Tačiau metinio infliacijos rodiklio trajektorija yra vienareikšmiška – „žemyn“. Vasarį metinė infliacija siekė 8,7 proc. (daugiau nei 2 proc. punktais mažesnė nei prieš metus). Recesija kamuojamose kaimyninėse šalyse kainos taip pat sparčiai mažėja. Estijoje defliacija buvo užfiksuota jau ketvirtą mėnesį iš eilės: vasario mėnesį, palyginti su sausiu, vartojimo prekės ir paslaugos šalyje atpigo 0,3 proc., o metinis kainų prieaugis vasarį siekė vos 3,4 procento.
Eurostat duomenimis, sausio mėnesį metinė Eurozonos infliacija siekė tik 1,1 proc. Tai leido ir vėl „atlaisvinti“ pinigų rinką ir Europoje, praėjusią savaitę ir vėl čiksėjo centrinių bankų žirklės: ECB apkarpė palūkanų normą iki rekordiškai žemo lygio – 1,5 proc. Anglijos centrinis bankas eilinį kartą sumažino bazinę palūkanų normą iki vos 0,5 procento.
Gamtos resursų kainos nekyla arba net smunka, dujų kainos pasiškį žemiausią lygį nuo 2006 m. spalio mėn. Pastaruoju metu pagausėjo nuogąstavimų, kad Lietuvoje kainų mechanizmas tiksi priešinga kryptimi: naftos ir dujų kainoms smunkant, šildymas Lietuvoje ir toliau brangsta. Tiesa, daugelis pamiršo, kad prieš rinkimus, kai naftos kainos šuoliavo į viršų, su šilumos tiekėjais buvo pasiektas susitarimas, kad šilumos kainos kurį laiką nekiltų. Dėl to šilumininkai patyrė nuostolių ir jiems buvo leista “atsigriebti” vėliau. Be abejo, tokie politiniai sprendimai iškraipo rinką ir formuoja nepasitikėjimą šilumos tiekėjais. Tačiau tikėtina, kad jau artimiausioje ateityje kainų nustatymo procesas normalizuosis, o supaprastinus atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos procedūros, patrauks ir mažėjimo linkme.
***
Jekaterina Rojaka yra DnB Nord banko vyresnioji nalitikė