Prieš porą metų ilgametis Federalinio rezervų banko vadovas atrodė lyg visagalis vairininkas - juk būtent jis sugebėjo pakelti JAV ekonomiką po rinkų griūties 1987 metais, rado būdą, kaip atsigauti po Rugsėjo 11-osios sukrėtimo. Ne veltui ekonomikos apžvalgininkai iškėlė A.Greenspaną į finansų pasaulio žvaigždes ir ėmė vadinti orakulu bei maestro.
Tačiau dabar jis stovi vienoje eilėje su didžiausiais kaltininkais, pražudžiusiais JAV ir pasaulio ekonomiką. Kaltinimai krenta vienas po kito: už tai, kad leido pūstis nekilnojamojo turto rinkos burbului, menkai domėjosi būsto paskolomis ir pamiršo apie kontrolę. Jis rėmė perskolinimą ir paskatino būsto pirkėjus fiksuotas palūkanas keisti į kintamas, o tai lyg lėtas kylantis potvynio vanduo paskandino daugybę šeimų - jos tiesiog nesugebėjo sumokėti sparčiai išaugusių palūkanų.
A.Greenspanas atkakliai gynė ir išvestinių verslų plėtrą - reiškinį, kuris iki jo vadovavimo FRB nebuvo žinomas. Šių verslų ir jų sukurtų sudėtinių produktų apimtis per penkerius metus išsišakojo nuo 100 trilijonų dolerių 2002 metais iki 500 trilijonų.
Garsūs investuotojai ir milijardieriai George'as Sorosas ir Warrenas Buffettas išvestinių produktų purtėsi lyg velnias kryžiaus. G.Sorosas yra prisipažinęs, jog jis „tikrai nesupranta, kaip jie veikia“, o W.Buffetas garsiai pareiškė, kad tai - „finansiniai masinio naikinimo ginklai“.
Tačiau A.Greenspanas liko kurčias investavimo genijų žodžiams ir darė viską, kad apsaugotų finansų rinkas nuo reguliavimo.
2003 metais A.Greenspanas JAV Senato bankų veiklos komitetui pareiškė, kad išvestiniai produktai yra ypač naudingas rizikos perkėlimo ir paskirstymo mechanizmas.
Nors pastaraisiais metais jis pripažino, kad kai kurios ilgalaikės jo nuostatos pasirodė esančios klaidingos, pavyzdžiui, kad laisvoji rinka savaime susitvarkys su rizikomis ar įsitikinimas, kad reguliavimas suardys Volstrytą. Galiausiai paaiškėjo, kad bankai pirmiausia rūpinasi ne investuotojų, o savo akcininkų turto saugumu.
Finansų krizę jis apibūdino kaip reiškinį, kuris vyksta tik kartą per amžių. O tai, kad bankai labai greitai prarado nešališkumą, A.Greenspaną sukrėtė atsivėrusia nepasitikėjimo praraja.
Anglišku atpirkimo ožiu britų žurnalistai įvardija Mervyną Kingą - Anglijos banko vadovą.
Kai Mervynas Kingas atsisėdo į vadovo postą, Jungtinės Karalystės ekonomika riedėjo į priekį lyg maloniai pukšintis traukinukas: BVP kasmet augo po 3 procentus, o infliacija tesiekė 1,3 procento. Per pirmąjį banko pinigų politikos komiteto posėdį bendra palūkanų norma buvo sumažinta iki 3,5 procento - tokių palankių sąlygų skolintis po Antrojo pasaulinio karo britai neprisiminė.
Jo tikslas buvo paversti pinigų politiką nuobodžia rutina.
Užtat dabar, gesinant finansinius gaisrus, nenuobodžiauja niekas. Kai finansų sistema ėmė rūkti, M.Kingas ramino visuomenę, tikindamas, kad krizė nėra tarptautinė. Pirmosiomis griūties savaitėmis jis atsisakė į rinką mestelėti grynųjų ir aiškino, kad bankų nereikia gelbėti. Iždo departamento taryba tada sureagavo greitai - paragino M.Kingą būti „labiau aktyvesnį“.
M.Kingo banko valdyba turėjo sparčiau suvokti, kad būsto kainų burbulas pučiasi ir greičiau reaguoti į pasaulinę recesiją, sumažindama palūkanų normas.
Billas Clintonas, buvęs JAV prezidentas, turėtų taip pat prisiimti bent dalį kaltės už chaosą. Jis parėmė 1997 metų Bendruomenės reinvestavimo aktą ir privertė paskolų davėjus sušvelninti skolinimo taisykles. Finansų rinka atsivėrė socialiai nestabiliems ir nepasiturintiems piliečiams - jiems buvo suteiktos galimybės gauti būsto paskolą.
1999 metais B.Clintonas panaikino Glasso-Steagallo aktą, kuris iki tol garantavo visišką komercinių bankų atskirtį vienas nuo kito. Šis sprendimas leido bankams susipinti į vieną pavojingą grandinę. Išnyko apribojimai bankams jungti investicines programas su paskolų išdavimu. Nors susipynusi įvairių bankų funkcijų ir rizikų grandinė atrodė įspūdinga, viena trapi jungtis reiškė katastrofą. Išvestiniai produktai leido finansų pasaulyje išsišakoti superbankams.
Prieš akto atšaukimą antrinės paskolos sudarė vos 5 procentus visos būsto paskolų rinkos. Prasidėjus griūčiai, šis skaičius buvo gerokai didesnis - 30 procentų.
Britų premjeras Gordonas Brownas „The Guardian“ žurnalistams pasirodė visiškai apakintas įvykių vertybinių popierių biržose. Kritikos strėlės į jį paleistos už tai, kad premjeras Sičio reikalus iškėlė aukščiau už visų kitų ekonomikos dalyvių interesus. Jis itin rūpinosi, kad rinkos reguliavimas būtų švelnus, o tūkstančiai Londone dirbančių, bet nuolat negyvenančių užsienio bankininkų mokėtų mažesnius mokesčius.
Blogiausiu JAV prezidentu neretai pavadinamas George'as W.Bushas, anot britų žurnalistų, nuo kalno viršūnės stumtelėjo sniego gniūžtę, kuri pakalnėje išaugo į pragaištingą laviną. G.W.Busho administracija netvenkė srovės, kuri nešė paskolų pinigus „nindzėms“ - taip finansų ekspertai vadina žmones-pareiškėjus, kurie gavo paskolas, nors neturėjo nei pajamų, nei darbo (ang. „Ninja“: No income, no job applincants). Asmenims, kurie negalėjo sau leisti paskolos.
Nors vyriausybė priėmė tam tikrų taisyklių, kai ją pabudino „Enron“ skandalas, bet vis tiek pritrūko ryžto kiečiau reguliuoti Volstryto veiklą.
Senatorius Philas Grammas iš Teksaso savo ekonomikos žinias atskleidė būdamas aršus laisvosios rinkos advokatas. Už finansų rinkos išlaisvinimą nuo bet kokio reguliavimo jis kovojo ilgai ir sunkiai. Jį ypač padrąsino B.Clintono administracija. Ph.Grammas nenuilsdamas pylė degalus į išvestinių investicinių produktų ir paskolų mainų mechanizmą.
Per Senato debatus 2001 metais jis pareiškė: „Kai kurie žmonės antrines paskolas laiko blogiu. Aš žiūrėdamas į antrinį skolinimą matau besipildančią amerikietišką svajonę“.
Dienraščio „New York Times“ duomenys rodo, kad nuo 1989-ųjų iki 2002 metų jis buvo politikas, kurio kampanijoms komerciniai bankai paaukojo daugiausia lėšų. Taip pat senatorius pateko į labiausiai Volstryto firmų remiamų veikėjų penketuką.
Po vizito Niujorke, 2000 metų balandį, Senate jis šlovino savo rėmėjus: „Kai būnu Volstryte, suprantu, kad tai yra Amerikos kapitalizmo centrinė nervų sistema. Tada suprantu, ką kapitalizmas suteikė dirbantiems Amerikos žmonėms. Man tai - šventa vieta“.
Galiausiai jis paliko Kapitolijaus kalvą ir išėjo į UBS dirbti investicijų valdymo specialistu.
Juodųjų Vostryto ir bankininkų sąrašas - ilgas.
„Goldman Sachs“ pagrindinė finansų strategijos vadovė Abby Cohen yra „nuolatinis bulius“ - specialistė, kuri visada linkusi pirkti ir kelti rinkos vertę. Kartą ji buvo pripažinta net įtakingiausia moterimi JAV. Vis dėlto ji susimovė - nepastebėjo, kaip nuvirto pirmasis domino kauliukas, o po to krito ištisa virtinė, ištaškydama analitikės prognozes. Ją pakeitė kovo mėnesį.
Buvusi vykdomoji „Standard & Poor's“ direktorė Kathleen Corbet. Reitingo agentūros vienos iš pirmųjų tapo įniršusių apžvalgininkų taikiniu, kai sistema sugriuvo. Jos neįspėjo apie grėsmes, nors tai yra pagrindinė jų užduotis.
Kathleen Corbet ramiai vadovavo vienai iš trijų didžiausių reitingo agentūrai ir baigė darbą 2007 metų rugpjūtį, kai kritikos banga pasiekė viršūnę.
Agentūros buvo kaltinamos už tai, kad aukštai ir klaidingai įvertino antrines skolos obligacijas, kuriomis buvo padengti nuodingų paskolų klodai. Agentūrų atstovai ginasi, kad padarė visa, ką galėjo - nesklandumus lėmė sukauptos informacijos klaidos ir stygius.
K.Corbet aiškina, kad sprendimas pasitraukti buvo ilgai planuotas ir tai lėmė ne spaudimas. Į „Standard & Poor's“ vadovės postą ji atėjo 2004 metais iš investicijų bendrovės „Alliance Capital Management“.
Agentūrų veiklą jau senokai narplioja Niujorko prokuratūra ir specialios komisijos, kurioms kyla įtarimų, jog bankai agentūroms mokėjo ne tik už analizę, bet ir už geresnius reitingus. Agentūrų reputacija patyrė žiaurų smūgį. Ypač visus sukrėtė paviešinti keli „Standard & Poor's“ darbuotojų elektroniniai laiškai:
„Tikėkimės, kad būsime turtingi ir kitame darbe, kai visas šis kortų namelis sugrius“, - rašo vienas neįvardijamas analitikas. Kitas atsako: „Namelis galėtų būti pastatytas ir iš karvių - vis vien jam suteiktume reitingą“.
Draudimo bendrovei AIG vadovavęs „Hankas“ Greenbergas sukūrė didžiausią pasaulio draudimo milžiną, kuris saujomis žarstė pinigus ir suko galingą paskolų malūną, kol šis sprogo. Ant šio rato laikosi galybė bendrovių, todėl JAV vyriausybė skyrė 85 mlrd. dolerių, kad milžinas AIG nesubyrėtų. Tačiau AIG aukščiausių vadovų kolektyvas potraukio prabangai neprarado. Kol JAV vyriausybė pumpavo pinigus į nusilpusį AIG aparatą, koncerno vadovai ir toliau švaistė šimtus tūkstančių golfo klubams, SPA paslaugoms ir medžioklės kelionėms į Angliją.
Buvęs HBOS vadovas Andy Hornby - labai gerbiamas, mėgstamas ir išmintingas. Vienas geriausių Harvardo absolventų. Tačiau būtent jo strategija Škotijos banką („Bank of Scotland“) nuvedė į sąjungą su „Halifax“, o po to - į dugną. Kas galėjo pagalvoti, kad galingasis „Halifax“ gali kristi ant kelių ir svyruoti ant nacionalizacijos prarajos krašto?
Seras Fredas Goodwinas, buvęs Karališkojo Škotijos banko („Royal Bank of Scotland“) vadovas, yra Gordono Browno numylėtinis. Nors dabar premjeras sako, kad netveria pykčiu dėl verslininko veiksmų, kurie buvo itin skaudūs - bankas prarado 28 milijardus svarų ir buvo priverstas pasiprašyti į valstybės glėbį. Vyriausybei atiteko 70 proc. akcijų.
Visi patirti nuostoliai - daugiausia dėl skolinimo verslui, kuris tapo nemokus.
„Bradford & Bingley“ buvęs vadovas Steve'as Crawshaw galėtų papasakoti apie nekilnojamojo turto vystymo krachą. Stojęs prie „B&B“ vairo S.Crawshaw verslą pasuko į būsto paskolų vandenyną. Tikėdamas, kad išvestiniai produktai padės pasiekti neišsenkančių lobių salą, jis net nepastebėjo, kaip pateko į kanibalų apsuptį. Paskolų dalijimas žmonėms, kurie neturi nuolatinių pajamų šaltinių, lėmė liūdną kelionės pabaigą. Jis desperatiškai prašė 300 mln. svarų iš akcininkų, tačiau liko nesuprastas. „Bradford & Bingley“ teko nacionalizuoti.
Tačiau S.Crawshaw nelaukė perėmimo - pasitraukė anksčiau, motyvuodamas širdies veiklos sutrikimais. Dabar jis bando atgauti jėgas ir sveikatą apsikabinęs pensijos puodą su 1,8 milijono svarų.
„Northern Rock“ buvęs vadovas Adamas Applegarthas irgi nestokojo ambicijų. Tačiau verslininko sumanytas modelis sugriuvo dar nespėjus jo pastatyti. Nesėkmės skausmą A.Applegarthas galės numalšinti grynųjų šlamesiu - sąskaitoje sukauptoms lėšoms prireiks karučio.
„Lehman Brothers“ vadovas Dickas Fuldas taip pat nenuskriaudė savęs, kai jo griuvęs bankas aplink paskleidė nepasitikėjimo dulkes. Kitas banko vadovas Richardas Fuldas prisipažino, kad pašėlo, kai išgirdo, jog Kongresas atmetė siūlymą gelbėti „Lehman Brothers“, o „Bear Stearns“ ir AIG pasigailėjo.
Su „Lehman Brothers“ D.Fuldas ištvėrė sunkius laikus, tačiau sudvejojo, kai turėjo progą apsaugoti banko turtą ir parduoti akcijų paketą „Korea Development Bank“. Tai būtų išgelbėję nuo griūties.
Vietoj tuo D.Fuldas ir toliau kišo pinigus į nekilnojamojo turto rinką. Kai komisija Vašingtone jo paklausė, ar sąžininga per aštuonerius metus į savo kišenę susižerti pusę milijardo dolerių, jis stengėsi pasirodyti kuklus ir... teisinosi, kad skaičiai nebuvo tokie dideli, nes pelnas „tesiekė“ 300 milijonų dolerių.
Ralph Cioffi ir Matthew Tanninas į prarają nuvarė „Bear Stearns“. Jie buvo apkaltinti sukčiavimu, kuris pernai lėmė dviejų stambių fondų žlugimą. Fondai buvo svarbios finansų sektoriaus kolonos. Joms nutrupėjus, prasidėjo neišvengiama griūtis.
Specialistai melavo investuotojams - tikino, kad į antrinių paskolų rinką investuoja mažiau. Be to, patys tyliai ištraukė savo pinigus iš žlungančių fondų.
Lewisas Ranieri - būsto paskalų „krikštatėvis“. Jis sukūrė vertybinius popierius, paremtus būsto paskolomis aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje. Jis įdiegė galybę antrinių paskolų variantų. 2004 metais žurnalas „Business Week“ jį prilygino tokiems atradėjams kaip Billas Gatesas ir Steve'as Jobsas. Tačiau pasirodė, kad L.Ranieri sukūrė ne atominę elektrinę, o branduolinę bombą, kuri sunaikino ir jo paties finansų korporaciją Teksase.
AIG finansinių produktų vadovas Josephas Cassano paskolų įkeitimo sandoriais užtvindė Londoną ir taip JAV krečiantį nekilnojamojo turto virusą išplatino po visą pasaulį. Nuo kiekvieno bendrovei uždirbto dolerio jis pats gaudavo 30 centų. Taip jis sukaupė apie 280 milijonų svarų sterlingų. Kai bendrovė patyrė 11 milijardų nuostolį, jis buvo atleistas. Tačiau AIG vadovai neišleido J.Cassano iš akių - jį įdarbino konsultantu už milijoną dolerių per mėnesį.
„Regis, jis viena ranka privertė pulti ant kelių visą AIG milžiną“, - konstatavo demokratų kongresmenas Johnas Sarbanesas.
Buvęs „Citi“ bosas Chuckas Prince'as iš visų jėgų pasistengė, kad „Citi“ taptų didžiausiu pasaulio banku. Banko struktūra tapo tokia paini, kad nebuvo paslaugos, kurios jis neteiktų. Jo klientai buvo patys turtingiausi, paslaugos įvairiausios, turtai - įspūdingiausi. Kai prasidėjo nuosmukis, „Citi“ vadovas aiškino, kad tai - tik žagsulys. Klaidinga diagnozė nusinešė milijardus dolerių. Išėjęs iš darbo Ch.Prince'as savo skausmą gali numalšinti 140 milijonų dolerių sąskaita banke.
Angelo Mozilo iš „Countrywide Financial“ įsuko didžiausią antrinių paskolų teikimo mechanizmą. Tiesa, jį išgelbėjo „Bank of America“. Kompanija turėjo specialias investicines programas VIP klientams - garsiems politikams, buvusiems aukštiems valstybės pareigūnams ir didesnių finansinių institucijų vadovams.
Stanas O'Nealas, buvęs „Merrill Lynch“ vadovas, pats anksti tapo nuosmukio auka. Pirmasis Volstryto firmą 2003 metais pradėjęs valdyti afroamerikietis turėjo padėti nusikratyti konservatyvaus įvaizdžio. Kai valdyti baigė 2007 metų pabaigoje, ši kompanija buvo įklampinusi 8 milijardus dolerių į nuodingas paskolas. Prasidėjus griūčiai 2008 metais „Merrill Lynch“ atiteko „Bank of America“.
Jimmy Cayne'as vadodavo „Bear Stearns“ ir nesiliovė dalyvauti bridžo turnyruose Detroite net tada, kai Volstryte kilo gaisras. Nustekentos bendrovės akcijų paketą jis pardavė „JP Morgan“ ir gavo 60 milijonų dolerių. Dėl to kompanijos vertė dar labiau krito, o J.Cayne'as turėjo pasisamdyti asmens sargybinį - buvę partneriai ant jo griežė dantį.
Demokratas Christopheris Doddas, JAV Senato pinigų komiteto pirmininkas, nuolat priešinosi paskolų rinkos reguliavimo griežtinimo planams.
Neseniai pasitraukęs Islandijos premjeras Geiras Haarde'as sukėlė galingą audrą mažoje stiklinėje. Spalį bankrutavo trys didžiausi Islandijos bankai ir paliko milijardus skolų mažytės šalies gyventojams. Šalis buvo priversta skolintis 2,1 milijardo dolerių iš Tarptautinio valiutos fondas ir imti paskolas iš kelių užsienio šalių.
Eilinis JAV pilietis. Nors politikai nesugebėjo suvaldyti finansų sistemos, o Volstryto godūs bankininkai sukaupė turtus, kurių negalėjo apžioti, milijonai paprastų amerikiečių turėjo suvokti, kad skolintis daugiau negu gali atiduoti yra buka. Tačiau amerikiečių visuomenės sapnai užbūrė ir britus, kurie taip pat norėjo gyventi gerai, tačiau nieko už tai nemokėti.
Britų finansinių paslaugų tarybai 2003-2007 metais vadovavęs Johnas Tineris gerai pradėjo tarnybą, ištraukė finansinį sektorių po informacinių technologijų sukeltos maišaties, bet pasitraukė prasidėjus dar didesnei krizei 2007 metų liepą. Pagrindinė jo bėda - noras švelniai reguliuoti rinkas.
Ir dar šeši žmonės, kurie matė, bet pernelyg pasyviai stebėjo krizę...
Rizikos valdymo fondų vadovai Andrew Lahde'as ir Johnas Paulsonas - labiausiai iš krizės pasipelnę žmonės. Jie kone lažinosi, kad finansų sistema subyrės ir iš to pasipelnė.
Johnas Paulsonas iš griūties 2007 metais uždirbo 3,7 mlrd. dolerių. Sulaukęs kritikos, kad pelnosi iš kitų nelaimės, jis 15 mln. paaukojo labdarai - žmonėms, kurie neteko namų.
Profesorius Nourielis Roubini iš „New York Times“ gavo daktaro Lemties pravardę. 2006 metais Niujorko universiteto profesorius įspėjo, kad krizė atrieda atidunda: TVF ekspertams jis pranešė, kad JAV laukia trys viename - būsto paskolų, naftos kainų krizė ir ekonomikos recesija.
Dabar jis išlieka pesimistas. Anot jo, iki paskolų krizės pabaigos JAV finansų sistema dar praras apie 3,6 trilijono dolerių, vadinasi, JAV bankų sistema bankrutuos. Išgirdęs apie Vašingtono paramos planus ir nacionalizacijas N.Roubini juos - G.Bushą, H.Paulsoną ir Beną Bernankę - apibūdino kaip „bolševikų trejetuką, kuri pavertė JAV į Jungtinę Amerikos Socialistinių Valstijų respubliką“.
Milijardieriai investuotojas Warrenas Buffettas ir spekuliuotojas George'as Sorosas seniai kalbėjo apie pavojų. Jie abu tikino, kad Volstrytas permoka. 2003 metais kasmetiniame laiške akcininkams jis aiškino, kad išvestiniai produktai prilygsta pragarui: „Lengva patekti, bet beveik neįmanoma išsikrapštyti lauk“. Nors spalį W.Buffettas parodė optimizmą ir pareiškė, kad blogiausi laikai JAV jau praeityje ir dabar atėjo laikas pirkti „riekelę Amerikos ateities už nukritusią kainą“.
Finansininkas, filantropas G.Sorosas remia demokratus ir 2006 metais Singapūre pareiškė, kad rinkos pasiekė viršūnę, o JAV ir pasaulio ekonomikos laukia „kietas nusileidimas“. Įspėjo jis ir apie didžiulį nekilnojamojo turto burbulą, kuris pūtėsi 25 metus dėl nesuvokiamų finansinių instrumentų, globalizacijos ir dereguliacijos. Būtent jis rėžė, kad tai bus didžiausia krizė nuo Didžiosios depresijos laikų.
Rizikos valdymo fondo vadovas Stephenas Eismannas, kuris seka išvestinių produktų ir antrinių paskolų rinką jau ilgiau negu du dešimtmečius. Jis negaili kritikos Volstrytui: „Tie vaikinai melavo iki begalybės“.
„Oppenheimer Securities“ vadovė Meredith Whitney 2007 metų spalio 31 dieną paskelbė prognozę: finansų gigantas „Citigroup“ turi nupjauti dividendus arba patirti bankrotą. Kitą dieną Volstrytas prarado 370 mlrd. dolerių. Per kelias dienas „Citigroup“ vadovas atsistatydino, o dividentai buvo nurėžti.