Gerų manierų specialistai ramina: šiuolaikinio etiketo taisyklės demokratiškos, o pagrindinis principas, kurio vertėtų laikytis restorane, labai paprastas: moka tas, kuris kviečia.
Tačiau etiketo taisyklės – tai teorija, kurią tikrovėje kai kas pamiršta, o kai kas ir ignoruoja. Tuo teko įsitikinti vieno neseno susitikimo metu.
Jo iniciatorius buvo vyriškis, vieno buvusių šalies premjerų patarėjų korpuso atstovas. Užmezgus pažintį neoficialaus susitikimo metu jis užsiminė, kad norėtų rašyti straipsnius populiariam spaudos leidiniui.
Išgirdęs pažadą apsvarstyti tokią galimybę, naujasis pažįstamas nenustygo vietoje: vos ne kiekvieną savaitę skambino ir klausinėjo, kada galėtume aptarti galimą bendradarbiavimą.
Teisindamasi nelemta laiko stoka susitikimą vis atidėliodavau, žadėdama, kad, ištaikiusi laisvesnę akimirką, paskambinsiu pati.
Galop po vieno jo skambučio ryžtingai paskyriau susitikimo laiką ir kitą dieną mudu, susitikę Vilniaus centre, jau svarstėme, kur galėtume susėsti ir netrukdomai pasikalbėti.
Mano siūlymas užeiti į artimiausią kavinukę ir viską aptarti prie kavos puodelio pašnekovo nesužavėjo.
„Paeikime truputį gatve žemyn, ten yra jauki kavinė, adekvačios kainos, galėsime kartu ir užkąsti“, – pasiūlė jis.
Nesiginčijau, nors mano pietų metas dar ir nebuvo atėjęs.
Pašnekovo „adekvačiomis“ pavadintos kainos man pasirodė visai solidžios. Per pusvalandį, kurį užkandžiaudami sugaišome reikalams aptarti, naujasis pažįstamas spėjo papasakoti, kuriuose dar Vilniaus restoranuose, jo vertinimu, kainos adekvačios – ten jis savaitgaliais dažnai pietauja su savo šeima.
Tačiau honoraras, kurio jis užsiprašė už savo siūlomus rašinius, man pasirodė ne adekvatus, o akivaizdžiai per didelis. Tik garsiai to nepasakiau ir pažadėjau redakcijoje viską apsvarstyti.
Padavėjui atnešus sąskaitą, nedvejodama rankinėje susiradau piniginę, pasiryžusi apmokėti bent pusę sumos. Bet dalintis nereikėjo: mano pašnekovas į sąskaitą nė nežvilgtelėjo ir net nebandė apsimesti ieškąs savo piniginės.
Už dvi porcijas salotų ir porą puodelių kavos palikusi 50 litų, svarsčiau: tai kas gi šiais laikais apmoka sąskaitas – vyras, moteris ar tas, kuris kviečia?
Etiketo žinovas Arminas Lydeka įsitikinęs: save gerbiantis vyras, net ir tuomet, jei į restoraną jį kvietė moteris, pasisiūlys apmokėti sąskaitą ar bent dalį jos. Ir tik moteriai primygtinai pareikalavus nusileis jos įgeidžiui mokėti pačiai.
„Dažnas vyras, net jei žino visas etiketo taisykles, matydamas, kad bendrą sąskaitą apmoka moteris, pasijunta nejaukiai“, – pripažino A.Lydeka.
- Kada ir kodėl atsirado šis nelengva problema tapęs klausimas: kas turi apmokėti sąskaitą restorane? – paklausė „Lietuvos rytas“ A.Lydekos.
- Buvo laikai, kai atsakymas į jį buvo visiems aiškus: sąskaitas apmokėdavo vyrai. Tačiau mes gyvename šiuolaikiniame pasaulyje ir ši mūsų senelių laikų norma dabar visiškai netaikytina.
Viskas pasaulyje kinta. Etiketas, kad ir koks konservatyvus jis būtų, taip pat. Etiketo normos perduodamos iš kartos į kartą, bet kiekviena karta suteikia ir ką nors nauja.
Niekas tiksliai nepasakys, kada sąskaitų apmokėjimo iniciatyvą restorane moterys pradėjo imti į savo rankas.
Tai įvyko XX amžiaus pradžioje, kai moteris tapo savarankiška ekonominių santykių dalyve – dirbanti ir atlyginimą gaunanti moteris pati galėjo mokėti, pati vaišinti.
- Tad kaip derėtų elgtis šiandien?
- Laikomasi principo: kas pakvietė į restoraną ar kavinę, tas ir turi jausti pareigą apmokėti sąskaitą. Tai gali būti ir vyras, ir moteris, ir viršininkas, ir pavaldinys.
Tačiau pakviestasis, pats būdamas savarankiškas, gali pasiūlyti sumokėti už savo pietų dalį – ir tai bus labai gražus gestas.
Ar pakvietęs asmuo su tuo sutiks, ar prieštaraus – jo reikalas. Nieko bloga, jeigu jis sutiks, ir jokiai etiketo normai nenusižengs, jei norės sumokėti vienas.
- Ar mokėjimo klausimas gali būti aptariamas iš anksto?
- Toks aptarimas yra nemandagus. Kas taip elgiasi, žemina savo svečią ar kolegą. Etiketo normos tam ir yra, kad tokių situacijų būtų išvengta.
Jeigu mane pakvietė ir aš sutinku, vadinasi, suprantu, kad pakvietęs asmuo įsipareigojo sumokėti už abu.
- Kartais svečias neįsivaizduoja jį pakvietusiojo galimybių ir nežino, ką derėtų rinktis iš valgiaraščio. Kaip pasielgti?
- Tai – subtilus ir sudėtingas klausimas, kurį sprendžiant reikėtų vadovautis sveiko proto kriterijumi. Dažnai mes maždaug įsivaizduojame pakvietusiojo pajamas, nujaučiame jo finansines galimybes ir atsižvelgdami į tai renkamės.
Dar daugiau informacijos mums suteikia restorano, į kurį esame pakviesti, lygis. Jei pakvietė į prabangų restoraną, galime manyti, kad žmogus nusiteikęs paišlaidauti, ir užsisakyti ką nors prabangesnio ar įdomesnio.
Jei esame pakviesti į paprastą kavinukę, suprantame, kad žmogus nelinkęs brangiai mokėti, ir pasitenkiname kuklesniu patiekalu.
Įprasta, kad pietums užsisakomi ne daugiau kaip du patiekalai, o vakarienei restorane jų gali būti trys ar keturi.
- Kas turėtų išrinkti ir siūlyti gėrimus: pakvietęs asmuo ar kiekvienas pagal skonį?
- Kiekvienas turi rinktis pats. Lietuviams reikėtų atsisakyti netikusio įpročio primygtinai siūlyti: imk, aš vaišinu. Piršti vieną ar kitą gėrimą nėra gražu.
Pakvietęs asmuo tampa tarsi to pasisėdėjimo šeimininku, tad jis gali pasiūlyti kam nors iš svečių išrinkti vyną.
Tas, kuriam pasiūloma išrinkti vyną, laikomas garbingiausiu svečiu, nors garsiai tai ir nepasakoma.
Be abejo, tas garbingasis svečias gali sutikti su pasiūlymu, bet gali ir „atmesti teniso kamuoliuką“ atgal šeimininkui: tu pakvietei, tu ir šeimininkauk.
Renkantis gėrimus, kaip ir patiekalus, dera vadovautis tuo pačiu sveiko proto principu. Tik tarp merginų egzistuoja nerašyta taisyklė, kaip neįžeidžiamai atstumti nepageidaujamą gerbėją: jo pakviesta į restoraną, užsisakyk bent porą taurių paties brangiausio šampano, ir beveik gali būti tikra, jog daugiau jis tavęs niekur nebekvies.
- Kas, pasibaigus pietums ar vakarienei, turėtų paprašyti atnešti sąskaitą?
- Visais atvejais – pakvietęs asmuo. Gali paprašyti ir pakviestasis, bet etiketo kalba tai jau bus suprantama kaip iššūkis. Tokiu poelgiu pakviestasis tarytum pasako: aš nepatenkintas, mes nesusitarsime, aš apmoku ir daugiau nesikabinėk.
Kartais tai visai reikalinga ir naudinga, tik tokį veiksmą reikia tinkamai suprasti.
- Kaip reikėtų pasidalinti sąskaitą, jeigu sutariama, kad mokės ne vienas asmuo?
- Dalijama apytiksliai – su skaičiuotuvu neskaičiuojama. Jeigu vienas žmogus užsisakė gerokai daugiau nei kitas, jis gali apmokėti du trečdalius, kitam palikti mažiau. Nesvarbu, ar sąskaitą tarp savęs dalijasi vyrai, moterys ar vyras ir moteris.
Mūsų seneliai gali užsiminti, kad mokėti turi vyras. Nieko bloga, kad žmonės taip mąsto ir stengiasi taip elgtis. Vyrui malonu padaryti ką nors gero, gražaus savo draugei ar kolegei, pavaišinti ją pietumis.
Tai labiau pliusas nei minusas. Tačiau tai nekeičia etiketo normos: kas kviečia, tas moka.
- Bet ir jūs pripažinote, kad Lietuvoje daugelis vyrų, net ir žinančių etiketo taisykles, jaučiasi nesmagiai, jei sąskaitą apmoka moteris.
- Ne tiktai Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje jie taip jaučiasi. Tai užprogramuota genuose.
Vyras yra kovotojas, statytojas, kūrėjas. Jis nori tvirtai stovėti ant žemės, nori, kad nuo jo priklausytų aplinka. Tai atsispindi visuose santykiuose.
Vyras nejaukiai pasijaus net tuomet, jei moteris jį išneš iš degančio namo ar išgelbės skęstantį.
- Tad tradicija moterims mokėti restorane atsirado iš jų pačių noro būti savarankiškoms, o ne iš vyrų nenoro už viską mokėti?
- Taip. Tai yra moterų pasiūlyto žaidimo taisyklės, kurias vyrai tiesiog priėmė, stengdamiesi neįžeisti moterų.
Bet moterys irgi turi būti išmintingos ir leisti vyrui pajusti malonumą apmokant sąskaitą.
Vyras nori padaryti ką nors malonaus, o pasirinkimas ne toks ir didelis: nupirkti gėlių, dar kokią dovaną ir pakviesti pietų. Nereikia atimti iš jo tokios galimybės.
- Tad kas geriau: leisti vyrams skęsti ar ištrauktus iš vandens ir atgaivintus vėl atgal įmurkdyti, kad patys išplaukę geriau pasijaustų?
Bet tai jau retorinis, ne etiketo žinovui skirtas, klausimas.
* * *
Visada moka vyras
Dalius Mertinas, aktorius
„Esu įsitikinęs, kad sąskaitą restorane visada turi apmokėti vyras. Net ir tada, kai jį pakviečia moteris.
Pats aš niekada neleidžiu mokėti moteriai, nors yra buvę situacijų, kai moteris siūlėsi apmokėti. Gal jos nori pademonstruoti, kad gali mokėti pačios, tačiau manau, kad taip neturėtų būti. Man atrodo, kad apmokėdamas sąskaitą vyras ir pats jaučiasi geriau, ir moteris būna pamaloninta, kad jai nereikia traukti piniginės. Mano nuomonė yra tokia ir aš jos stengiuosi nekeisti.“
* * *
Viskas priklauso nuo santykių
Galina Dauguvietytė, režisierė
„Pagal senas tradicijas restorane mokėdavo vyras. Dabar tie, kurie asistuoja merginai, irgi sumoka. Kavalierius turi mokėti – tegu pataupo ar pasiskolina.
O jeigu tarp žmonių yra tik draugiški santykiai, tai kodėl jis turi už mane mokėti? Reikia per pusę dalintis.
Jei kur išeinu su bičiuliu, susitariame, ir aš jam pusę sumos grąžinu. Padavėjui turi sumokėti vyras, o paskui jau galima tarpusavyje atsiskaityti.
Man yra tekę ir pačiai savo bei vyro sąskaitą mokėti. Tai būdavo tuomet, kai žinodavau, kad žmogus neturi pinigų, ir pati jį pakviesdavau. Bet vyras niekuomet nė nepastebėdavo, kai aš mokėdavau: nueidavau prie bufeto ir atsiskaitydavau.
Kartą po tokio poelgio bičiulis pasakė, kad galėjo jis sumokėti. Bet jis buvo atvažiavęs iš provincijos, žinojau, kad pinigų neturi, o aš pasikviečiau į nepigų restoraną. Maloniau, kai vyras moka: džentelmeniškumas pasijunta. Bet viskas priklauso nuo vyro ir moters santykių“.
* * *
Kitataučių patirtis
* Vokiečių seksologai yra pastebėję, kad restorane atsiskaityti vengiantys vyrai – prasti meilužiai. Jie šykšti ir glamonių.
* Prie stalo nedera ginčytis, kas apmokės sąskaitą. Geriau nusileisti, o atsilyginant ki tąkartą pakviesti į restoraną ir apmokėti sąskaitą. Taip elgiasi prancūzai, nepratę kolektyviai apmokėti sąskaitų.