Atokesniuose rajonuose senos statybos namuose būstą galima išsinuomoti vos už kelis šimtus litų. Pasiūla vėl ėmė pranokti paklausą, bet kaip tik čia ir prasideda linksmybės bei visokie nesusipratimai.
Tarkim, skelbime parašyta, kad išnuomojamas trijų kambarių butas, o nuotraukos pateikiamos tik vieno kambario ir virtuvės. Akivaizdu, kad su likusiomis patalpomis kažkas negerai. Arba yra visų patalpų nuotraukos, išskyrus tualeto. Išvadas darykite patys. Pateikiame keletą šviežių pavyzdžių, patirtų savo kailiu.
Butas Nr. 1 – lovose riaumojantys „priedai“
„Išnuomojamas nestandartinis dviejų kambarių butas Algirdo gatvėje už tūkstantį litų“, – viliojo skelbimas. Nei aukštas, nei būsto būklė ar plotas nebuvo nurodyti. Prie palyginti apleisto purvinai balto namo, panašų į bendrabutį arba senų laikų įstaigą, pasitiko įtartinai smagus, jaunas šeimininkas ir nusivedė į rūsį.
Atvėrė tamsias geležines duris, ir netekome amo. Butas nebuvo iki galo įrengtas, t.y. neturėjo grindų, radiatorių, bet matėsi šviežiai nudažytos geltonos sienos. Menama virtuvė, koridorius ir svetainė sudarė vieną patalpą – apie 40 kv. m. Antrojoje buvo pusiau atskirta nedidelė vonia ir miegamasis. Langai – ką jau kalbėti – miniatiūrinio dydžio. Pro juos matyti, kaip šaligatviu čia pat žingsniuoja įvairiaspalviai batai.
Grotų ant maždaug 30 cm aukščio langų, prasidedančių ties šaligatviu, taip pat nebuvo. Nors butas ir rūsyje, įmantriai vadinamame pusrūsyje arba cokoliniame aukšte, drėgmės nesijautė.
Vidury svetainės ant stalo blizgėjo saulės blankiai nušviesti tušti degtinės buteliai. Kamštukai dailiai voliojosi ant grindų. Gausus trupinių kiekis bylojo, kad būta ir užkandos. Romantišką idilę netrukus sujaukė aimanos ir riaumojimai, sklindantys iš šalia stovinčių dviejų išskleistų sofų-lovų.
„Et, nekreipkite dėmesio, čia buto „priedai“. Išnuomosiu su jais“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako smagusis šeimininkas. „Priedais“ jis pavadino du vidutinio amžiaus girtus vyrus, primenančius valkatas, ir panašaus amžiaus tauriai patinusią moterį.
Moteris gulėjo skersa tarp krūvos patalų ir dūsavo. Apleidome patalpas pamąstyti. Matyt, po „daugiadienių“. Po pusvalandžio grįžome dar kartą. Taurioji moteris vis dar gulėjo paslika ir flegmatiškai dejavo, garindama degtinę. Vienas vyras tįsojo be gyvybės ženklų, o kitas jau vaikštinėjo: „Nebijokite, čia mums šeimininkas leidžia „pabaliavoti“, mes išeisime“. Ar tikrai būtų išėję, istorija nutyli.
Butas Nr. 2 – netikėta alergija drėgmei
„Išnuomojamas erdvus dviejų kambarių butas J.Basanavičiaus gatvėje, pirmajame aukšte. Su baldais“, – viliojo antrasis skelbimas.
Įeikime. Vidiniame kieme mus pasitikęs inteligentiškas pensininkas nusivedė vėl į rūsį. Gal lemta? Butas tikrai buvo erdvus, pakankamai tvarkingas ir su baldais, todėl po dešimties minučių jau tarėmės, kur guldysime kilimą, statysime milžinišką fikusą, kiek paveikslų iškabinsime, kaip vakarėlius rengsime, kokias užuolaidas kabinsime.
Ant keturių langų, prasidedančių taip pat ties šaligatviu, grotos buvo, tačiau per vidurį iškirptais dideliais apskritimais, pro kuriuos galėjo pralįsti vidutinio sudėjimo žmogus. Gal jau ir bandė?
Prieš pat langus buvo pristatyta automobilių, nors ir nubrėžta geltona linija. Visas būstas iš lauko matėsi kaip ant delno, jautėsi drėgmė ir buvo tamsoka. „Koks skirtumas, kai kieme šašlykinė pastatyta, ir suoliukas šalia. Bus drėgna, eisime į lauką“, – kažkokios ekstazės apimta tarė sąmonė.
Netrukus paaiškėjo, kad abi būsimos gyventojos yra net labai alergiškos drėgmei. Na, seniau to niekada nejuto, bet bute jau po penkiolikos minučių ėmė trūkti oro, išmušė šaltas prakaitas, apėmė panika, krėtė drebulys.
Iš antrojo kambario sklido šlapimo dvokas – nuo senų sukežusių lovų, pridengtų užtiesalais. Šeimininkas jų išmesti ar sukapoti neleido, išsinešti nesutiko, bet pažadėjo, kad išvėdins namus – netrūks oro, o ir blogo kvapo nebesijaus. Vis dėlto ir po paros šlapimu tebedvokė. Teko skubiai katapultuotis į lauką. Pradedu užjausti visus, gyvenančius rūsyje. Atsiprašau, cokoliniame aukšte.
Butas Nr. 3 – tefloninė keptuvė po lova
„Išnuomojamas 63 kv. m. dviejų kambarių butas naujame name, Pašilaičiuose, pirmajame aukšte. Su baldais ir buitine technika“.
Pasitinka jaunas, bet solidus šeimininkas. Po pusrūsių viskas atrodė taip gražu ir taip aukštai, kad nepastebėjome kelių svarbių detalių: butas buvo visiškai nevertas prašomos kainos; vonioje nebuvo gyvatuko ir veidrodžio; virtuvėje vietoje dujinės viryklės stovėjo sena kaip pasaulis elektrinė plytelė, kuri buvo vienintelė skelbime žadėta buitinė technika visame bute. Vietoje garintuvo sienoje žiojėjo nepridengta skylė.
Mažesniame kambaryje stovėjo tik išskleista lova, skleidžianti labai specifišką kvapą, o balkonas buvo neįstiklintas. Butą išsinuomojome, tačiau gyvenome praktiškai kaime, t.y. pačiame pačiame Vilniaus gale, kur net šaligatviai porą kilometrų nenutiesti – į stotelę ar parduotuvę tekdavo eiti Ukmergės plentu. Su atšvaitais. Arba tepti batus purvynuose-dilgėlynuose-kemsynuose.
Šaltais žiemos vakarais vonioje be gyvatuko būdavo tikrai labai šalta. Ne tik maudytis, bet ir eiti į tualetą. Šildė nebent per ventiliacijos angą iš gretimo buto sklindantis troškintų kopūstų kvapas.
Keptą vištą ar pyragus reikėdavo apskritai pamiršti ir pasitenkinti kiaušiniene, o kartą parėję namo savo balkone radome nepažįstamą vyriškį – įlipo iš lauko, mat balkonas yra vos 120 cm aukštyje nuo asfalto.
Šeimininkas pamiršo pranešti, kad ateis darbininkas dažyti balkono turėklų. Sakoma, šiais laikais tereikia užkišti liniuotę už plastikinio lango ir jis atsidarys, todėl brangiausius daiktus tenka nešiotis su savimi, o po lova laikyti tefloninę keptuvę – dėl viso pikto. Tik niekam nesakykite.