Jauniausia amerikiečių karta – mankurtai ar JAV gelbėtojai?

Jie užaugo nuolat giriami ir skatinami. Po sporto varžybų tėvai susitardavo, kad apdovanojimus gautų ir pralaimėjusioji komanda. Mokytojai liovėsi taisę klaidas ,,nemaloniu” raudonu rašalu. Vyresnieji kartojo, kad gyvenime nėra jokių kliūčių, reikia tik labai norėti. Šiltnamio sąlygomis auginta amerikiečių karta pirmąkart susidūrė su sunkumais. Darbo rinkos naujokus veidu į žemę bloškė JAV sudrebinusi finansų krizė, lyg metastazės išplitusi po visą ekonomiką.

Stebėdami vis gausėjančias bedarbių gretas, JAV ekonomistai susirūpino, kaip finansų krizė paveiks jaunimą. Pokario metais gimusiems darbuotojams masiškai išeinant į pensiją, netolimoje ateityje JAV susidurs su darbo jėgos trūkumu.

Tačiau pesimistai jau kurį laiką graudeno, kad greito maisto, spartaus interneto ir pramogų Disneilende išlepinti jaunuoliai bus niekam tikusių genetiškai sužalotų mankurtų karta. Jie nesugebės tinkamai pakeisti savo tėvų ir senelių.

Savo ruožtu optimistai tikina, kad su naujosiomis technologijomis nuo kūdikystės užaugę savimi pasitikintys dvidešimtmečiai bus ta darbo jėga, kuri XXI a. padės išlaikyti JAV lyderės pozicijas pasaulyje.

Vyriausieji Y kartos atstovai, dar praminti tūkstantmečio vaikais, stengiasi išlaikyti darbus arba tampa bedarbiais. Jauniausieji šiai kartai priklausantys amerikiečiai dar tik pradeda lankyti mokyklą, tačiau jie neabejotinai auga tokioje pat aplinkoje, kaip ir jų vyresnieji broliai bei seserys.

Anot knygos „Trofėjų kolekcionieriai suaugo“ (“The Trophy Kids Grow Up“) autoriaus Rono Alsopo, 1980-2001 m. gimusius amerikiečius vienija vienas bendras bruožas – puikus savo teisių išmanymas ir pranašumo prieš visus aplinkinius jausmas. 

Y kartos amerikiečiai įprato kolekcionuoti ir registruoti net ir smulkiausius savo pasiekimus. Beveik kiekvieno kambaryje ant lentynos rikiavosi sportinių pasiekimų trofėjai, o sienos nukabinėtos pagyrimo raštais.

„Jie iš tiesų nori visko iš karto. Sunku pasakyti, ar tai nesugebėjimas, ar nenoras leistis į kompromisus“, - R.Alsopo knygoje cituojamas Standordo universiteto Verslo mokyklos dekanas Derrickas Boltonas.

Valstybinio Mičigano universiteto mokslininkų atliktos apklausos duomenimis, beveik pusė tyrime dalyvavusių 18-28 metų jaunuolių teigė besijaučiantys pranašesni už savo kolegas. Jie be dvejonių sutiko su tokiais anketos teiginiais, kaip „Kiti žmonės man privalo daryti paslaugas“ ar „Aš žinau, kad turiu daugiau įgimtų talentų nei dauguma aplinkinių“. 

Apsišarvavę pasiekimus liaupsinančiais gyvenimo aprašymais, kuriems sukurti tėvai negaili CV rašytojams šimtų dolerių, tūkstantmečio vaikai užplūdo tam nepasiruošusius darbdavius. Pripratę prie atsakingų ir savarankiškų pokario metais gimusių darbuotojų, kompanijų vadovai griebėsi už galvų.

„Jiems reikia nuolatinio dėmesio, pagyrimų ir skatinimų“, - skundėsi „General Electric“ žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovas Steve’as Canale’as. „Jų požiūris visuomet yra „Ką tu man duosi?“ - sako „Eaton Corp.“ Žmogiškųjų išteklių programos vadovė Natalie Griffith. - Tai nebūtinai arogancija, tiesiog toks jų mąstymas“. 

Nepaisant neriboto pasitikėjimo savimi, tūkstantmečio vaikai yra pažeidžiami. Negavę pakankamai dėmesio ar nepaskatinti vadovų, jie palūžta ir bėga ieškotis kito darbo. Prasidėjus krizei, vis daugiau jaunuolių sugrįžta gyventi pas tėvus, iš kurių namų jie išėjo kupini pasitikėjimo savimi ir nusiteikę užkariauti pasaulį

Y kartos amerikiečių tėvai, o ypač seneliai, iš darbo tikėjosi vieno dalyko: pastovumo. Ilgą laiką pagrindinis amerikietiškosios svajonės komponentas buvo garantuotas darbas. Žmogus, triūsęs vienoje įmonėje 20 ar 30 metų, buvo laikomas patikimu, teisingu ir nusipelniusiu pagarbos. Darbuotojų ištikimybę skatino visos didžiosios kompanijos ir už jį dosniai atsidėkodavo atlyginimų priedais ir didelėmis pensijomis.

Prieš pat Y kartos amerikiečiams įsiliejant į darbo rinką, sąvoka „nuolatinis darbas“ jau skambėjo kaip atgyvena iš istorijos vadovėlio. Kompanijos vis labiau ėmė kratytis globėjų vaidmens, o darbuotojai nebejautė atsakomybės ištikimai dirbti vienai įmonei. 

Užaugę tokiame ekonominiame klimate, tūkstantmečio vaikai, anot ekonomistų, tapo pačiais nelojaliausiais darbuotojais JAV istorijoje. Tris darbovietes per metus pakeitęs jaunuolis nesivaržydamas atakuoja ketvirtosios viršininką, prašydamas aukštesnio posto, nei užėmė pas ankstesnį darbdavį ir daug didesnio atlyginimo.

Jauniausi JAV darbuotojai įsitikinę, kad ne jie privalo prisitaikyti prie darbo, bet darbas – prie jų. „Mes dirbame sunkiai ir puikiai naudojamės įvairiomis priemonėmis, kurios padeda darbą atlikti geriau. Bet mes nenorime dirbti daugiau nei 40 valandų per savaitę ir norime dėvėti tokius drabužius, kurie būtų patogūs. Mes norime, kad būtų leista pagardinti nuobodžią darbo dieną klausantis muzikos per „iPod“. Jei JAV korporacijoms tai nepatinka, ką gi, tai – jų problemos“, - tinklaraščių portale Xanga.com rašo Olivia, prisistačiusi tūkstantmečio vaikų kartos mergina.

Ekonomikos krizė šias nuostatas šluoja į šiukšlyną. „Aš manau, kad nemažai pernelyg privilegijuotų „primadonų“ laukia susidūrimas su skaudžia realybe“, - tikina Vašingtone dirbantis viešųjų ryšių ir reklamos specialistas Geoffe’as Livingstonas. 

Jam pritaria ir darbuotojų paieškos kompanijos vadovė Susan Ascher. Jos teigimu, jauniausiąją amerikiečių kartą krizė privers smarkiai peržiūrėti savo vertybes.

Norintys gauti darbą privalės labiau pasitempti, atkreipti dėmesį net tik į savo gyvenimo aprašymą, bet ir į tai, kaip atrodo ir kaip rengiasi. S.Ascher įsitikinus, kad krizė amerikiečius privers susirūpinti tokiais primirštais dalykais, kaip išvaizda, apranga, savęs pristatymas.

Knygos „The Trophy Kids Grow Up“ autorius R.Alsopas nėra tuo tikras: „Tūkstantmečio vaikai, be abejo, šiek tiek suvaldys savo poreikius tol, kol jiems teks ieškoti darbo krizės metu. Tačiau jų pranašumo ir savo teisių iškėlimo aukščiau visko jausmas, kuris yra įaugęs į kraują, greičiausiai ir vėl iškils į paviršių kartu su pirmaisiais ekonomikos atsigavimo ženklais“.

Klausimas, kur nuves Ameriką reiklūs ir ambicingi jaunieji darbuotojai, kol kas lieka atviras. Vis dėlto R.Alsopas mano, kad darbdaviai neturi kito pasirinkimo ir jiems teks taikytis prie jaunų darbuotojų įpročių. „Tos kompanijos, kurios norės varžytis dėl didžiausių talentų, turės bent šiek tiek prisitaikyti prie tūkstantmečio vaikų kartos“, - mano jaunuolių elgesį analizuojantis amerikietis.