Sparčiai augant nedarbui, vis dažniau lietuvių žvilgsniai ima krypti į užsienio šalis: Jungtinę Karalystę, Airiją, Skandinavijos valstybes.
Prieš penkerius šešerius metus šiose šalyse darbštūs lietuviai buvo pasitinkami išskėstomis rankomis, šiuo metu situacija gerokai pasikeitusi – krizė neaplenkė ir šių šalių.
Tačiau vos galą su galu suduriančių žmonių tai negąsdina. Juolab kad nemažai lietuvių jau yra ragavę duonos svetur, tad ryžtis šiam žingsniui dar kartą – kur kas lengviau.
„Greičiausiai plausiu indus kavinėje ar dirbsiu kambarine viešbutyje“, – neslėpė 29 metų vilnietė Kristina.
Puikiai angliškai kalbinti informacinių technologijų inžinierė viena augina 5 metų sūnų. Moteris jau susikrovusi lagaminus ir pasirengusi kartu su vaiku išvykti į Didžiąją Britaniją.
„Iš savo atlyginimo vargiai suduriu galą su galu. Kai tik pasitaiko proga, imuosi bet kokių papildomų darbų, tačiau ir jų dabar sunku rasti“, – kalbėjo Kristina.
Ji ne kartą bandė paieškoti geriau mokamo darbo Lietuvoje, tačiau moteris, viena auginanti vaiką, nėra itin geidžiama darbuotoja.
Kristina sulaukdavo klausimų, ar galės dirbti viršvalandžius, savaitgaliais, nors už tai darbdaviai nė neketino papildomai mokėti.
„Ne kartą susidūriau, kad vyrams už tą patį darbą mokamas kelis kartus didesnis atlyginimas, nuolat pažeidžiamos žmogaus teisės“, – kalbėjo vilnietė.
Moteris žino, kad šiuo metu įsidarbinti užsienyje irgi nėra paprasta – darbo ji dairosi nuo praėjusių metų rudens. Tačiau Kristinos tai negąsdina, nes įsitvirtinti jai padės šioje šalyje ne vienerius metus gyvenanti bičiulė.
„Ten dirbdama net ir ne visą darbo dieną ar turėdama laikiną darbą galėsiu gyventi, blogiausiu atveju – gausiu pašalpą.
Kadangi viena auginu mažametį vaiką, manęs nepaliks be pragyvenimo šaltinio. Priešingai nei Lietuvoje – čia gaunu 130 litų vaiko pašalpą. Nei juokis, nei verk“, – kritikos Lietuvos valdžiai negailėjo moteris ir neslėpė, kad įsitvirtinusi Didžiojoje Britanijoje į Lietuvą negrįš.
Pastaruoju metu įvairių sričių specialistai nesikrato nekvalifikuotų darbų užsienyje. Tai patvirtino ir įdarbinimo agentūroje „Darbintera“.
„Gerokai išaugo besikreipiančių vadybininkų, buhalterių, darbų vadovų ar net anksčiau savo įmonėms vadovavusių asmenų skaičius. Tai rimtas rodiklis, kad Lietuvos darbo rinka nestabili“, – sakė agentūros vadybininkė Rasa Petraitytė.
Gauti darbą nėra lengva. Praėjusią savaitę įdarbinimo agentūros interneto svetainėje buvo vos 6 pasiūlymai dirbti Anglijoje. Vidutiniškai į vieną vietą pretendavo 2-4 žmonės.
„Daugiausia galime pasiūlyti nekvalifikuotų darbų – rūšiuoti pramonines prekes ir jas pakuoti sandėliuose, dirbti fabrikuose.
Atskaičiavus pragyvenimo išlaidas, nuomos ir komunalinius mokesčius, čia plušantys lietuviai per mėnesį vidutiniškai susitaupo nuo 2 iki 4 tūkst. litų“, – aiškino R.Petraitytė.
Ji sakė, kad, užsienyje gerokai sumažėjus darbo pasiūlymų, daugelis darbą turinčių lietuvių ėmė labiau saugoti savo darbo vietas.
Jeigu nenorite ilgai laukti, kol atsiras darbas užsienyje, turite būti pasirengę už įdarbinimą sumokėti keletą tūkstančių litų.
Paskambinusi į agentūrą „Aulina“ ir prisistačiusi darbo ieškančia alytiške sužinojau, kad galėčiau išvykti dirbti į fabriką Anglijoje jau kitą savaitę.
Tiesa, jei neturi santaupų, darbas gali likti tik svajonė – už įdarbinimą agentūrai turėčiau sumokėti 1900 litų, dar 600 litų – už kelionę.
„Nereikia jaudintis dėl anglų kalbos, vairuotojas nuveš tiesiai į vietą“, – patikino agentūros darbuotoja.
Pasiteiravusi, kiek uždirbsiu plušėdama fabrike, sužinojau, kad per savaitę gausiu apie 250 svarų sterlingų (928,5 lito), iš jų 80-90 svarų sterlingų (297-334 litus) turėsiu atidėti būsto nuomai ir maistui.
Tačiau kai Didžiojoje Britanijoje žiniasklaida nuolat praneša, jog darbo taip stinga, kad britai su imigrantais kovoja dėl kiekvienos vietos, netrukus į tą pačią įdarbinimo agentūrą paskambinau jau kaip „Lietuvos ryto“ korespondentė.
„Maisto, žemės ūkio produktų pakavimo fabrikuose darbo yra ištisus metus. Anglai nenoriai imasi tokių darbų, mat jų bedarbio pašalpa yra didesnė už darbo užmokestį“, – patikino „Aulinos“ direktorė Rita Biliukaitė.
Tačiau tokius darbus norinčių dirbti lietuvių skaičius auga kasdien.
„Per pastaruosius mėnesius jų padvigubėjo. Anksčiau per mėnesį kreipdavosi iki 50 žmonių, o šiuo metu – apie šimtą“, – sakė R.Biliukaitė.
Kartais į vieną darbo vietą Anglijos fabrike pretenduoja net 50-80 žmonių.
Lietuviai viltingai žiūri į Skandinavijos šalis. Tačiau krizė neaplenkė ir šių šalių, ypač tai pajuto statybų sektorius.
Tai patvirtino Norvegijoje įdarbinančių agentūrų darbuotojai.
„Palyginus padėtį prieš pusmetį ir dabar matyti, kad besikreipiančiųjų dėl darbo Norvegijoje padvigubėjo. Šiuo metu į vieną darbo vietą pretenduoja 20-30 žmonių.
Prieš pusmetį vienu metu galėdavome pasiūlyti 10-15 darbo vietų, tačiau šiuo metu neturime nė vieno pasiūlymo“, – lygino „East West Consulting“ programų koordinatorė Julija Kubova.
Pasak jos, gerokai pasikeitė ir darbdavių poreikiai: anksčiau jie ieškojo statybininkų, aptarnaujančiojo personalo, o šiuo metu labiau dairosi technikų, inžinerijos srities specialistų.
Už įdarbinimą agentūrai tektų sumokėti apie 1-1,2 tūkst. litų, o per mėnesį Norvegijoje vidutiniškai galima uždirbti 4-5 tūkst. litų.
Daugiau kaip penkerius metus Norvegijoje dirbantis kaunietis Mindaugas svajojantiems užsidirbti šioje šalyje siūlė nepuoselėti tuščių vilčių.
„Jau praėjo tie laikai, kai atvažiavęs vienas tautietis surasdavo darbo giminaičiams ir draugams.
Dabar kiekvienas saugo savo darbo vietą“, – pasakojo vyras.
Norvegijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, nemažai atvykėlių pluša statybų sektoriuje. Tačiau šiuo metu ir čia sudėtinga padėtis – darbų sumažėjo maždaug trečdaliu.
„Prieš kelerius metus vasarą nespėdavome suktis. Kiekvieną savaitę gaudavome po 2-3 užsakymus, galėjome rinktis, ką dirbti.
Užtekdavo įdėti skelbimą į laikraštį, ir norvegai patys skambindavo“, – kalbėjo Mindaugas.
Dabar darbo laukti tenka savaitę ir imtis ne to, kas patinka, o to, kas siūloma.
Vidutiniškai per valandą Norvegijoje lietuviai uždirba 125 Norvegijos kronas (apie 49 litus). Jeigu per dieną dirba 12 valandų, uždarbis siekia 1500 kronų (587,5 lito).
Tačiau tiek pinigų uždirba tik tie, kurie įsidarbino tiesiogiai arba dirba patys sau. Tuo tarpu jeigu darbą surado agentūra arba darbdavys yra lietuvis, statybininkai gauna pusę arba vos trečdalį šios sumos.
Mindaugas patarė neturintiems darbo sutarties ar patikimų artimų žmonių, gyvenančių Norvegijoje, nevažiuoti į šią šalį ieškoti laimės.
Nemažai lietuvių turi pažįstamų Airijoje, tad ryžtasi važiuoti čia net ir neturėdami konkretaus darbo pasiūlymo. Tiesa, pavarčius keletą Airijos darbo skelbimų interneto svetainių, padėtis neatrodo itin patraukli – ieškančiųjų darbo keliasdešimt kartų daugiau nei darbo pasiūlymų.
Peržvelgiau du darbo pasiūlymus – dirbti aukle arba darbo dienomis keletą valandų valyti biuro patalpas. Iš pastarojo uždarbio niekaip nepragyvenčiau – viena valanda įvertinta 10 eurų (35 litai), tad per mėnesį užsidirbčiau apie 400 eurų (1380 litų).
Tiek pakaktų sumokėti už kambario nuomą ir prasimaitinti ne ilgiau kaip savaitę.
Dirbdama aukle nemokėčiau už nuomą ir maistą, tačiau per mėnesį gaučiau vos 260-300 eurų (897-1035 litus). O darbo daug: kasdien skalbti, lyginti, sutvarkyti namus, ruošti maistą, prižiūrėti vaiką. Darbo valandos neribotos, taip pat neturėčiau laisvų savaitgalių.
Airijos sostinėje Dubline kelerius metus gyvenanti verslininkė Laura GarbatavičiūtėDown kaskart išgirsta apie darbo ieškančius atvykėlius iš Lietuvos.
„Tačiau ar jie pirmą kartą atvyksta, ar po kelerių metų pertraukos vėl siekia įsitvirtinti Airijoje, nesuprasi. Ar tai taps masiniu reiškiniu, parodys tik laikas. Svarbu, ar šalys – tiek Lietuva, tiek Airija – sugebės išspręsti ekonomikos problemas“, – kalbėjo lietuvė.
Anot Airijos lietuvių bendruomenės administracijos direktoriaus Arūno Teišerskio, išties situacija nebėra tokia, kokia buvo prieš 5-6 metus – tuomet kone ant kiekvienos parduotuvės, kavinės vitrinos buvo galima pamatyti skelbimą, kad ieškoma darbuotojų.
„Tačiau padėtis nėra tokia beviltiška, kaip kartais bandoma parodyti“, – patikino bendruomenės atstovas.
Darbo Airijoje spėriai ėmė dairytis pedagogai – pastaruoju metu Dublino lituanistinė mokykla „4 vėjai“ sulaukia kur kas daugiau kreipimųsi iš Lietuvos mokytojų.
„Mokyklos tinklalapyje yra skelbimas, kviečiantis prisidėti prie mūsų veiklos. Lietuvos mokytojai mano, kad tai – darbas visu etatu.
Tenka juos nuvilti, nes tai papildoma veikla, ji negali atstoti pagrindinio pragyvenimo šaltinio“, – kalbėjo A.Teišerskis.
Airijoje nedarbas suvešėjo žlugus statybų sektoriui, kuris pastaraisiais metais augo kaip ant mielių.
Airijoje statybų sektoriuje 30 proc. darbininkų sudarė vien atvykėliai iš ES naujokių Rumunijos ir Bulgarijos. Išvis šiame sektoriuje dirbo apie 13 proc. visų šalies darbuotojų.
„Anksčiau niekas nekreipė dėmesio, kad nemoki anglų kalbos, svarbiausia – moki dirbti. O dabar jau svarbu, ar darbuotojas moka angliškai, kokia jo kvalifikacija, darbo patirtis“, – apie kylančius reikalavimus kalbėjo A.Teišerskis.
Anot Airijos bendruomenės atstovo, tie lietuviai, kurie dar praėjusių metų pabaigoje planavo grįžti į Lietuvą, savo planus atidėjo neribotam laikui.
A.Teišerskis mano, kad gali būti, jog kalbos apie naują emigracijos bangą nėra iš piršto laužtos. Ir ne tik todėl, kad mūsų šalyje katastrofiškai trūksta darbo, bet ir todėl, kad Airijos žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo analitikų spėjimų, kad dugnas jau pasiektas.
„Prognozuojama, kad masiniai žmonių atleidimai turėtų liautis gegužės ar birželio mėnesį. Tos bendrovės, kurios iki tol išliks, turėtų atsitiesti“, – kalbėjo A.Teišerskis.
Anot jo, būtent kalbos apie galimą pagyvėjimą nemažai lietuvių skatina ir vėl krautis lagaminus.
* * *
Emigracijos mastas auga
* Pagal oficialiąją statistiką, 2007 metais iš Lietuvos emigravo 13 853, 2008 metais – 17 015 gyventojų.
* 2008 metų sausį gyventi svetur išvyko 1157, 2009-ųjų tą patį mėnesį – 1494 Lietuvos piliečiai.
* Į Lietuvą imigravo 2008 metų sausį 793 žmonės, šiemet tą patį mėnesį – 488. 70 proc. imigrantų sudaro Lietuvos piliečiai, paprastai tie, kurie kelerius metus gyveno ir dirbo svetur.
Šaltinis: Statistikos departamentas
* * *
Realus emigrantų srautas – dukart didesnis
Audra Sipavičienė, Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė
„Norint sužinoti realius skaičius, kiek šiuo metu išvyksta dirbti ir gyventi į užsienį, manau, derėtų oficialiuosius duomenis padauginti iš dviejų.
Žmonės tikrai važiuoja ir važiuos svetur nedeklaruodami to. Išmetė iš darbo, virš galvos kabo skola bankui – iš nevilties jie skuba ir nesitvarko dokumentų.
Jau kelis mėnesius jaučiame, kad emigrantų daugėja. Kai kurie skambina dar tik planuodami išvykti – jie nori išsiaiškinti galimybes įsitvirtinti svetur.
Tačiau vis dažniau sulaukiame skambučių iš lietuvių, jau nuvykusių į Airiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją ar Skandinavijos šalis. Neradę darbo jie kreipiasi į mus klausdami, ką daryti.
Ypač nusivilia žmonės, išvykę į Daniją, Švediją, mat tiki, kad šios šalys ekonomiškai tvirtos, atlyginimai ten aukšti, o ir krizės nėra. Kai nuvyksta, supranta, kad padėtis ten kur kas sudėtingesnė.
Tokiais mitais naudojasi tie, kurie verčiasi nelegaliu įdarbinimu. Kai slegia skolos, žmogus puola stačia galva. Sulaukęs raginimo: „Arba šiandien sutinki važiuoti, arba ryt nieko nesiūlysime“, jis nesvarstydamas sutinka.
Didėja nedarbas, auga ir emigracija.“