje, kurio direktorius padėjo rasti žmonių, galinčių nauja oda apvilkti norvego atsivežtas sėdynes.
Po kurio laiko J.E.Krakevikas grįžo su daugiau sėdynių, o sutvarkytas parsivežė atgal. Galiausiai atvairavo čia savo „Datsun“ ir atidavė jį į remonto dirbtuves. Taip viskas pamažu įsisuko.
„Nebuvo jokio plano, - patikino dabar klestintis 42 metų verslininkas. - Viskas tiesiog taip susiklostė. Kodėl čia atvykau? Pirmiausia dėl kainų. Darbininkų atlyginimai Lietuvoje daug mažesni nei Norvegijoje“.
***
Blizgantis mėlynas 1696-ųjų „Porsche“ ir melsvas 1974 metų „Jensen“ atrodo lyg iš senų kino filmų. Tokių dabar gatvėse nebelikę.
„Na, Švedijoje ar Norvegijoje žmonės tokiais dar važinėja, - patikina J.E.Krakevikas. - Tiesa, tik vasarą ir tik šviečiant saulei“.
Tačiau „Porsche“ ir „Jensen“ - vieninteliai „normalūs“ automobiliai norvego dirbtuvėse. Visa kita - tik metalo gabalai.
„Tas metalo gabalas dabar kainuoja nemažus pinigus, - bakstelėdamas į besimėtantį kėbulą ir atversdamas žurnalą su surašytomis „Jaguar EType“ kainomis aiškina verslininkas. - Prieš kelerius metus kainavo triskart mažiau, o kaina vis kyla. Įsigyti tokį automobilį - tarsi gera investicija“.
1970-ųjų „Jaguar EType“ yra tų laikų simbolis ir laikomas vienu gražiausių automobilių pasaulyje.
Tačiau to, kas dabar stovi J.E.Krakeviko dirbtuvėse, mašina net nepavadintum.
Tai - tik nušveistas kėbulas. Be ratų, be durų, be menkiausios detalės po variklio dangčiu ir viduje, kur paprastai būna sėdynės, vairas, pavarų svirtis, spidometras.
„Atvažiuokite, kai sutvarkysime“, - šypteli J.E.Krakevikas.
***
Tad kas vis dėlto vyksta tose dirbtuvėse už Vilniaus, kurias norvegas išdidžiai vadina automobilių gamykla?
Restauruoti atvairuotas automobilis pirmiausia išrenkamas, tuomet nuvalomi dažai, nušlifuojamas kėbulas, o kad neliktų rūdžių, jis nugabenamas į smėlio kambarį, kuriame dar kartą nušlifuojamas stipria smėlio srove.
Taip parengtas kėbulas dengiamas gruntu nuo rūdžių, suvirinamos skylės. Tada mašina keliauja pas dažytojus.
Tuo pat metu meistrai tvarko kitas detales - variklį, transmisiją, pavarų dėžę, stabdžius, elektros įrangą.
Jei klientas pageidauja, užsakomos naujos detalės. Į norvego dirbtuves kartais atvežama itin retų automobilių modelių, todėl detalių tenka ilgai laukti.
Pavyzdžiui, švedui priklausantis „Jensen“ buvo tvarkomas net dvejus metus.
Viršuje, kur kampe stovi ir J.E.Krakeviko stalas su kompiuteriu, atliekami interjero darbai - naujomis medžiagomis velkamos sėdynės, šveičiamos arba kitomis keičiamos apdailos detalės.
„Mano klientai nori važinėti šiais automobiliais, o aš noriu savo darbą atlikti tobulai, - aiškina norvegas. - Viską išmanau - ir dažyti mokėčiau, ir variklį tvarkyti, ir apdailos darbus atlikčiau.
Jei paprastas vyrukas sumanytų imtis tokio verslo, bankrutuotų. Turi žinoti, ką dirbi“.
***
Tobulybės jis siekia kiekviename žingsnyje, todėl ilgai būrė kolektyvą. Meistrai nuolat keitėsi, nes J.E.Krakevikas buvo nepatenkintas jų darbu.
Tai viena priežasčių, kodėl verslininkas atsisakė kitų Lietuvos bendrovių paslaugų - negalėdamas kontroliuoti proceso, jis kartais likdavo nusivylęs galutiniu rezultatu.
„Dirbant su Lietuvos bendrovėmis - nuolatinės problemos. Pažiūrėkite čia, - į metalinių durų vyrius rodo J.E.Krakevikas. - Šias duris montavo lietuviai.
Tai buvo siaubinga - penktadieniais po pietų jie jau būdavo girti. Jie pridarė blogų dalykų.
Sugaišau daug laiko, kol viską ištaisiau.
Rasti gerą darbininką Lietuvoje nelengva. Bet kai randu, pasiūlau jam geras sąlygas ir branginu. Dabar pas mane jau gerai“.
Šiuo metu Jano automobilių gamykloje dirba 22 meistrai. Tačiau į klausimą, kiek turi darbininkų, norvegas šypsodamasis pirmiausia lietuviškai atsako: „Pusę“.
Išvydęs klausiamą žvilgsnį nusikvatoja ir vėl angliškai paaiškina: „Dirba tik pusė. Kita pusė geria kavą arba rūko. Juokauju, žinoma“.
***
Dirbti pas J.E.Krakeviką nelengva, nes jis kimba prie kiekvienos smulkmenos. Bet tie, kurie sugebėjo išlikti jo gamykloje, darbą turbūt gaus bet kur, nes išmoko jį atlikti be priekaištų.
„Čia dirba įvairių sričių specialistai, bet mes turime mokėti viską, kad galėtume pakeisti kolegą, jei šis užsiėmęs“, - aiškina metus pas norvegą dirbantis dažytojas Mindaugas.
Su savo samdiniais J.E.Krakevikas susišneka gestais: kai kurie darbininkai beveik nešneka angliškai, norvegas beveik nemoka lietuviškai.
„Šiek tiek moku, - nusijuokia J.E.Krakevikas. - Bet kai pradedu šnekėti, darbininkai iš manęs šaiposi, kad kalbu ne lietuviškai, o ispaniškai“.
Nors jis reiklus, moka pasijuokti ir iš savęs, ir iš kitų. Neužgauliai - ir tai pakelia darbinę nuotaiką.
„Kai kurie darbininkai patys mane susiranda.
Pavyzdžiui, paskambino atominės fizikos specialistas ir pasakė, kad nori čia dirbti.
Turiu gana išsilavinusių žmonių. Mantai, koks tavo išsilavinimas? - į sėdynes oda apsiuvantį vyrą kreipiasi norvegas. - Vidurinis? Ką?! Maniau, kad esi mažiausiai daktaras ar kas nors panašaus“.
Ne išsilavinimas J.E.Krakevikui svarbiausia. „Šiam darbui reikia aistros, - pabrėžia, - Visa kita galima išmokti“.