Apranga - kokteilinė. Apranga - kokteilinė. Mąstau kelias dienas. Aišku, norėčiau jaustis laisvai, per daug nekristi į akis ir vilkėti tuo, ką turiu spintoje. „Kokteilinė, kokteilinė“, - vėl dūzgia galvoje.
Vyksiu su Sergejumi - senu draugu iš Maskvos, nusprendžiu. Nemažai vaikystės vasarų kartu praleidome Druskininkuose. Tad Lietuva jam - sentimentų kraštas. Jis gerai laikosi, be to, neseniai išsiskyrė su trečiąja žmona. Gal žmogus norės išdumti iš tos Maskvos, prasiblaškyti.
Seriožą mano pasiūlymas nudžiugina. Kurgi jis nenorės prasiblaškyti - teismo procesas baigėsi prieš tris dienas. Jis pasakoja, kad sportuoja, sulyso, pilvo beveik nebėra.
- Kaip tu apsirengsi? - klausia.
- Tuo, ką turiu spintoje, - sakau į telefono ragelį.
- Laimočka, baik juokauti. Į vakarėlį Romoje niekas nesirengia „iš spintos“. Sakyk, kiek reikia, ir viskas bus sutvarkyta. Nusipirksi padorią suknią, batelius ir visa kita.
- Na, nežinau kiek, - bandau spyriotis. - Dešimt tūkstančių litų - tikrai per akis.
- Kur tau dešimt! - leipsta iš juoko Serioža. - Pervesiu milijoną, tik greičiau sakyk savo banko kortelės numerį. Mano vaikinai viską sutvarkys.
***
Po kelių valandų nulekiu prie artimiausio bankomato. Ekrane išvystu vienetą su daugeliu nulių - į mano banko kortelę pliumptelėjo milijonas. Kažkodėl širdis taip trankosi, kojos linksta - remiuosi į banko pastatą, kad nenugriūčiau.
Vadinasi, turiu apsirengti už milijoną? Na, tas Serioža - visada jis buvo paikas. O laiko visai nedaug - tik dvi dienos. Kokia suknelė labiausiai tiktų? Kokie bateliai? Papuošalai? - dūzgia galvoje minčių spiečius lyg bičių avilys.
„Chanel“, nusprendžiu, tiktai „Chanel“. Tai - amžina klasika. Ją pasirinkęs niekada neprašausi pro šalį. Tai - rafinuota, blizgesys be blizgučių.
***
Tačiau naršant interneto tinklalapius paaiškėja - „Chanel“ mados namų Vilniuje nėra. Kas man belieka? Arčiausiai darbo - „Escada“, „Prada“, „Gucci“, „Dior“, „Dolce &Gabbana“ mados namų parduotuvės.
- Ar viskas gerai? - skambina Serioža.
- Aha, - nemoku net žmoniškai padėkoti. - Maniau, apsirengsiu „Chanel“, bet tų mados namų Vilniuje nėra. Turbūt reikės traukti į „Escada“.
- Laimočka, tik ne „Chanel“. Kažkur skaičiau - prabanga skurdžiams. „Escada“ - gerai, vokiška tvarka yra vokiška tvarka. Jeigu mano biure nebūtų vokiškos tvarkos, būtų palaida bala kaip Rusijoje - nafta upeliais tekėtų pro šalį, - kvatoja Sergejus. - Apsirenk ryškiai, kad visi matytų. Kodėl tu visą laiką nori stovėti kampe? Labai gražu raudona suknelė. Tiktai nepirk tokios kaip Pugačiovos. Paskęsi.
Tik ne raudona, maištauju traukdama į „Escada“. Ten tiesiai duriu pirštu į mėlyną. Jei nėra juodos mažos „Chanel“, bus „Escada“ mėlyna. Nors galiu prašauti pro šalį - italai bus apsirengę juodai kaip per laidotuves. Tik vienas kitas vilkės labai tamsiai mėlynus arba rudus drabužius.
Matuojuosi suknelę - šiugžda, plazda grynas šilkas. Įspūdinga suknelė. Kelių sluoksnių. Tarsi kokteilinė, tarsi vakarinė. Puiku, vienu šūviu nušausiu du zuikius.
Paskui dairausi batelių. Pastaruoju metu man patinka balerinos bateliai. Na, prie tokios suknelės, svarstau, jie gal ir nelabai tiktų, bet užtat patogūs, galima šokti iki ryto.
- Laimočka, tik nesugalvok pirkti tokių batelių kaip Carlos Bruni, - lyg nujausdamas vėl skambina Serioža. - Nesuprantu, kaip prezidentas jai leidžia avėti tokius kaliošus. Mano teta Gomelio srityje su jais eidavo karvių melžti. Batelis turi būti mažiausiai 8 centimetrų pakulne, o geriausiai - bent 12-os.
- Bet šokant su jais galima pargriūti ir prasiskelti antakį, - sakau.
Ar tik ne per daug Seriožka vadovauja paradui? Aš esu aš, o jis iš manęs lipdo savo viziją.
- Bet aš nenoriu būti žalga ant 12-os centimetrų.
- Kas, kas? - nesupranta Serioža.
- Žalga - labai aukšta. Su tokiais batais būsiu už tave aukštesnė.
- Jokių problemų. Pusės Maskvos verslininkų žmonos ir draugės už juos aukštesnės. Aš - laisvas žmogus, be kompleksų. Jokių problemų, - beria Serioža. - Tik nepamiršk kailinaičių. Būtinai nusipirk briliantą - didumo sulig riešutu. Ir apskritai tau, kaip geriausiai vaikystės draugei, briliantą esu seniai skolingas. Padovanojau Verai, šeštoje klasėje su ja sėdėjome viename suole. Gerai rašė rašinėlius, retsykiais padėdavo.
Sakau, kad Serioža dosnus, supranta, kaip turėtų atrodyti moteris. Vera dirba bibliotekoje. Visokie docentai, profesoriai, mokslų daktarai mato: tarp knygų žiurkių - tikra dama.
- Vakarėlyje bus Sofia Coppola, - sakau. - Tau reikėtų pažiūrėti jos filmą „Pasiklydę vertime“, už kurį ji gavo „Oskarą“. Turėsi pasakyti komplimentų.
- Ar ta blondinė ilgomis kojomis iš Australijos? - Serioža iš karto suka prie reikalo. Visada jam sekdavosi tikslieji mokslai. Uždavinį išspręsdavo per dvi minutes.
- Tai - Nicole Kidman. Sofią tėvas kažkada nufilmavo „Krikštatėvyje“, - aiškinu, o į mano krepšį šlumšteli mėlyna suknelė. Gryno šilko, už 9200 litų.
Pardavėja atneša žalius batelius. Na, nieko sau, o kodėl ne juodus? Juodi esą prie mėlyno šilko būtų per sunkūs. Įstumiu kojas į žalius - kaip tik. Su tokiais įspūdingais kulniukais, kad Serioža apsvaigs.
Perku tuos žalius verstos odos batelius, papuoštus aukso spalvos metalu, - 2215 litų.
Kažko trūksta. Kažkokios žalios detalės, kad širdyje būtų pavasaris. Pardavėja atlekia su žaliu šilko šaliku. Grakštu ir elegantiška. Ir vėl nušaunu du zuikius: kita šaliko pusė - švelniai rožinė. 1210 litų.
O delninukė? Kur aš įsidėsiu lūpų dažus, šukas, mobilųjį telefoną? Žiūrinėju aukso spalvos delninukę, išpuoštą „Swarovski“ kristalais. Etiketėje puikuojasi kaina - 3440 litų. O ko čia traukote pečiais? Juk aišku, kad „Swarovski“ už 34 litus nenupirksi.
Su daugybe popierinių maišų išvirstu į gatvę.
- Klausyk, ar tu centre? Yra reikalas - mano vyras bankrutuoja. Susitinkam išgerti kavos ir pakalbėti, - maldauja viena draugė.
- Kad negaliu. Mano siela bankrutuoja - turiu apsirengti už milijoną.
- Ką?!
- Supranti, turiu žmoniškai apsirengti. Aš poryt išskrendu į Romą, į vakarėlį, - šūkteliu į telefoną, kai prie manęs čiūžteli taksi. - Susitiksime kitą savaitę.
- Į „Nijolės“ kailių saloną, - sukomanduoju taksi vairuotojui.
O ten - prašmatnu, rafinuota. Man patinka. Kai neturi pinigų, būdavo, eini pro šalį ir pro langą žiūri į įspūdingą šviestuvą. Dabar čia įžengiu savimi pasitikinti. Pirksiu sabalus, tik juos.
Žavios ir paslaugios mergaitės kaipmat atneša tamsiai rudus Barguzino sabalų puskailinius. Sibire, Barguzino rezervate, veisiasi patys geriausi laukiniai sabalai.
Įlendu į kailius, dirželiu susijuosiu. Švelnumėlis, minkštumėlis - vilkiu kažką nepaprasta. Kažkur skaičiau - ekstrasensai nustatė, kad sabalai turi daug energetinių galių. Žmogų šildo ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Iš tikrųjų - seniai man metas sušilti.Kailinaičiai - tiesiog super. Kaip ir visa mados namų „Nijolė“ produkcija, jie pasiūti Italijoje. Turi net savo kodą, kuris iškaltas ant metalinės etiketės. Ši pritvirtinta viduje, ant pamušalo.
Mergaitės praneša, kad kailinaičiai kainuoja 245 tūkstančius litų. Jų kainą kilsteli apykalėje esantis žilas plaukas ir tamsi spalva.
- Jokių problemų, - sakau. - Kaina neturi didelės reikšmės.
Džiūgauju, kad pagaliau prastumsiu nors padorią dalį milijono.
***
Kitą dieną išsiruošiu į briliantų paieškas. Planuoju įsigyti prašmatnią geltonojo aukso koljė su keliais briliantais. Riešuto dydžio, kaip prisakė Serioža. Tokia koljė puikiai derės su delninuke ir geltonomis batelių detalėmis.
Suku ratus po juvelyrines, šeriu taksistus litais, jau po vidudienio, o tokios koljė - nė su žiburiu. Reikėjo užsakyti prieš du mėnesius, būtume atvežę, aiškina.
Arba užsakyti juvelyrui - būtų sukūręs iš briliantų, topazų, granatų, safyrų. Kur ten prieš du mėnesius - aš visą ansamblį turiu sustyguoti per dvi dienas. Rytoj - lėktuvas, o jis nelaukia.
Tenka žaibiškai keisti planą - pirkti žiedą, auskarus ir apyrankę. Kaklas bus labai apnuogintas. Teks visą vakarą maskatuoti žaliu šaliku. Ir dar pasisaugoti, kad kam nors jo neįmerkčiau į šampano taurę.
Kita vertus, su briliantais reikia atsargiai. Įsigysi riešuto dydžio - ir valdys tave, o ne tu jį. Kurstys net žemiausias aistras, kad visai galvą pamesi. Pašėlęs briliantas savo šeimininką gali net pražudyti. Geriau pirkti mažesnį, pipiriuko dydžio, o ne sulig riešutu.
Prekybos centre „Europa“ stabteliu ties bendrovės „Fabrikant Corporation“ stendu. Akį patraukia puikus žiedas su trimis briliantais. Baltais, be jokio atspalvio, švariais, grynais. Bežiūrint net galva apsisuka.
Užsimaunu - ir tą pačią akimirką ant mano piršto nusėda 102 tūkstančiai 856 litai.
Pardavėja aiškina, kad visi trys briliantai yra 2,51 karato. Kad žiedas pagamintas iš labai gero 750 prabos baltojo aukso. Ką čia svarstysi, reikia pirkti.
Po pusvalandžio aš jau „Akropolyje“, prie tos pačios bendrovės vitrinų. Kairįjį riešą puošia subtili baltojo aukso apyrankė. Su 65 briliantais!
O pardavėjos - nebūtų pardavėjos, čiulbėti jos moka. Esą prie apyrankės labai tiktų ir auskarai. Iš karto nujaučia, kad jų tinkluose atsidūrė piniginga žuvis.
Atitempia auskarus, kiša prie ausų - ir visos trys iš nuostabos aiktelime. Ne auskarai, o stebuklas. Dievaži, briliantai - tobuliausias gamtos kūrinys. Reikia čiupti, kol niekas nenupirko - kam jie beprasmiškai dūlės vitrinoje?
Tie papuošalai tiesiog idealiai pritaikyti juodai mažai „Chanel“ suknelei su rafinuota skrybėlaite. Bet Vilniuje to nėra.
Kasos aparatas spausdina papuošalų kainas. Už apyrankę pakloju 29 tūkstančius 736 litus, už auskarus - 46 tūkstančius. Pardavėjos aiškina, kad visi 65 apyrankės briliantai yra 5,05, o auskarų - 1,43 karato.
Ar ne per daug ant manęs bus tų karatų - dar galvą apsuks?
***
Jau vakarėja - kas per košmaras? Vadinasi, nespėsiu nei į soliariumą, nei į kirpyklą, nei į grožio saloną. Reikia bent gerą kremą pasičiupti. Viena draugė pasakojo - prekybos centre „Panorama“ parduodamas kremas efektyvesnis net už plastines operacijas. Kažkoks ypatingas, naujausių technologijų. Esą jis atjaunina 10 metų.
„Panoramoje“ surandu krautuvėlę „Crčme de la Crčme“, kur parduodamas tas „skalpelis“ - „RŽVive“ kremas. Pasirodo, šuo pakastas kažkokioje molekulėje. Ši skatina kuo greičiau gamintis naujas veido odos ląsteles. Tą molekulę sukūręs gydytojas net Nobelio premiją nuskynė. Čia tai bent vyras - savo gyvenimą paaukojo dėl moterų!
Gal reikia nušluoti visą prekystalį? Tačiau lietuviškas kuklumas paima viršų - į krepšį susikraunu tik trečdalį „nobelinės“ linijos gaminių. Nuo rytojaus naudosiu veido ląsteles atkuriantį kremą už 679 litus.
Dar nusitaikau į paakių (399 Lt), kūno (819 Lt), kaklo bei iškirptės zonos (469 Lt) kremą.
Nesikuklinu pastverti ir patį brangiausią gaminį - serumą. Kažkokį ypatingą, kažkokį intensyvų, kainuojantį 1999 litus. Esą jis sumažina veido odos pabrinkimus, saugo ją nuo aplinkos poveikio. Jei kokia kino žvaigždė man pūstelėtų savo cigarų dūmus į veidą, toks kremas prieš vakarėlį - pats tas.
Parduotuvėje „KristiAna“ dar spėju pasičiupti kvepalus skambiu itališku pavadinimu „Dolce Vita“. Į vakarėlį Romoje - tiktai jie. Be konkurencijos. Na, juk reikia padaryti reveransą italams. Negi turėčiau pirkti kažkokių pajodžargų kvepalus „Britney Spears“ ar „Naomi Campbell“?
***
Regis, viskas. Nusivariusi nuo kojų su krepšiais patraukiu į „Čili“ piceriją Gedimino prospekte.
Man reikia atsipūsti, noriu ko nors skanaus, ko nors saldaus. Gal „Tiramisu“ deserto ir... Aišku, šampano. Pavyzdžiui, „MoŽt &Chandon Nectar Imperial“. Jis puikiai tinka prie deserto.
- Tokio pas mus nebūna. Mes - picerija, - lemena mokyklinio amžiaus padavėja ir pasiūlo „Alitos“.
Ką gi, tiks ir „Alita“, briutas.
Vos nepamiršau. Jeigu Serioža dar nemetė rūkyti ir trauks savo cigarus, tai ir man cigaretę reikės užplėšti. Bet rankose nelaikysiu - kodėl pirštų oda turi pageltonuoti? Vadinasi, reikia įsigyti kandiklį.
Bet ne kokį naują, o iš antikvariato - vienetinį, meistrų darbo, su istorija, praeitimi, priklausiusį Europos aristokratams. Pavyzdžiui, Marijai Antuanetei. Arba markizei de Pompadour.
Gurkšnoju šampaną ir skambinu į antikvariatus. Tokio kandiklio Vilniuje nėra!
Kiek atsipūtusi skaičiuoju, kiek paklojau už savo pirkinius. Milijono prastumti nepavyko, nors plėšiausi dvi dienas. Nuo ryto iki vakaro. Serioža aiškiai persistengė. Bet apsirengiau puikiai - už 444 tūkstančius ir 251 litą!
Aš juk neturėjau tikslo prikimšti apdarų pilną spintą, kaip ta... na, ta iš Amerikos, kažkokia redaktorė, kuri dėvi „Prada“. Man reikėjo apsirengti tik vienam vakarėliui. Vienam, užtat žmoniškai.
Savo telefone ieškau Sergejaus numerio.
- Viskas gerai, - sakau. - Nebijok, neavėsiu tokiais kaliošais kaip Carla Bruni. O kailinaičiai - tiesiog pasaka. Bet, žinai, viena problema. Pinigų dar liko.
- Kaip tai? - nusistebi Serioža.
- Supranti, Vilnius - ne Niujorkas. Pagaliau - ne Maskva. Čia visai kitos kainos. Kiek tu moki už barelį naftos? 150 litų? Jų perki daug, daugybę. O kokteilinei suknelei viso labo tereikia kokių keturių metrų audinio, - karščiuojuosi, o Serioža kažkur Maskvoje - po galais! - jaučiu, manęs nesupranta. - Čia, Vilniuje, nėra kažkokių išskirtinių, rafinuotų daiktų, už kuriuos beprotiškas sumas kloja tie eržilai.
- Kas tokie? - jis vėl manęs nesupranta. Arba negirdi.
- Arabų šeichai! - rėkiu. - Likusius pervesiu atgal. Greičiau sakyk savo sąskaitos numerį. Arba skambinu tavo vaikinams.
- Jokių atgal, - pasirodo, Seriožka neapkurtęs. - Jokių atgal, - jo tonas įsakmus. Kas čia per pokštai - tokio jo dar negirdėjau. - Kai grįši, nusipirksi butą Druskininkuose. Arba... Viskas, po minutės svarbus pasitarimas. Pokalbį turime baigti. Susitiksime Fjumičino oro uoste.