Bankininkystė: ar vardan tos Lietuvos?

Kodėl jie, bankai, turėtų paisyti klumpančio Lietuvos ūkio interesų, kai patys yra verslo organizacijos, kurioms svarbiausia – jų pačių akcininkų interesai? Tačiau net ir akistata su niūria realybe neišblaivė Lietuvos bankininkystės priežiūros institucijų – priimami bankų gyvenimą lengvinantys sprendimai, net nebandant užsitikrinti, kad jie duos naudos Lietuvai, o ne tik užsienio bankų bendrovėms savininkėms.

Lietuvos banko leidimas komerciniams bankams 2% susimažinti privalomųjų rezervų atsargas, atlaisvinęs maždaug 1 mlrd. Lt, verslą pradžioje nudžiugino – manyta, kad bus daugiau pinigų kreditams. O vėliau nuvylė – padėtis nė kiek nepagerėjo. Priekaištaujama, kad sprendimą priėmę Lietuvos banko vadovai nenurodė, kam konkrečiai turi būti perskolinti laisvi pinigai.

Baiminamasi, kad tik savo interesų paisantys ir jokių Lietuvos valdžios apynasriu nepažaboti komerciniai bankai savo tėvynių labui nepanaudotų ir dabar kuriamo lietuviško bankų stabilizavimo fondo lėšų.

Analitikų manymu, tiek Lietuvos bankas, tiek Vyriausybė turi, bet neišnaudoja svertų labiau reguliuoti komercinių bankų elgesį. Tačiau pagrindinis centrinio banko rūpestis – bankininkystės sektoriaus likvidumo išlaikymas, o politikai visą energiją šiuo metu skiria mokesčių sistemai griežtinti, visiškai pamiršdami, kad be bankų lėšų likęs verslas tuoj iš viso išnyks iš mokesčių mokėtojų žemėlapio.

Vartojimą galėjo mažinti

„Turėjo – ir dar kokių“, – taip Lietuvos banko (LB) galimybes veikti paskolų palūkanų normas praeityje, ekonomikos augimo metais, ir taip mažinti vartojimą bei infliaciją, neleidusią Lietuvai įsivesti euro, vertina Aurelijus Burda, finansų maklerių įmonės „Orion Securities“ kapitalo rinkos strategijos vadovas. Jo teigimu, net ir valiutų valdybos modelyje LB turi ne vieną svertą, tiesiogiai nesikišdamas į bankų veiklą, o tik keisdamas bankų veiklos riziką ribojančius normatyvus reguliuoti padėtį rinkoje. Savalaikiai LB sprendimai 2006 metų pabaigoje – 2007 metų pradžioje, kai rinkoje jau buvo signalų apie būsimą pasaulinę krizę, būtų sumažinę vartojimo augimą skatinančių paskolų išdavimą, pristabdę infliacijos augimą.

„Klausimas – kas tuo metu to būtų norėjęs. Rinka auga kaip ant mielių, žmonių lūkesčiai tarpsta – stabdyti tokio proceso nenorėjo niekas“, – LB pasyvumą bando suprasti analitikas.

Jis vardija galimus centrinių bankų, kurie – kaip ir Lietuvoje – tiesiogiai nenustatinėja palūkanų normų, žingsnius, mažinančius bankų paskolų išdavimą. Pirmasis – komercinių bankų likvidumo kartelės pakėlimas nuo dabartinių 30%.

„Bankai būtų priversti daugiau pinigų laikyti prie savęs, todėl mažiau jų būtų likę rinkai“, – tokio žingsnio poveikį nurodo „Versus“ pašnekovas.

Panašiai būtų suveikęs ir komercinių bankų kapitalo pakankamumo reikalavimų padidinimas. Šiuo metu jis siekia 8%, bet realiai bankai linkę turėti sukaupę didesnę dalį. Didesnio kapitalo pakankamumo reikalavimas būtų sumažinęs Lietuvoje veikiančių bankų nuosavybės grąžą, o tai būtų nelabai patikę Skandinavijos bankų akcininkams – atitinkamai iš ten būtų plaukę kur kas mažiau pinigų.

Tačiau jis pažymi, kad sąlygų griežtinimas būtų labiausiai pakenkęs lietuviško kapitalo bankams, nes jie su turtingesniais Skandinavijos bankais konkuruoja tik vietinės rinkos pinigais.

„Pavyzdžiui, SEB bankas ar „Swedbank“ savo situaciją būtų galėjęs pasigerinti išplatindamas obligacijų emisiją Švedijoje ir persivesti pinigų į Lietuvą, o mūsų šalies bankai iš esmės gyvena iš įplaukų Lietuvoje. Jų – laisvų lėšų – sumažėjimas reikštų ir jų padėties pablogėjimą kur kas labiau, nei tai būtų paveikę antrinius užsienio bankus“, – svarsto analitikas.

Dar vienas reikalavimas – privalomo indėlių rezervo padidinimas – ankstesniais metais taip pat būtų pabranginęs bankų išduodamas paskolas ir taip sumažinęs jų išdavimo mastus. Tačiau pastaruosius aštuonerius metus Lietuvoje buvo procesas atvirkščias: 2000 metais rezervo reikalavimas buvo sumažintas nuo 10% iki 8%, 2002 metais jis sumažėjo iki 6%. Pastarąjį kartą jis buvo pakoreguotas 2008 metų lapkričio 6 dieną – LB sumažino reikalavimą iki 4% vildamasis, kad „atšildyti“ bankų pinigai pagyvins be paskolų trokštančią rinką.

„Tačiau realiai dauguma bankų tiesiog pasidėjo tuos pinigus dar juodesnei dienai, pasididino savo likvidumą“, – nepasiektą rezultatą apibendrina Burda.

Kitaip ir negalėjo būti, pažymi kitas „Versus“ kalbintas finansų srities specialistas. „Sumažindamas rezervus, LB turėjo nurodyti, kam konkrečiai komerciniai bankai turi perskolinti pinigus, per kokį banką kiek pinigų ir kam turi būti skirta. LB turėjo nurodyti, kad pinigai skiriami paskoloms. To nepadarius bankai tiesiog pasidengė savo trumpalaikius įsipareigojimus, pasididino likvidumą“, – aiškina jis.

Burda pabrėžia, kad įtakingas ir realiai politiką formuojantis centrinis šalies bankas turėtų matyti daug plačiau ir toliau nei kasdienė rinka. Jis primena, kad savo vaidmens nei nežaboto vartojimo augimo laiku, nei dabar neišnaudoja ir Lietuvos Vyriausybė. Vartojimo paskolų augimą būtų pristabdęs fizinių asmenų bankroto įstatymas, lengvatų būsto paskolai panaikinimas.

Darė, ką leidome

Vertindamas Skandinavijos bankų vaidmenį, „Orion Securities“ atstovas pažymi, kad spartus Lietuvos ekonomikos augimas buvo labai priklausomas nuo šių bankų pagalbos. Tuo metu, kai skandinavai vykdė aktyvią ekspansiją Baltijos šalyse, Lietuvoje nebuvo stiprių, realią konkurenciją jiems galinčių sudaryti nacionalinių bankų. „Kita vertus, dabar, pasaulį krečiant finansinei krizei, yra ramiau: Skandinavijos šalių vyriausybės būtų pajėgios gelbėti savo šalių bankus“, – sako pašnekovas.

Burda atkreipia dėmesį, kad tiek SEB bankas, tiek „Swedbank“ yra palyginti nedideli bankai Švedijos mastu, tačiau jie labai galingi Baltijos šalyse. „Ryžtinga plėtra, gera mažmeninės bankininkystės vadyba, skandinaviškas pinigų rezervas“, – šių dviejų bankų sėkmės mūsų šalyse kertinius akmenis išvardija jis.

Atitinkamai tų Skandinavijos bankų, kurie vykdė savo veiklą Baltijos šalyse, akcijų kainų grąža iki šiol taip pat buvo daug didesnė nei tų bankų, kurių veikla apsiribojo tik Skandinavija. „Niekada nereikia pamiršti, kad bankai – ne labdaros organizacijos, jie čia atėjo daryti verslo ir gauti pelno, kuris atiduodamas įmonėms steigėjoms“, – aiškią tiesą Lietuvos politikams primena analitikas. Jis pabrėžia, kad užsieniečiai matė, jog paskolų poreikis Lietuvoje – milžiniškas, dalydami jas ir taip keldami žmonių gerovę tapo labai įtakingais rinkos dalyviais. „Suvaldyti juos, išpešti kuo daugiau naudos šalies ekonomikai buvo jau Lietuvos valdžios reikalas“, – vertina pašnekovas.

„Faktas Nr. 1: gerai, kad Lietuvos rinkoje tokie aktyvūs yra Skandinavijos bankai. Faktas Nr. 2: blogai, kad LB ir Vyriausybė nesugebėjo uždėti jiems legalaus apynasrio, kuris ilgalaikėje perspektyvoje būtų atnešęs daugiau naudos Lietuvos visuomenei“, – savo įžvalgas apibendrina Burda.

Buvęs politikas, ekonomikos profesorius Povilas Gylys, dabar vadovaujantis Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedrai, mano, kad Lietuvos politiniam elitui apskritai stinga ekonomikos išmanymo. „Ir šiuo metu per daug susitelkta į mokesčių reformą ir per mažai kalbama apie bankininkystės problemas. Juk viena didžiausių ekonomikos problemų dabar yra kreditų trūkumas ir didelės palūkanos“, – pažymi profesorius.

Jis atkreipia dėmesį, kad nuo 1994 metų, kai buvo pasirinktas valiutų valdybos modelis, LB nebegali vykdyti klasikinių centrinio banko funkcijų ir reguliuoti cirkuliuojančių pinigų kiekio nustatydamas bazinę palūkanų normą – sumažinti, kai smarkiai didėja išduodamų paskolų kiekis ir kaista ekonomika, auga infliacija, arba atvirkščiai – padidinti, kai kreditų trūksta kaip dabar. Gylys prisimena, kad prieš 10 metų Lietuvoje buvo kilusi diskusija dėl laipsniško grįžimo prie klasikinio centrinio banko modelio – taip bankininkystės sritį padarant lankstesnę, galinčią geriau ir greičiau reaguoti į ekonomikos pokyčius – tiek teigiamus, tiek neigiamus. „Deja, šitie planai atsidūrė stalčiuje. Kažkada praleista proga dabar daro žalą valstybei“, – apgailestauja buvęs politikas.

Jo vertinimu, Lietuvos politikai, ekspertai nepakankamai gilinasi į bankų sistemos funkcionavimą, net nelabai suvokiama, kad fiksuotas lito kursas gali būti ir be valiutų valdybos modelio, neįvertinamas valiutos kurso poveikis šalies einamosios sąskaitos balansui, kitiems ekonominiams parametrams. „Be to, kai buvo smarkus ekonomikos augimas, visi pamiršo, kad po kilimo ateina nuosmukis, o jam niekas nesiruošė, nesirengė ir kreditų stygiui“, – iš šalies padėtį stebi Gylys.

Anot jo, dabartinės LB galimybės veikti padėtį yra labai ribotos – lieka tik politiniai kreipimaisi, Vyriausybės derybos su centriniais bankais. „Stipriausi komerciniai Lietuvos bankai siekia pelno ir dirba savo bankams steigėjams. Mums telieka politinių derybų procesas, nes tradicinių centrinio banko svertų Lietuvoje praktiškai nėra“, – apibendrina pašnekovas.

Stojiška pirmininko ramybė

LB valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas apskritai nemato didelių problemų Lietuvos bankininkystės sektoriuje. „Skandinaviški bankai mums reiškė tai, kad turėjome mažiau problemų, negu galėjome turėti – ir praeityje, ir dabar. Jie padėjo pritraukti užsienio kapitalą mūsų ekonomikos augimui, o dabar patys, remiami savo bankų steigėjų, laikosi neblogai – mūsų valstybėje kol kas pagalbos neprireikė nė vienam bankui“, – savo prižiūrimu ūkiu džiaugiasi jis.

Šarkino tvirtinimu, Lietuvos komerciniai bankai „ir toliau dirba normaliai, galite juose gauti kreditą – jeigu tik sugebate užtikrinti jo grąžinimą“. LB pirmininko teigimu, „kreditų nebegauna tik neperspektyvios ūkio šakos, projektai“. Jis pažymi, kad būtent tos ūkio sritys, kurios dabar nebegauna kreditų – transporto, statybų – ir yra negrąžinusios daugiausiai paskolų bankams.

„Tokių, kurie stengiasi bankus apgauti – irgi pilna. Bankai turi būti atsargūs – jie juk dirba ne su savo, o pritrauktomis – mano, jūsų, mūsų visų – lėšomis, jie negali rizikuoti“, – tvirtina Šarkinas.

LB vadovas „Versus“ pateikia statistiką: per 2008 metų lapkritį Lietuvos komerciniai bankai suteikė kreditų už maždaug 900 mln. Lt – ir tai yra 24% daugiau nei tą patį ankstesniųjų metų mėnesį.

„Toks augimas Lietuvai netgi kiek per didelis“, – sako jis.

Antra vertus, per spalį, lapkritį labai sumažėjo tiek privačių asmenų, tiek įmonių indėlių Lietuvos komerciniuose bankuose.

„Mes labai atidžiai stebime padėtį ir įvertinę, kad bankai gali pradėti justi likvidumo problemas, lapkritį nutarėme atlaisvinti dalį rezervų. Atsilaisvino maždaug 1 mlrd. Lt, kurie labai palengvino bankų situaciją ir sudarė sąlygas palengvinti ūkio situaciją“, – aiškina LB vadovas. Anot jo, LB neturi tokių galių – diktuoti komerciniams bankams, kiek ir kokių kreditų jie turi išduoti. „Tačiau negalime tvirtinti, kad atlaisvintos lėšos nutekėjo tiesiai į Skandinaviją“, – pabrėžia Šarkinas. Jo turimais duomenimis, per lapkričio mėnesį Lietuvoje veikiančių komercinių bankų įsiskolinimas centriniams bankams buvo sumažintas tik 188 mln. Lt.

LB valdytojas nemato reikalo iš anksto apibrėžti ir to, kuriose šalyje galės būti panaudoti Lietuvoje steigiamo bankų stabilizavimo fondo pinigai – nors juos ten suneš ne tik patys komerciniai bankai, bet ir Vyriausybė, pats LB.

„Nežinau, ar čia reikia specialių saugiklių. Kol kas tokių signalų, kad šio fondo lėšomis gali būti sprendžiamos skandinavų problemos, nėra. Mes neišskiriame ir nediskriminuojame vienų ar kitų bankų, nežiūrime, ar jie turi stiprią motiną, ar neturi. Jie veikia mūsų šalyje ir jeigu jiems kils problemų – galės gauti pinigų iš šio fondo, – komentuoja Šarkinas. – Niekas fondo lėšų aklai nedalins, kiekvienu konkrečiu atveju bus vertinama, ar bankui iš tiesų kilo likvidumo problemų“.