Vieni paieškotų valerijono lašų ir prisėstų. Po pusvalandžio pradėtų rėkti, kad visos problemos jau išspręstos, nes rankose beveik laiko toookią sumą. Greitai apie tai žinotų visi kaimynai ir net tolimiausi giminės. Kiti trenktų kumščiu į stalą, išeitų į laiptinę parūkyti, išspardytų kaimynų pašto dėžutes (savos gaila) ir eitų aiškintis, kas krizės metu gali šitaip tyčiotis iš žmonių. Eitų skųstis į paštą, policiją ar dar velniai žino kur. Treti perskaitytų, nusijuoktų ir išmestų į šiukšliadėžę. Geriau litas delne, negu šimtas tūkstančių mintyse.
Vis dėlto, kas slepiasi už šio laiško-pasiūlymo, ant kurio voko užrašyta “Svarbi pašto siunta”?
Laiške yra aiškiai nurodyti adresato asmens duomenys: vardas, pavardė, adresas. Telefonų knygoje to nėra, todėl kyla klausimas, kur “Didžiojo žaidimo” organizatoriai galėjo rasti šią informaciją. Viešai ji neturėtų būti prieinama. Iš kur žaidimo organizatoriai šią informaciją gavo?
Į laiško adresatą net kelis kartus kreipiamasi vienaskaitos vardininku (pavyzdžiui, “prašau Jūsų, Dalia Daškevičiūtė...”), o ne vienaskaitos šauksmininku, kaip turėtų būti rašoma (“prašome Jūsų, Dalia Daškevičiūte...”), taip pat rašant moteriai kreipiamasi kaip į vyriškos giminės atstovą (“Jūs galite būti patvirtintas”).
Atrodo, kad tai nėra rimtas žaidimas ir tokį laišką yra gavę daug žmonių – tereikia į tą patį tekstą įrašyti skirtingus vardus, pavardes bei adresus. Kaip paaiškėjo, tokį pasiūlymą gavo net 9 proc. Lietuvos gyventojų. Net ir kai kurie mirusieji. Kai kurie, ypač vyresni žmonės, tokius laiškus gauna serijomis.
Gal dėl to, kad garbaus amžiaus žmonės turėtų būti patiklesni? Šalia laiško netgi pateikiamas informacinis bukletas, kuriame patariama, kaip atsakyti į žurnalistų pateikiamus klausimus dėl laimėjimo.
Šitaip žmogus lengviau įtiki, kad turi daug šansų laimėti, nors tikimybė mažesnė nei rasti adatą šieno kupetoje.
Ką sukčiai lieps daryti? Apie tai pirmajame laiške jie nieko nerašo, tačiau nekukliai užsimena antrajame laiške, kurį, pilną popierių, reklaminių lankstinukų ir kuponų, atsiunčia per dvi savaites. Taip pat ir interneto svetainėje: “Didysis žaidimas – tai naujas knygų prekybos būdas, kuomet pagal visame pasaulyje žinomos tarptautinės leidybos ir tiesioginės rinkodaros kampanijos “Reader‘s Digest” naudojamą modelį Lietuvos gyventojams siunčiami laiškai su pasiūlymu ne tik įsigyti specialiai žaidimui išleistus leidinius, bet kartu ir dalyvauti žaidime, kuriame galima laimėti įspūdingų prizų”.
Ten, kur aprašomas septintasis (dabartinis) “Didysis žaidimas”, yra ir Garantijų skyrelis, tačiau jame visiškai nekalbama apie garantiją, kad kažkas tikrai laimės – tik apie leidinių kokybę bei asmens duomenų saugojimą.
Žaidimo organizatoriai siūlo pirkti didelę knygą “tik už 79,90 Lt (pristatymo išlaidos – dar 6 Lt)”. Leidinio nepirkimas, anot jų, neatima galimybės laimėti pagrindinį prizą, tačiau iki 50 tūkst. litų vertės automobilį – Specialųjį prizą, laimės tik tas, kuris bus pirkęs siūlytą leidinį.
Dovaną-staigmeną taip pat gaus tik įsigijęs jį. Akivaizdi hierarchija: žmogus per septynias dienas turi išsiųsti atsakymą “Taip” arba “ne”. Tam skirti specialūs vokai. “Taip” voko siuntimo išlaidos jau apmokėtos, o ant “ne” voko tektų patiems klijuoti pašto ženklą.
Atvertus “ne” voką iškart apeliuojama į žmogaus jausmus: “Neskubėkite atsakyti “ne|”, dar pagalvokite! Nesakykite “ne” – bent kol kas. Tik pagalvokite, kiek puikių dalykų, pasakydami “ne”, atsisakote. Jei mūsų unikalus leidinys nesudomino Jūsų, galbūt tai būtų puiki dovana Jūsų artimiesiems.”.
Vienas šaltinis skundėsi, kad išsiuntęs “taip” voką ir užsisakęs leidinį buvo užverstas naujais įvairiausiais pasiūlymais, ir dabar žaidimo organizatoriai gaišina jo brangų laiką.
“Prieš trejus metus, kai žmonės pradėjo gauti “Didžiojo žaidimo” laiškus, buvo labai daug pasipiktinusių, iš kur organizatoriai žino jų asmens duomenis, ir kas apskritai čia vyksta. Iš pradžių visokio amžiaus žmonės sulaukdavo kvietimų dalyvauti žaidime ir pirkti knygas, o vėliau nenorintys atkrito. Liko daugiausia vyresnio amžiaus žmonės. Zarasuose labai daug jų gauna laiškų, laukia, kad kuo greičiau atsakytų “taip”. Net slepia nuo kitų, kad dalyvauja žaidime. Gal labai tikisi laimėti?”, - pasakoja Zarasų pašto darbuotoja Viktorija Maniušienė.
Anot V.Maniušienės, paaiškėjo, kad asmens duomenys imami iš “Teo LT” duomenų bazės. Ar tai teisėta?
Kaip lrytas.lt tvirtino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Informacijos ir technologijų skyriaus vyr. specialistė Raminta Sinkevičiūtė-Šečkuvienė, “asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme yra aiškiai reglamentuota, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais tik po to, kai pats asmuo tam duoda sutikimą: “Privalo būti sudaryta aiški, nemokama ir lengvai įgyvendinama galimybė išreikšti sutikimą arba nesutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo tokiais tikslais”.
Vadinasi, žaidimo rengėjai pažeidžia įstatymą. Anot R.Sinkevičiūtės-Šečkuvienės, žmonės, manantys, jog jų, kaip duomenų subjektų, teisės pažeistos, ir norintys jas apginti, turi kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją (VDAI) ir pateikti skundą.
Atlikusi tyrimą ir nustačiusi pažeidimus, inspekcija turi teisę surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus. Baudas pažeidėjams skiria teismas. Jų dydis – nuo 500 iki 1000 Lt.
Dar 2005-ųjų lapkritį buvo gauta skundų dėl asmens duomenų tvarkymo teisėtumo pažeidimų knygų leidykloje „Alma littera“. Po patikrinimo „Alma litera“ ir individualioje įmonėje „Lairusa“ buvo surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioms įmonėms už Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimus tvarkant asmens duomenis tiesioginės rinkodaros tikslais skyrė po 1000 Lt baudų.
Bendrovės „Alma littera“ vykdomą „Didįjį žaidimą“ organizavo jos dukterinė įmonė „Šviesa“, kuri faktiškai ir įsigijo Lietuvos gyventojų asmens duomenis iš „Lairusos“. Pastaroji juos gavo iš viešųjų informacijos šaltinių. 2006 m. rugsėjį gavusi informacijos, kad ,,Alma littera“ vėl siunčia laiškus, VDAI atliko prevencinį tikrinimą. Bendrovei buvo pateiktas nurodymas sunaikinti neteisėtai naudojamus asmens duomenis bei užtikrinti, kad ateityje jie būtų tvarkomi laikantis reikalavimų. „Alma littera“ raštu informavo, kad nurodymą įvykdė.
Tačiau šių metų pradžioje į inspekciją vėl pasipylė pasipiktinusių žmonių skambučiai dėl “Didžiojo žaidimo” laiškų. Gauti ir du oficialūs raštiški asmenų skundai. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu vyksta tyrimas, VDAI informaciją dėl žaidimo organizatorių galės pateikti tik atlikusi jį.
Po pirmuoju žaidimo laišku pasirašo finansų direktorius Kęstutis Kirejevas ir “Didžiojo žaidimo” komiteto pirmininkė Eglė Borkytė. Interneto svetainėje tarp nurodytų kontaktų yra tik pastarosios pavardė. Ten taip pat nurodomas direktorius Tomas Mikalionis, kuris pasirašo po antruoju laišku. Su žaidimo organizatoriais susisiekti buvo kiek sunkiau.
Interneto svetainėje nurodytu telefonu galima tartis “visais klausimais”, tačiau išgirdusi, kad skambina žurnalistė, darbuotoja Renata nukreipė pas kitą darbuotoją Kristiną Malevskienę.
Pastaroji, išgirdusi klausimą “Koks yra “Didžiojo žaidimo” tikslas?”, paklausė, ar norime paimti interviu. Atsakius, kad reikia tik atsakymų į keletą klausimų, ji pasisiūlė atsakyti į juos elektroniniu paštu. Paklausus, kodėl negali atsakyti tuoj pat, teigė, kad “visiems taip bus paprasčiau”.
Į klausimus el. paštu atsakė įmonės “Arpresa”, vykdančios šį žaidimą, direktorius Tomas Mikalionis, patikinęs, kad prizai tikrai laimimi, o nugalėtojai bus paskelbti liepos 18 dieną.
- Koks šio žaidimo tikslas?
- Pagrindinis žaidimo tikslas – skaitytojams pasiūlyti vieną ar kitą knygą. Užsisakius mūsų siūlomą knygą, galima ją apžiūrėti, pavartyti ir, jei nepatiko, grąžinti! Manome, kad tai labai patogu skaitytojams. Tie žmonės, kurie daugiau nenori gauti pasiūlymų, gali tiesiog neatsakyti į mūsų siunčiamą laišką, ir jiems daugiau nesiųsime pasiūlymų.
- Iš kur gaunate gyventojų asmens duomenis, jei jų tikrai nėra telefonų knygoje?
- Duomenis surenkame iš įvairių šaltinių. Dalis projekto dalyvių yra gavę mūsų pasiūlymus be savo duomenų, t.y. jie buvo tiesiog išsiuntinėti į pašto dėžutes. Didelė dalis jų išreiškė pageidavimą gauti tolimesnius mūsų pasiūlymus bei dalyvauti „Didžiajame žaidime“. Kita dalis skaitytojų savo norą bendradarbiauti išreiškė dar prieš kelerius metus, kuomet gavo pirmuosius mūsų pasiūlymus, todėl jie iki šiol gauna „Didžiojo žaidimo“ laiškus. Visi kiti duomenys gauti iš viešai prieinamų šaltinių.
- VDAI 2006 metais jau skyrė jums baudą už neteisėtą asmens duomenų naudojimą, bet jūs ir toliau siunčiate laiškus. Kodėl?
- Taip, esame gavę baudą, ir įvykdėme visus VDAI reikalavimus. Siūlome knygas paštu. Norint tai daryti, reikia gauti raštiškus gyventojų sutikimus, kad jie neprieštarauja gauti mūsų pasiūlymus. O kaip jiems nusiųsti pasirašyti sutikimą, jei tas siuntimas jau laikomas nusikalstama veikla? Tęsiame pradėtą veiklą, nes žmonės domisi projektu – kiekvieną dieną sulaukiame daugybės gyventojų, kurie nori įsigyti mūsų vieną ar kitą siūlomą knygą bei tų, kurie tiesiog nori dalyvauti „Didžiajame žaidime“, atsakymų. Galų gale, per ketverius mūsų veiklos metus siūlomame žaidime jau laimėjo daugiau nei 3000 žmonių, kuriems išdalinome daugiau kaip už milijoną litų vertės žaidimo prizų.
Tačiau klausimas, kas yra tie “kiti vieši informacijos šaltiniai”, iš kurių gaunami asmens duomenys, taip be atsako. Dar kartą pakartojus šį klausimą Tomas Mikalionis atsakė: “Be telefonų knygos, nesinaudojame kitais duomenimis.”
Keista, bet “Didžiojo žaidimo” rengėjų laiškus kažkodėl gavo ir žmonės, kurių adresų nėra nei telefonų knygoje, nei “Teo LT” duomenų bazėje.