Akivaizdu, kad jiems atkurti pinigų prireiks dešimt kartų daugiau. Dar prieš porą metų milijonai už griuvėsius neatrodė tokia jau didelė suma. Nekilnojamojo turto agentūros „Turto menė“ direktorius Stasys Stumbrys ketina važiuoti pas dvarų savininkus ir aiškinti jiems, kad nuleistų kainas, nes jei ir toliau skelbs tokias kosmines, tie pastatai vieną dieną paprasčiausiai sugrius.
Šiuo metu S.Stumbrys mėgina parduoti tris dvarus.
Kol Lietuva išgyveno ekonominį pakilimą, atrodė, kad šimtmečius menančių pastatų laukia aukso amžius. Atkutę verslininkai ėmė domėtis išskirtiniu būstu ir dairytis dvarų.
Prieš porą metų į pavyzdingai sutvarkytus rūmus svečius pakvietė anksčiau juos įsigiję ir pastatus atgaivinę verslininkai. „Villa Mindoza“, Šešuolėlių dvaras, Norviliškių pilis, Žemaitkiemo dvaras – tik keli pavyzdžiai, turėję užkrėsti šiuo dvarų gaivinimo virusu ir kitus verslininkus.
Tačiau viskas apsivertė. 2007 metais „Ranga Group“ prezidentas Laimutis Pinkevičius įsigijo Lentvario dvarą – vieną didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių Lietuvoje. Tuomet jis žadėjo per trejus metus šį dvarą atgaivinti ir atkurti visą jam būdingą prabangą.
Šiandien L.Pinkevičiaus įmonę užgriuvo finansiniai sunkumai ir akivaizdu, kad rūmų renesansas atidėtas neribotam laikui. Kalbama, kad Lentvario dvaras areštuotas už skolas.
Ar Lentvario dvaras atsidurs nekilnojamojo turto agentūrų sąrašuose – nežinia, tačiau čia konkurencija tarp išskirtinio būsto pardavėjų ir taip aštri. Šiuo metu parduodamos Raudondvario, Varputėnų, Lyduokių (Kurėjų), Čiulių, Paliesių, Giniūnų dvaro sodybos.
Varputėnų dvaro Šiaulių rajone būklė – nebloga, ten veikia ir gyvulininkystės ūkis. Tačiau ir kaina atitinkama – beveik 12 milijonų litų.
Tuo tarpu už pakežusį netoli Šiaulių esantį Paliesių dvarą prašoma pusantro milijono litų, už Giniūnų dvaro sodybą Panevėžio rajone norima gauti 1,7 milijono litų. Už nušiurusį, bet labai didelį Raudondvario dvarą Nemenčinės plente prašoma 4 milijonų litų.
Kas nustato dvaro kainą? Sudėtingas klausimas.
„Žmonės, paveldėję dvarą, dažniausiai neturi galimybių jo išlaikyti ir mėgina parduoti, o kainą sugalvoja kokią nori. Ta kaina, aišku, nemaža, nes tai išskirtiniai objektai su istorija, kad ir kokia jų būklė būtų.
Iš tikrųjų įvertinti, kiek kainuoja dvaras, labai sudėtinga. Tai priklauso nuo jo istorijos, išlikusių autentiškų statinių, interjero detalių, parko, taip pat žemės.
Kita vertus, dauguma parduodamų dvarų tokios būklės, kad investuoti reikėtų ne vieną milijoną litų, be to, reikia laikytis griežtų paveldosaugos reikalavimų. Tad normalu būtų pinigų turinčiam verslininkui dvarą atiduoti už litą, kad tik jis jį prikeltų. Abejoju, kad iš to dar įmanoma užsidirbti“, – sakė S.Stumbrys.
„Į dvarus gali investuoti tik tie, kurie turi laisvų savo pinigų, nes su paskolomis net neverta prasidėti. Be to, kad ir kokį verslą sumanysi tame dvare, į jį investuotos lėšos niekada neatsipirks.
Tad dvarus gali pirkti tik tie, kurie turi pinigų ir žino, kad galės aukoti tam savo laiką. Tai hobis. Pažįstu nemažai žmonių, kurie sako, jog norėtų įsikurti dvare, tačiau supranta, kad negalės tam skirti laiko“, – sako kaunietis verslininkas Mindaugas Šventoraitis, „Lietuvos rytui“ atvėręs savo Babtyno-Žemaitkiemio dvaro duris.
Šiemet šiam dvarui sukanka 500 metų. M.Šventoraitis jį nusipirko seniai už keliasdešimt tūkstančių litų. Bet prireikė 10 metų, kol verslininkas su gyvenimo drauge dailininke Migle Kosinskaite pernai rudenį pagaliau galėjo įsikelti į pagrindinį dvaro gyvenamąjį pastatą.
Lig tol jie glaudėsi 60 kvadratinių metrų ploto ižde – pastate, kuriame dvarininkai kažkada laikė vertingus daiktus.
„Neskaičiavau, kiek milijonų investavau į šį dvarą. Už tuos pinigus galėjau įsikurti prestižiniame Kauno rajone – Žaliakalnyje, name su įspūdinga miesto panorama, ir dar nusipirkti vilą kur nors Ispanijoje. Tačiau ši vieta man daug brangesnė“, – aiškino M.Šventoraitis.
Savo dvarui jis atidavė kone dešimt metų. Galima sakyti, pats dirbo darbų vadovu ir nuolat prižiūrėjo statybininkus.
„Iš pradžių padarėme klaidų, vėliau jas teko taisyti. Dešimt metų po truputį tvarkėme dvarą, nes norėjome viską padaryti tinkamai, išsaugoti kiekvieną vertingą tinko gabalėlį ar senuosius sienų dažus, kurių čia – 20 sluoksnių“, – aiškino M.Šventoraitis.
Lietuvos dvarų asociacijos vykdomoji direktorė Lina Blažytė patvirtino, kad ir dvarų rinka pajuto krizės padarinius.
„Prieš porą metų atrodė, kad Lietuvos dvarai jau atsigauna. Atsirado daug besidominčių, ieškančių unikalių istorinių statinių, turinčių išliekamąją vertę. Aišku, tuomet ir dvarų kainos ėmė kilti kaip ant mielių.
Dabar viskas sustojo, bet kainos sukeltos“, – sakė L.Blažytė.
Dvaras – tai ne butas ar namas, jo taip lengvai nesuremontuosi ir neįsikursi. O šiandien nušiuręs dvaras kainuoja tiek, kiek prabangiai įrengtas namas, į kurį galima įsikelti iš karto.
Tačiau dvarai yra kitoks turtas nei butas ar sodyba ant ežero kranto. Tai kultūrinė vertybė ir dėl to dvaro vertė yra kur kas didesnė nei paprasto namo, tačiau jam reikia ir kur kas didesnių investicijų. O tai retas gali sau leisti.
* * *
Viskas, kas buvo autentiška, interjere išsaugota
„Džiaugiuosi, kad mūsų namų interjeras ir baldai jame atrodo taip, lyg jie čia būtų stovėję šimtus metų.
Nenorėjome įsirengti prabangių rūmų, kaip bando padaryti daugelio dvarų naujieji savininkai. Stengėmės išsaugoti kiekvieną nišą, tinko, sienos dažų fragmentą ir atskirti, kas čia autentiška, o kas padaryta šiais laikais“, – džiaugėsi M.Kosinskaitė, kartu su interjero dizainere Evelina Liaugaudaite įrengusi dvarą.
Dėl to pastatas primena ne muziejų, o namą, kuriame gyvena kūrybiški žmonės. Asketiški kambariai, neužgriozdinti baldais, atrodo jau paliesti laiko, nors čia šeima įsikūrė visai neseniai.
„Baldų ieškojome antikvariatuose, senienų turguose. Lietuvoje jau nieko neberandame, todėl dabar planuojame keliauti į Daniją ir ten antikvariatuose ieškoti interjero detalių – šviestuvų, lentynų“, – sakė M.Šventoraitis.
Toks dvaro interjeras tarsi skirtas gurmanams – patiekalas neatrodo prabangiai ir lėkštėje vos keli kąsneliai, tačiau subtilūs ir puikiai derantys.
Tokie ir šie namai. Nedidelio žaidimų kambario kampe stovi molbertas, šalia – antikvarinis kortų stalelis ir dar vienas – gėlei, ant sienos kabo paveikslas. Po kojomis iš plytelių išdėliota šachmatų lenta. „Beliko išdrožti figūras“, – nusišypso šeimininkas.
Miegamasis irgi be baldakimų. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo čia stovi paprasta žalvarinė lova, tačiau ji atkeliavo iš vieno Prancūzijos dvaro.
„Kambarius vadinsime tų žmonių vardais, kurie čia gyvens“, – rodydamas miegamuosius atskleidė M.Šventoraitis.
Todėl name yra karališkuoju vadinamas Gutauskų miegamasis, namo interjerą kūrusios dizainerės Evelinos, kuriai namiškiai spėjo prilipinti Evos Braun pravardę, kambarys, savo kambarį turi ir dažnai sodyboje besisvečiuojanti architektė Audronė Kaušpėdienė.
„Šie žmonės, pas mus gali atvažiuoti visada, jie gali įsikurti savo kambariuose ir gyventi kiek nori“, – paaiškino sodybos šeimininkas.
Iš viso maždaug 800 kvadratinių metrų ploto name yra apie dvidešimt kambarių – didžiausias jų – salė, kurioje vyksta koncertai, rodomi filmai. Iš terasų antrajame aukšte atsiveria vaizdas į neaprėpiamus tolius – beveik visas slėnis aplink, kiek akys aprėpia, priklauso dvaro šeimininkui, turinčiam beveik 40 hektarų žemės.