Pasaulio banko prognozės skamba nepaprastai dramatiškai. Pasak neseniai paskelbtos ataskaitos, pasaulinė finansų krizė skaudžiausiai palietė besivystančias šalis. Jų ūkis paprastai yra priklausomas nuo eksporto, jos neturi finansinių atsargų ir niekas nenori joms skolinti. Tad tokios šalys neturi priemonių kovoti su krize.
Pasaulio banko vadovo Roberto Zoellicko manymu, vienintelė išeitis – glaudus bendradarbiavimas tarp pramoninių valstybių, tarptautinių finansų institucijų ir privačių bendrovių. „Pasaulinė krizė reikalauja pasaulinio sprendimo, - sako R.Zoellickas. – Reikia investuoti į saugumo tinklus, infrastruktūrą ir mažas bei vidutines bendroves, kad sukurtume daugiau darbo vietų ir išvengtume socialinių ir politinių neramumų“.
Tačiau J.Stiglitzo manymu, sprendimų reikia ieškoti kitur. Pasak jo, reikia iš pagrindų reformuoti pasaulio finansų institucijas – ir greitai. Dabartinis reformų tempas, ekonomisto manymu, yra „per lėtas“.
Už borto – per daug šalių
J.Stiglitzas žino, ką kalba – malonios išvaizdos amerikietis buvo vienas pagrindinių Billo Clintono administracijos patarėjų ekonomikos klausimais, o 1997-2000 metais dirbo Pasaulio banko vyriausiuoju ekonomistu.
Pasak J.Stiglitzo, pasaulinės institucijos nėra prisitaikiusios spręsti šiandienos problemų. Pernelyg daug šalių paliktos už sprendimų priėmimų borto (pavyzdžiui, G-8 arba G-20 susitikimuose) arba neturi, ką pasakyti (tokiose institucijose kaip Tarptautinis valiutos fondas arba Pasaulio bankas). Dėl to šioms institucijoms trūksta legitimumo.
„JT yra vienintelė organizacija, galinti prastumti reikiamas priemones“, - sako J.Stiglitzas. Jo manymu, pasaulinei finansų sistemai pamatus turėtų pakloti JT ir Pasaulinė ekonomikos taryba – tokia, kokią JT Saugumo tarybos pavyzdžiu pasiūlė sukurti Vokietijos kanclerė Angela Merkel vasarį vykusiame Pasaulio ekonomikos forume.
J.Stiglitzo teigimu, tokie pasiūlymai nėra tik drambliuko svajonės. Priešingai – krizė suteikia puikią progą pasiūlymus paversti tikrove.
Šiuo metu J.Stiglitzas vadovauja ekspertų komisijai, kuriai JT pavedė išnagrinėti galimus tarptautinės pinigų ir finansų sistemos reformos kelius. Ši komisija birželio pradžioje vyksiančioje JT konferencijoje pateiks galutinį pasiūlymą. Pasak J.Stiglitzo, siūlomas planas turės būti radikalus, nes „mums reikia naujos pradžios“.
B.Obamos planas – per vangus
Kalbėdamas apie pasaulio ekonomikos būklę, J.Stiglitzas pirmiausia dėmesį atkreipia į JAV. Savo rašinyje britų laikraštyje „The Guardian“ mokslininkas įspėja apie pernelyg didelius lūkesčius.
Nemažai amerikiečių tikėjosi, kad prezidento postą perėmęs Barackas Obama pernakt pertvarkys šalį, ir dabar jaučiasi nuvilti. Tačiau naujasis JAV prezidentas paveldėjo byrančią ekonomiką ir, J.Stiglitzo manymu, niekaip negalėjo visko padaryti per savo kol kas dar trumpą kadenciją.
„Daugybę paskutinių kadencijos mėnesių prezidentas G.W.Bushas buvo tarsi į automobilio žibintų šviesos ruožą pakliuvęs briedis – sustingęs ir negalintis nieko padaryti. JAV turėtų lengviau atsikvėpti, galų gale gavusios prezidentą, sugebantį veikti“, - rašo J.Stiglitzas.
Vis dėlto, pasak jo, net ir naujojo prezidento veiksmų planas - per vangus. Nors B.Obamos ekonomikos stimuliavimo priemonių paketas, siekiantis 2 proc. BVP per metus, atrodo didelis, tačiau jo efektyvumu J.Stiglitzas abejoja. Net trečdalis šios sumos skiriamas mokesčiams mažinti. Dar pusė federalinės valdžios skiriamų pinigų paprasčiausiai kompensuos valstijų mažinamų išlaidų padarinius.
50 JAV valstijų privalo subalansuoti savo biudžetus, kurių deficitas prieš keletą mėnesių buvo vertinamas 150 mlrd. dolerių ir iki dabar greičiausiai dar labiau išaugo – vien Kalifornija turi 40 mlrd. dolerių skolų.
„Trumpai tariant, - apibendrina J.Stiglitzas, - ekonomikos skatinimo paketas sustiprins Amerikos ūkį, tačiau turbūt nepakankamai, kad grąžintų sveiką ekonomikos augimą. Tai bloga naujiena ir visam likusiam pasauliui, nes pasaulis negali atsigauti be stiprios Amerikos ekonomikos“.
Specialios JT komisijos pirmininkas pažymi, kad didžiausia B.Obamos plano klaida glūdi ne ekonomikos skatinimo pakete, o jo pastangose atgaivinti finansų rinkas. J.Stiglitzo nuomone, JAV klaidos gali padėti pasimokyti visoms kitoms šalims, kurių bankams gresia arba grės panašūs sunkumai:
- Delsimas pertvarkyti bankų sistemą yra brangus malonumas – išpirkti vis giliau klimpstančius bankus atsieis daugiau biudžeto lėšų, o ekonomikai per tą laiką bus padaryta milžiniška žala.
- Vyriausybės nenori pripažinti tikrųjų problemos mastų, todėl bankams duoda kapitalo, kurio pakanka tik nenuskęsti, bet ne susigrąžinti sveiką būklę.
- Pasitikėjimas yra svarbus veiksnys, tačiau jis turi remtis faktais. Politikos nedera grįsti pasakomis apie geras paskolas ir finansų rinkos lyderių bei reguliuotojų išmintį, kuri pasitvirtins, vos tik atstatysime pasitikėjimą.
- Bankininkai, reaguodami į stimulus, veiks siekdami didžiausios naudos sau. Neprotingi stimulai lėmė besaikę riziką – ir bankai, atsidūrę prie žlugimo slenksčio, bet per dideli, kad grėstų jį peržengti, rizikuos dar labiau. Įsitikinę, kad vyriausybė esant reikalui sutvarkys jų betvarkę, bankai atidėlios nekilnojamojo turto paskolų problemos sprendimą ir mielai išsimokės milijonus dolerių premijomis ir dividendams.
- Vyriausybė nacionalizuoja nuostolius, bet palieka pelnus privačiose rankose – ir tai kelia didesnį nerimą nei bankų nacionalizavimas. JAV mokesčių mokėtojams tokie sandėriai tampa vis mažiau palankūs. Kai vyriausybė pirmą kartą įšvirkštė grynųjų pinigų, už kiekvieną bankų sistemai duotą dolerį jie įsigijo 0,67 dolerio vertės turto (nors šio turto vertė buvo išpūsta ir greitai krito). Tačiau per pastaruosius raundus amerikiečiai už dolerį gauna 25 centais ar net mažiau. Tokios prastos sąlygos reiškia ateityje laukiančią didelę valstybės skolą.
- Nereikia painioti bankų gelbėjimo su bankininkų ir akcininkų vadavimu. Amerika galėjo daug pigiau išgelbėti savo bankus, bet palikti akcininkus kapanotis pačius.
- Į krizę JAV finansų sistemą įstūmė skaidrumo trūkumas. Tas pats skaidrumo trūkumas nepadės iš jos išbristi. B.Obamos administracija žada prisiimti nuostolius ir taip įtikinti rizikos draudimo fondus ir kitus privačius investuotojus išpirkti blogus bankų aktyvus. Tačiau toks žingsnis nepadės nusistovėti „rinkos kainoms“, kaip teigia administracija. Vyriausybei prisiimant nuostolius, šios kainos yra iškreiptos. Bankai jau patyrė nuostolius, o jų pelnas gali ateiti tik moksečių mokėtojų sąskaita. Trečiųjų šalių – rizikos draudimų fondų – įtraukimas tik dar padidins sandėrio kainą.
- Geriau kreipti žvilgsnį į ateitį nei dairytis atgal – geriau stengtis sumažinti naujų paskolų riziką ir padidinti fondų skolinimo galimybes.