Eksporto rinkų rotavirusas

Svarbiausios Lietuvos eksporto partnerės ir toliau lieka Rusija, Vokietija, Latvija ir Lenkija. Pavyzdžiui, Rusijos dalis Lietuvos užsienio prekyboje per pastaruosius penkerius metus išaugo beveik dvigubai – nuo 13 iki 24,2%. Nepaisant bendro ekonomikos lėtėjimo, pernai eksportas dar augo 28%. Tačiau Statistikos departamentas pažymi, kad dėl to didžiausias nuopelnas tenka mineralinio kuro eksporto padidėjimui po „Mažeikių naftos“ remonto.

Lietuvos užsienio prekyba šiuo metu įvardijama kaip vienas iš mūsų ekonomikos gaivinimo variklių. Vis dėlto nuo 2008 metų spalio Statistikos departamentas užfiksavo eksporto lėtėjimo tendencijas. Blogėjančią visų eksporto rinkų padėtį atspindi ir mūsų įmonių užsienio prekybos rezultatai.

Didžiausių Lietuvos eksportuotojų sąraše esanti UAB „NEO Group“ daugiausia PET granulių eksportuoja į Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Vengriją ir šiaurės Italiją. Nors bendrovė savo produkciją parduoda ne vienoje Europos šalyje, ją iš ten jau pasiekė žinia: 2009 metais Europos Sąjungoje PET rinka sumažės 5%. „NEO Group“ generalinis direktorius Linas Bulzgys neatmeta, kad šis skaičius gali šoktelėti ir iki 20%. O pati bendrovė 2008 metais pardavė 20% mažiau nei 2007 metais.

Ekonominio nuosmukio uraganas „NEO Group“ pasiekė 2008 metų liepą, kai bendrovės pardavimas smuko 50%.

„Dabar blogai visose šiose rinkose, todėl mūsų tikslas 2009 metais – užtikrinti įmonės finansinį stabilumą, kuris padėtų išgyventi iki ekonomikos atsigavimo“, – tvirtai nusprendęs Bulzgys. Neseniai jo vadovaujama bendrovė gavo paklausimą iš Kubos. Bendrovė jautėsi pamaloninta, kad jos produkcija domisi toks tolimas pirkėjas, ir tuoj pat išsiuntė pasiūlymą dėl granulių tiekimo. Vis dėlto Bulzgys abejoja, ar dėl didelių pristatymo išlaidų lietuviai galėtų konkuruoti su arčiau esančiais gamintojais.

Blogėjanti ekonomikos padėtis „NEO Group“ eksporto rinkose jau išryškino ir kai kurias naujas tendencijas. Pavyzdžiui, pietinėse Europos šalyse plinta nuomonė, kad vandenį reikia gerti iš čiaupo, nes rinkdamasis mineralinį vandenį, gauni tą patį vandenį, tik dar moki už pakuotę ir terši gamtą. Todėl ten sumažėjo šio produkto pardavimas. O Vokietijoje nemažai gėrimų gamintojų ėmė patys gaminti pusgaminius plastikiniams buteliams. Tai gera žinia lietuviams, nes pardavimo grandinėje mažėja tarpininkų.

„Iki šiol nemažai produkcijos pardavinėjome į kreditą, tačiau dabar taip daryti didžiulė rizika, todėl bandome atsisakyti tarpininkų ir dirbti tiesiogiai su gėrimų gamintojais – tiek dėl maržos, tiek dėl to, kad galime geriau kontroliuoti savo pirkėjus“, – aiškina Bulzgys.

„Bankai, o tiksliau, vienų jų skolinimasis iš kitų, sujungė visas prekybos rinkas. Mes, gamintojai, esame maži, o bankai – dideli. Gamintojai gali dirbti blogiau ar geriau, tačiau negali dirbti be skolinimosi iš bankų, nes pinigai yra varomoji jėga“, – paprastai dabar susidariusią padėtį rinkose apibūdina vienos iš didžiausių Lietuvos eksportuotojų „Vičiūnų grupės“ valdybos pirmininkas Visvaldas Matijošaitis. Nors jo balse dar gyva optimizmo gaidelė, jis pripažįsta, kad recesija yra apėmusi visas grupės eksporto rinkas – Prancūziją, Italiją, Airiją.

„Ir svetur žmonės šiuo metu linkę mažiau pramogauti, todėl kai kuriuose dideliuose prekybos centruose, įsikūrusiuose šalia miestų, paklausa sumažėjusi, bet ji didėja mažesnėse, šalia namų esančiose parduotuvėse. Taip pat keičiasi ir mūsų tiekiamos produkcijos asortimentas – nuo prabangesnių produktų pereinama prie pigesnių, bet geros kokybės“, – patikslina Matijošaitis. Vartojimas skiriasi kiekvienoje šalyje, todėl eksportui įmonė yra pritaikiusi ir technologinius įrengimus, ir pakuotes. Iš „Vičiūnų grupės“ Lietuvos įmonių į ES keliauja 85% čia pagamintos produkcijos.

Verslininkas skaičiuoja, kad jų grupės eksportas šiuo metu įvairiose rinkose yra sumažėjęs 15–30%. Tačiau įmonė gavo naujų užsakymų, todėl tikisi, kad pardavimą užsienyje padidins jau balandį.

„Naujos rinkos neatsiranda tą pačią dieną, kad iškart galėtų mus išgelbėti nuo dabar svetur patiriamų praradimų. Tačiau, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse mes iki šiol per mažai pardavinėjome, todėl dabar čia atsiranda galimybė parduoti daugiau. Tačiau tai nėra mums nauja rinka. Priešingai – senose rinkose didiname ir klientų, ir produktų skaičių. Taip pat elgiamės ir Europoje“, – savo prekybos taktiką sunkmečiu dėsto Matijošaitis.

Kitose rinkose – Rytų ir Vidurio Europos, be recesijos, „Vičiūnų grupė“ dar galynėjasi ir su valiutų nuvertėjimu. Dėl šios priežasties lietuviai priversti dirbti su vietos bankais, nes turi skolintis vietinės valiutos, pasirašyti faktoringo sutartis, o tai nėra paprasta. „Dabar viskas priklauso ne nuo verslininkų, o nuo bankininkų. Mes tegalime mažintis gamybos išlaidas ir labai daug dirbti“, – apibendrina verslininkas.

Bėda – ir valiutos nuvertėjimas

Suomijos investicinio banko „Evli“ grupės įmonės Baltijos šalyse „Evli Securities AS“ Lietuvos filialo vadovas Julijus Grigaliūnas vardija, kad atpigo aplinkinių valstybių: Rusijos, Lenkijos, Skandinavijos šalių, valiuta, o jų atžvilgiu litas pabrango. Todėl dabar Lietuvos eksportuotojus į kampą spendžia ir šis faktas. Tačiau, jo teigimu, reikalingi ir konkurencingi lietuviški produktai visada ras rinką. Pavyzdžiui, Rusijai ir toliau reikės pieno produktų, nes pati jų nepasigamins, todėl ten bus galimybė vežti sūrį, o kainos rubliais didės, nes šalis priklauso nuo importuojamų produktų.

„Eksportą taip pat turėtų skatinti sparčiai krintantis darbo užmokestis daugelyje įmonių ir didėjantis nedarbas. Tai skausmingas kelias ekonomikai atsigauti, kai pasirenkama išlaikyti fiksuotą lito ir euro kursą. Gera žinia, kad tas skausmingas būdas mažoje kaip Lietuvos ekonomikoje nueinamas greičiau nei didelėse Vakarų Europos valstybėse“, – komentuoja Grigaliūnas.

Be Rusijos, tarp svarbiausių eksporto partnerių 2008 metais Statistikos departamentas mini ir Vokietiją, Latviją bei Lenkiją.

„Kol Lietuvos įmonėms gerai sekėsi prekiauti Rusijoje, Vokietijoje, Latvijoje, tai jos apie tolimesnes, alternatyvias rinkas negalvojo“, – tiesiai sako Lietuvos ambasadorius Azerbaidžane Kęstutis Kudzmanas. O tolimesnės Rytų rinkos, pasak jo, sparčiai augo. Pavyzdžiui, Azerbaidžane BVP augimas jau penkerius metus yra didžiausias pasaulyje ir šioje šalyje sėkmingai įsitvirtino belgai, šveicarai, taip pat investuotojai iš Izraelio, Lenkijos, Italijos. Be to, Azerbaidžanas investiciniuose fonduose yra sukaupęs milijardus, todėl įdomus ir kaip potencialus investuotojas. Juolab kad Lietuvoje šios šalies investuotojai jau yra investavę į „Holiday Inn“ ir „Ecotel“ viešbučius ir toliau aktyviai ieško naujų objektų.

Kalbėdamas apie naujų rinkų paiešką diplomatui pritaria ir Tarptautinių prekybos rūmų „ICC Lietuva“ vadovas Algimantas Akstinas: „Kurį laiką mūsų valdžia nesuvokė, kad ekonomikai lėtėjant eksporto gaivinimo klausimą reikia spręsti žaibiškai, todėl dabar kai kuriose mums perspektyviose rinkose einame jau kitų šalių investuotojų išmintais takais – ten lankantis vietiniai mūsų klausia, ar esame iš Lenkijos, Ukrainos“.

„Po 2008 metų rudens beveik visos mūsų eksporto rinkos stipriai nukentėjo, tačiau kaip kompensuoti šias netektis Lietuvos verslui, lieka sunkiu uždaviniu“, – pripažįsta Akstinas. Tačiau jis nenuleidžia rankų ir optimistiškai nusiteikęs ieškoti naujų nišų. Pavyzdžiui, Kuveite dėl garsiosios karikatūros istorijos pieno produktų eksportuotojai iš Danijos užsitraukė vietinių nemalonę, todėl šios šalies premjeras Lietuvos užsienio reikalų ministro paklausė tiesiai: ar šioje rinkoje lietuviai norėtų užimti danų, aktyviai prekiavusių pieno milteliais, kondensuotu pienu, vietą? Akstinas pripažįsta, kad panašių į šią galimybių dabar ieškoma ir Gruzijoje.

„Versle taip yra: turi išnaudoti silpnąsias kitų verslo partnerių vietas arba tiesiog pasinaudoti jų klaidomis“, – teigia Akstinas.

Jis pasakoja, kad daugelyje šalių įsigalint recesijai užsienio verslo partneriai laikosi pozicijos – išlaukti 2009 metų I ketvirtį. Tačiau „ICC Lietuva“ vadovas verslą skatina sukti kitu keliu – skirti lėšų aktyviai naujų rinkų paieškai. Įskaitant ir politizuotas rinkas, kuriose itin svarbus tarpininkavimo vaidmuo tenka valdžios institucijoms. Prie tokių jis priskiria Turkmėniją, Uzbekiją, Kazachstaną, Azerbaidžaną, tam tikra prasme ir Ukrainą, Baltarusiją.

„Dabar žvalgomės į tas rinkas, kurias ekonominė krizė palietė mažiausiai, o perkamoji galia jose iki sunkmečio buvo labai didelė“, – pažymi aktyviai verslo misijas organizuojant dirbantis Akstinas. Jis vardija, kad į šių metų žvalgytuvių planus įtraukta Pietų Afrikos Respublika, Jungtinių Arabų Emyratai, Kataras, Kuveitas, Izraelis. „ICC Lietuva“ verslininkus kvies pasižvalgyti ir po mažiau pažįstamas Malaizijos bei Albanijos rinkas.

„Dubajuje aktyviai vyksta statybos, įrenginėjami biurai. Jiems reikės ir kanceliarinių prekių, ir baldų. Be to, ir galinčių tuose biuruose dirbti“, – vieną iš galimybių įvardija Akstinas.

Jis tęsia, kad jų akiratyje yra ir naujųjų didžiųjų ekonomikų šalys – Kinija, Japonija, Pietų Korėja, Indija. Jis turi didelių ambicijų greitu laiku „diktuoti madas“ pasaulinėje ekonomikoje.

„Tai milijoninės rinkos, kurios kažkada atsigaus. Tik klausimas, ar mes tada startuosime jose nuo nulio, ar jau ten būsime apšilę kojas“, – garsiai svarsto Akstinas.

Tačiau ambasadorius Čekijoje Osvaldas Čiukšys abejoja, ar mūsų verslui, kuris net ir regioniniu lygiu nėra labai stambus, būtų protinga per pasaulinį ekonominį nuosmukį ir nuožmią konkurenciją didžiosiose rinkose daugiau ir neapdairiai investuoti į rinkų užkariavimą tolimesnėse, nestabiliose ar rizikingose valstybėse.

„Taip elgtis nerekomenduočiau toms įmonėms, kurios dabar 2–3 metus balansuoja ant išlikimo ribos. Nes „įėjimo“ į rinką ir „išėjimo“ iš jos sąnaudos didelės, todėl eksperimentuoti su naujomis rinkomis geriau tada, kai jose yra teigiamas ekonominis fonas ir stabilios, vidutinės trukmės plėtros prognozės, o lietuviškos įmonės – turi rezervų naujoms verslo rinkoms“, – detalizuoja Čiukšys. Jo nuomone, svarbu išsilaikyti tradicinėse eksporto rinkose, o atsiradus pirmiesiems stabilizacijos požymiams išnaudoti galimybes naujose. Kita vertus, ir sunkmečiu verslininkai neturi užmiršti, kad daugiau galimybių jie turi JAV, Vakarų Balkanų, Kaspijos ir Juodosios jūros pakrantėse. Taip pat ir ten, kur jau kuris laikas krypsta visų pasaulio verslo ryklių akys – Azijos ir Pietų Amerikos regionuose.

Esminė paramos eksportui strategija šiuo ekonominio ciklo laikotarpiu, pasak Čiukšio, turėtų būti perspektyvių ir tradicinių, pirmiausia stambių ir vidutinių Lietuvos eksportuotojų skatinimas, taip pat konkrečių priemonių reali eksporto skatinimo ir palaikymo programa artimiausiems 3–4 metams.

„Pasaulinė šalių, kurių ekonomika panašaus dydžio ir struktūros, patirtis rodo, kad uždaviniai, kuriuos valdžiai kartu su verslu reikia spręsti sunkmečiu, yra šie: išlaikyti įmonėse specialistus, neužleisti užkariautų eksporto rinkų ar nišų ir palaikyti mažėjančią eksporto apimtį.

„Jeigu atsiranda galimybė – stipresniems padėti išstumti ar įsigyti konkurentų geografiškai artimiausiose rinkose. Ten padėti pamatus plėtrai pakilimo metu“, – pataria Čiukšys.

Ambasadorius primena, kad daug mūsų įmonių gamina ne galutinį produktą stambiems užsakovams arba jų prekių ir paslaugų pirkėjai yra didelės bendrovės, pavyzdžiui, IKEA, „Carrefour“. Tokioms Lietuvos įmonėms dabar sunku, nes jos turėjo tik vieną ar du stambius partnerius. Tačiau būtent tokių įmonių tiekėjams nereikia bijoti ekonominio sąstingio – jis jiems bus trumpiausias. Padedant didžiųjų šalių vyriausybėms, stambieji pasauliniai ar regioniniai žaidėjai ir didžiosios rinkos greičiau atsigaus, o su jomis ir užsakymai lietuviškai produkcijai ir paslaugoms.

„Kiekvienam Lietuvos eksportuotojui svarbu išlaukti, stengtis neprarasti kvalifikuotų darbuotojų, partnerių pasitikėjimo ir įdirbio, o 2011–2013 metai bus mūsų ekonomikos atsigavimo metai“, – optimizmo įkvepia Čiukšys.

Kalbėdamas apie pačią eksportuojamą produkciją Akstinas pažymi, kad mes liekame prie tradicinės pramonės – maisto produktų, baldų, medienos, tekstilės, aprangos. Taip pat negalime pamiršti paslaugų, pavyzdžiui, turizmo.

„Siekiame dalyvauti ir dvišalio ekonominio bendradarbiavimo komisijose, kur verslo atstovai galėtų politikams ir Vyriausybės pareigūnams padėti suformuluoti konkrečius bendradarbiavimo punktus, nes dabar surašomos aptakios, nieko nereiškiančios formuluotės“, – apgailestauja Akstinas. Jis pateikia tokį pavyzdį: Kazachstanas Lietuvai jau pateikė prioritetinių investicinių projektų sąrašą, tai ir mes jiems galėtume pateikti pageidavimus, kur jų specializuoti fondai ir stambusis verslas galėtų investuoti mūsų šalyje.

„Tačiau mums reikia ieškoti ir naujų sprendimų. Pavyzdžiui, jeigu negalime konkuruoti su tekstilės gaminiais iš Kinijos ir Indijos, tai turime siūlyti dizaino sprendimus arba kurti specifinių ypatybių audinius pagal naujausias technologijas“, – nurodo Akstinas. Be to, tęsia jis, siūlydami savo prekes, turime užmiršti prekių katalogus. Gamintojai turi pristatyti savo technologines ir kūrybines galimybes pabrėždami gamybos pajėgumus, operatyvumą ir lankstumą, – juk niekam nereikia konkretaus baldo, reikia galimybių gaminti baldus pagal vartotojų užsakymus.

„Sugebėjimas pasiūlyti savo sprendimus yra tradicinės pramonės išlikimo galimybė“, – neabejoja Akstinas.

Jam pritaria Lietuvos ambasadorius Slovėnijoje Rimutis Klevečka, sakydamas, kad inovacijų procese atsiradusios prekės, kaip antai taupančios energiją ar mažinančios darbo sąnaudas, ir būtų šiuo metu paklausiausios užsienio rinkose.

„Verslas turi skubiai sudaryti patikrintų idėjų banką. Lietuvai reikia skubiai imtis mokslui imlių ir paklausių prekių paieškos“, – neabejoja Klevečka. Kalbėdamas apie klasikinių prekių eksportą, jis primena, kad šalia Slovėnijos yra didžiulė Kroatijos rinka. Ji ypač suaktyvėja vasarą.

„Slovėnai puikiai išmano Kroatijos įstatymų vingrybes ir puikiai jomis naudojasi realizuodami savo prekes. Todėl mūsų verslininkams reikėtų pabandyti kartu su slovėnais, o paskui savarankiškai bandyti šturmuoti Balkanų rinką“, – pataria ambasadorius. Jis informuoja, kad Slovėnijoje maisto produktams taikomas 8,5% PVM, todėl Lietuvos maisto produktų gamintojai, ypač šiuo metu, turėtų atkreipti dėmesį į šią rinką.