Skaniai pavalgyti mėgstantys italai krizę pajuto per skrandį

Maždaug dešimtmetį aptarinėju gero ir blogo skonio temas. Bet iki šiol niekada nesu rašęs apie makaronus. Nerašiau, nes vidutinio Lietuvos valgytojo nuomonė apie juos buvo nelabai teigiama. O „makarios“ reiškia „laimingas“. Būtent tai, ko labiausiai reikia šiais laikais, - ramaus šeimyninio spagečių vyniojimo paveikslo sunkmečio fone.

Daug kas manęs klausia, kaip linksmieji saulėtosios Italijos žmonės ištveria ekonominę krizę. Tad štai: saulės šįmet Italijoje beveik nematyti. Lyja, taip, kaip jau du šimtmečius nelijo. Todėl linksmieji pietiečiai šį pavasarį yra beveik tokie pat nelinksmi kaip ir šiauriečiai.

Vis dėlto bendras vienų ir kitų nuotaikos fonas gerokai skiriasi. Pietuose vyksta tam tikros investicijos. Rytais. Italai investuoja į gerą nuotaiką ir psichologinės iškrovos valgiaraštį.

Gurkšnis kapucino kavos - ir mažiau pykčio artimam. Puodelis tirštos espreso - ir daugiau pasitikėjimo savimi. Kąsnis švelnaus skonio ragelio („cornetto“) - daugiau meilės gyvenimui. Stiklinaitė ką tik išspaustų apelsinų sulčių - daugiau vitaminų ir tikėjimo, kad pavasaris tuoj tuoj ateis. Ir pabaigoje - šiek tiek mineralinio vandens. Kad nuplautų nerimą.

Itališkas antikrizinis pusryčių valgiaraštis bare - tai senas kaip pasaulis ritualas. Bet magišką reikšmę jis pradėjo spinduliuoti tik dabar, kai kasdienybę prispaudė sunkmetis.

Skaičiuojame rytinės investicijos dydį: espreso kavos puodelis - 0,8 euro, ragelis - tiek pat, apelsinų sultys - 2,5 euro, mineralinis vanduo - 0,5 euro, iš viso - 4,6 euro, arba 15 litų.

Daug kas atsisako šviežių sulčių, tada bus tik 2,1 euro, arba 7,25 lito. Dauginame iš 20 darbo dienų, išeina 300 litų (su sultimis) arba 145 litai (be sulčių) per mėnesį.

Nemažai. Juolab kad visą šią rytinę gastronominę gerovę kartais sujaukia nevėkšlos barmenai. Dar dažniau - užsisvajojusios barmenės.

Sugriuvusi kapucino kavos puta, pernelyg vandeninga espreso, nepašildyta bandelė arba sultys ne iš violetinių Sicilijos `Tarocco', o iš Maroko apelsinų. Tada, žinoma, rytinė gero skonio investicija eina velniop.

Bet nereikėtų pernelyg supaprastinti antikrizinio baro ritualo. Iš tikrųjų klientas gauna kur kas daugiau nei angliavandenių, kofeino ar vitaminų C, B.

Nuėjęs pusę aštuonių ryto į barą apatiniame namo aukšte, jis pamatys savo kaimynus. Vieni - rūškani, nes penkta diena iš eilės lyja. Kiti - pikti, nes nebegali sau leisti nusipirkti apelsinų sulčių. Treti - laimingi, nes užuodžia pavasarį. Ir taip toliau.

Visus juos aptarnauja barmenas. Šį idiotišką, su kažkokiais ūžavimais, girtuoklyste susijusį terminą keisčiau kitu - nuodėmklausys. Taigi barmenas nuodėmklausys niekada neklausia, kokios reikia kavos ir kokios bandelės - su marmeladu ar be.

Tai jis jau žino nuo pirmosios bendravimo dienos. Bet barmenas nuodėmklausys žino gerokai daugiau: kieno paskola dėl krintančio EURIBOR atpigo, kieno įmonei ateina paskutinioji, kam iš klientų reikia ilgesnio pokalbio - išpažinties apie šeimos gyvenimo bjaurastis.

Rytinės psichologinio bendravimo su barmenu ir kitais baro klientais treniruotės efektas trunka maždaug iki pietų.

Manau, kad rytinis valgiaraštis - puodelis espreso arba kapucino kavos, bandelė, stiklinė vandens arba sulčių geriausiai tinka sunkmečio depresijai suvaldyti. Ir jau girdžiu nepritariančiųjų balsus bei tikinimą, esą be rytinės kiaušinienės su kumpiu lietuviškos apniukusios dienos nelabai pavyktų ištempti.

Proteinai - mėsa, dešra, kumpiai, paštetai ir kiti šiaurietiškų pusryčių stabai - antikriziniam valgiaraščiui netinka, ir tiek. Jie tik apsunkina kūną ir sielą. Prisivalgius kiaušinienės su skrudintais lašinukais nėra ko tikėtis, kad rytą užplūs nepakeliamas būties lengvumas.

Be to, primenu, kad svarbus ne tik valgiaraštis. Svarbus psichologinis fonas, kurį klientui suteikia scena - baras ir jos pagrindinis solistas - barmenas.

Bet Lietuvoje tokią sceną ir solistus rasti pusę aštuonių ryto kol kas - be prošvaisčių.

Lietuviui sunkmečio rytas, kaip ir praūžusios gerovės laikų rytas, brėkšta tarp keturių virtuvės sienų. Sklinda kepamos kiaušinienės su lašinukais, kitokių proteinų aromatas.

Suprantama, imtis naujų antikrizinių investicijų sielai ir kūnui - nedrąsu. Bet vieną savaitės dieną galima pabandyti.

O kodėl iki šiol nerašiau apie makaronus? Liūdna estetika: užuot pakliuvę į burną, makaronai kartais pakliūva ant švarko atlapo. Prastas buvo ir moterų požiūris: makaronai kenkia talijai.

Galiausiai - blogas istorinis fonas: sovietiniais deficito laikais skrandis buvo užkišamas makaronais.

Nuo to ir pradėkime. Nuo tų laikų, kurių vieni gal jau nebeprisimena, kiti gal dar nebuvo gimę, kai imperijos gastronomų lentynose būdavo tuščia, išskyrus stačiakampes kartonines dėžes su kriauklelėmis.

Jų būdavo visuomet. Nuo Murmansko iki Karaliaučiaus. Suvirusi, gliti, beformė makaronų košė, ant kurios nebent tik nenuoramos anų laikų gurmė užsitarkuodavo „Nemuno“ fermentinio, tapo ryškiu svajonių virtuvės antipodu.

Todėl nėra ko norėti, kad masės pageidautų makaronų. Masės pastaruoju metu jau nebesvajojo apie vengriškų žirnelių skardinę. Svajojo greičiau apie molekulinę virtuvę, apie strutienos karpačą, apie mineralinį vandenį iš Grenlandijos ledkalnių.

Bet dabar vėl viskas keičiasi. Tai, kas neseniai žadino apetitą ir gurmaniškas ambicijas, dabar jau nebežadina. Todėl galima neskubant, kaip rekomenduoja Lietuvoje taip ir neatrastas pasaulinis judėjimas „Slow Food“, grįžti prie makaronų.

Sunkiausia bus grįžti liesai gyvenančioms moterims ir drūtai gyvenantiems vyrams. Suprantu vyrų apmaudą: vietoj kiaulienos kepsnio valgyti spagečius su cukinijų žiedais - tai lyg iš didelės „Audi“ persėsti į mažą „Fiat 500“. Na, bet kitaip, matyt, nebus: mažiau kepsnių, daugiau spagečių. Manau, kad trumpiausia vidutine gyvenimo trukme Europoje garsėjantys Lietuvos vyrai anksčiau ar vėliau bus priversti pradėti vynioti ant šakutės makaronus.

O daugiausia manekenių Milanui tiekiančios šalies moterys dar kartą pasiaiškins, kiek teisingos jų teorijos dėl spagečių žalos liemens apimčiai.

Čia neketinu aiškinti makaronų teorijos. Ją reikėtų pradėti nuo to, kad lietuviškų gastronominių terminų kūrėjai iš svaiginamos miltinių produktų geometrinės įvairovės pasirinko 6 cm ilgio lenktą ir kiaurą vamzdelį. Tai ir yra makaronai - „maccheroni“. Italijoje bene pats rečiausias ir pats nepopuliariausias miltinių „formatas“.

Vis dėlto derėtų paaiškinti du svarbiausius makaronų ruošimo ir valgymo aspektus. Nesvarbu, kaip makaronus vadinsime. Nesvarbu, kokią jų formą rinksimės. Nesvarbu, kokį sūrį tarkuosime ir padažą sukursime.

Svarbu, kad to padažo nebūtų daug. Kad ne padažas būtų su makaronais, o atvirkščiai. Tada nebus progos keikti svarstykles ir veidrodį. Neteks aiškinti, kad makaronai - be skonio, nes skonį paprastai nuskandina įvairios grietinės, sviesto arba aliejaus kombinacijos.

Ir dar: nepervirti! Šventai laikytis itališko termino „al dente“ (išvertus iš italų k. - „kandami dantimis“). Valgyti suvirusius makaronus - dviguba nuodėmė.

Pirmiausia - nesveika. Pervirus spagečius, suyra vidinis krakmolo sluoksnis, angliavandeniai labai sparčiai keliauja į kraują, didėja glikemijos indeksas, kurioje nors kūno vietoje kaupiasi „antiestetika“.

Antra, pervirti makaronai prieštarauja gero skonio dėsniams. Ne veltui Italijoje restorane virėjas klausinėja klientų: „Kokio kietumo makaronų pageidausite - normalaus, „al dente“ ar itališko?

Jeigu atsakysite, kad normalaus, virs tiek, kiek nurodyta ant pakuotės. Jeigu „al dente“, vadinasi, minute mažiau, nei nurodyta. O jeigu itališko kietumo? Tada bus beveik nevirti.

Žodžiu, makaronai turi būti kieti, ir tiek. Be to, juos valgant teks atsisakyti šaukšto teikiamų patogumų, nors tai ir kelia pavojų kaimynės suknelei. Makaronų valgymo procesą reikės mokytis suvaldyti.

Techniškai tai nelengva: šakutę reikia laikyti kaip rašiklį tarp trijų pirštų, sukti stačią, nepalenkus. Beje, psichologiškai tai smagu. Atitraukia nuo minčių apie krizę.

Vyno snobams - irgi liūdni laikai. Nebėra kam pasigirti, kiek kainavo ragauto „supertoskaniečio“ ar „Chateau“ taurė. Nebeįdomu. Nėra kam papasakoti apie šviežiai išdžiovintomis rožėmis, rabarbarais iš močiutės daržo arba knygų lentynoje susikaupusiomis dulkėmis atsiduodančių kvapų puokštę. Menkai įdomu.

Poskonio trukmės matavimas chronometru? Kam tai rūpi?

Diskusijos apie vyno degustavimą - nuo stebuklingo 1997-ųjų derliaus iki vidutiniško 2005-ųjų - kažkada užtrukdavo iki paryčių, o dabar net neįsivažiuoja. Kodėl?

Todėl, kad ir 1997-ieji, ir 2005-ieji buvo beprotiško vyno kainų kilimo, o ne gero derliaus metai. Niekas nebenori prisiminti, kas dėjosi vienais ar kitais metais, nes ir vieni, ir kiti metai - tai kitoks laikas. Ekonominių stebuklų, finansinių burbulų bei vyno snobų laikas.

Vyno snobai turėtų būti laimingi. Italijoje per 15 metų vyno kaina išsipūtė maždaug 300-400 proc. 2001-aisiais butelis raudonojo „Santa Cristina“ tinklo „Conad“ prekybos centre kainavo 5 tūkst. lirų, arba 2,5 euro, arba apie 9 litus.

2009-aisiais tas pats butelis tame pačiame prekybos centre kainuoja 6,5-7 eurus (apie 22-24 litus). Rezultatas: į markizo Antinori „Šventąją Kristiną“ žmonės dėbčioja kaip į raupsuotąją. O vakarykštis vyno snobas, apsidairęs, ar niekas nemato, čiumpa nuo lentynos butelį „Freschello“ už du eurus (7 litus) ir grūda į vežimėlį.

Vyno gamintojai nebeišmano, ką daryti su šimtais tūkstančių butelių neparduoto vyno. Pasakoti pasakas apie išlaikytą ir ilgai brandintą gėrimą? Jos nebedomina net vakarykščių vyno snobų.

Italijos vyno ūkių sandėliuose auga kalnai dėžių su parduoti paruoštu vynu, bet jo niekas nebeperka. Paskelbti gero vyno išpardavimo savaitę? Neįmanomas dalykas: ką tada daryti su prestižinio ūkio įvaizdžiu ir vyno žurnalų premijomis?

Kai kurie ūkiai patyliukais perspausdina etiketes, sumažina kainą 80 proc. ir atiduoda pigaus maisto prekybos centrams. Į tą pusę dairosi ir vyno snobai. Vakar džiaugdavosi, kad specializuotame vyno salone butelį Pjemonto „Barolo“ rasdavo už 30 eurų (per 100 litų), o dabar nešokinėja iš džiaugsmo tą patį „Barolo“ radę už 8 eurus (apie 28 litus).

Viename prekybos centre anądien klausiausi dviejų italų pokalbio. Abu rankose vartė po butelį „Rosso Costaiola“ iš „Frassini“ vyno ūkio, vyno kaina - 1,09 euro (3,76 lito).

„Kaip gali būti tokia maža kaina?“ - stebėjosi vienas kostiumu vilkintis ponas. O kitas jam antrino: „Čia, matyt, ne vynuogių vynas. Gal sultys? Bet sultys, va, kainuoja 1,8 euro (apie 6 litus)“.

Tas skystis - tai vynas ar ne vynas? Kas ten žino. Bet kuriuo atveju sveikiau gerti vandenį iš čiaupo.

Štai kuo baigėsi didžių derlių ir vyno snobų epocha, 1997-ųjų svaigulys, šviežiai džiovintų rožių aromato paieškos ir poskonio trukmės matavimai.

Praėjusią savaitę Romoje teko kalbėtis su markizu Piero Antinori. Jo šviesybė tiesiai šviesiai pasakė: „Dabar kaip niekada vyno vartotojui rūpi ne vyno aromatas, ne vyno legendos ir net ne vyno kokybė, o vyno kaina ir ką jis už tą kainą gauna“.

Taškas. Jeigu vyno legenda sako, kad vyno legendų metas baigėsi, vadinasi, jis tikrai baigėsi. Vyno snobams - „kaput“.

Racionalumo triumfas šiais laikais - pirkti vyną tiesiai iš statinės. Nemokėti už stiklą, už kamštį, už gabenimą, už daugybę kitų vyno snobizmo apraiškų.

Pilstomo vyno kaina Italijoje sumenko maždaug 50 proc. Todėl visi tikrieji vyno vertintojai važiuoja į ūkius. Nesidrovi ant automobilio stogo pririšti „damigiana“ - senoviško 54 litrų talpos stiklo indo - ir pirmyn kaimo keliukais.

Taip jau vieną kartą buvo. Septintajame ar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Daug kas sako, kad grįžti atgal - tai nieko bloga. Valosi atmintis ir skonio receptoriai. Ekonomikos rodikliai irgi grįžta atgal, valosi bankų depozitai.

Tiesa, vyno žmonėms teks šiek tiek pakeisti įpročius. Kamščiatraukio ritualą - velniop. Kamščio uostymą - šalin. Didžiulių kaip akvariumai žuvytėms veisti taurių vartymą prieš šviesą - irgi šalin. Liks tiktai tai, kas būtina, svarbu ir miela.