Į lombardus nešami mobilieji telefonai, ant svarstyklių lėkštelės sugula nuo piršto numauti sutuoktuvių žiedai.
Vis dažniau duris praveria tie patys lankytojai - ilgainiui jie tampa nuolatiniais klientais, kuriems kas mėnesį prireikia greitosios lombardų paskolos.
Vilniaus Antakalnio rajone į aukso supirktuvę užsuku priešpiet. Vos kelių kvadratinių metrų erdvėje - nė vieno lankytojo, tačiau netrukus man už nugaros išsirikiuoja eilė.
Darbuotoja pasakoja, kad klientų skaičius itin išaugo per pastaruosius porą mėnesių. Įkeistus aukso dirbinius susigrąžina vos 10 proc. žmonių, likusieji jau ateina žinodami, kad su papuošalais atsisveikina visam laikui.
„Žmonės neturi pinigų, algų jiems nemoka. Kartais prašo, kad vieno mėnesio terminą, per kurį galima susigrąžinti įkeistą aukso dirbinį, pratęstume. Pratęsiame, o jie moka už tai mėnesio palūkanas, kurios siekia 15 proc.“, - pasakojo darbuotoja.
Pajamos sumenko perpus
56 metų vilnietei buhalterei Elvyrai prieš tris mėnesius darbdaviai pasiūlė dirbti nebe visu, o tik puse etato. Perpus sumenko ir uždarbis. Tai moterį ir atginė į lombardą.
Studentę dukterį turinčios moters mėnesio pajamos siekia 1200 litų. Apie 350 litų Elvyra sumokėjo už buto sename, neatnaujintame name šildymą. Dar apie dvi šimtines tenka skirti komunalinių paslaugų ir telefonų sąskaitoms apmokėti.
Du nuolatiniai viešojo transporto bilietai motinai ir dukteriai atsieina pusantro šimto litų. Po vienu stogu gyvenančioms moterims lieka apie 500 litų.
„Dar neišmokome mėnesį gyventi iš tokios sumos“, - liūdnai šypsojosi moteris ir ištiesė delną, kuriame - auksiniai auskarai. Elvyra tikėjosi gauti kelis šimtus litų.
Išklauso klientų istorijų
Apie 30 litų - už gramą aukso. Tiek moka lombardo šeimininkas, jei norite įkeisti papuošalą. Mėnesio palūkanos siekia 15-16 proc.
„Pastaruoju metu pas mus bumas. Kasdien ateina mažiausiai 30 žmonių. Kai kurie kelis mėnesius moka palūkanas, kad galėtų ilgainiui išsipirkti savo daiktus“, - pasakojo „Vilniaus juvelyrikos“ parduotuvės, kuri teikia ir lombardo paslaugas, darbuotoja Irena Batrytė.
Ši parduotuvė įsikūrusi judrioje sostinės gatvėje, vos per keliolika metrų - dar viena iškaba „Lombardas“. Paėjėję kelis šimtus metrų tiek į vieną, tiek į kitą pusę taip pat rastumėte tokių įstaigų.
„Jei žmonės turi pinigų, jie neneša papuošalų į lombardą, nesimauna žiedų nuo pirštų. Tačiau kai negali už butą sumokėti, ką daryti?“ - klausė lombardo darbuotoja.
Jai dažnai tenka išklausyti klientų gyvenimo istorijų.
„Štai vakar buvo pensininkė, jos vyras serga vėžiu. Moteris turi nupirkti vaistų, ji nusiėmė visus aukso papuošalus. Aš daviau 300 litų, o jai reikia 500 litų. Čia ateinančiųjų istorijos labai paprastos. Visi aplinkui taip gyvena“, - kalbėjo I.Batrytė.
Tuo tarpu pirkti aukso ateina vos vienas kitas žmogus. „Visi važiuoja apsipirkti į Lenkiją“, - paaiškino lombarde dirbanti moteris.
Apyvarta augo trečdaliu
Nuo mėnesio 25 dienos iki kito 10 dienos - tokiu metu daugiausia lankytojų suguža į lombardus. Klientai, baigiantis mėnesiui, nekantriai laukia atlyginimo ir supranta, kad neišsivers su turimais pinigais.
Vilniaus lombardų tinklo konsultantas Artūras Sakalauskas tikino, kad žmonės vis noriau naudotis jų paslaugomis pradėjo praėjusį pavasarį. Tuomet lombardų tinklo apyvarta išaugo dešimtadaliu.
Nuo 2008 metų pavasario iki rudens, kai ekonominė padėtis jau prastėjo, apyvarta padidėjo dar 20 procentų.
„Žmonėms trūksta lėšų. Ilgalaikiams tikslams įgyvendinti imamos paskolos iš bankų, o šios dienos poreikiams patenkinti skolinamasi iš lombardų“, - aiškino Vilniaus lombardų konsultantas.
Anot A.Sakalausko, dažnai įkeisti papuošalo užsuka vidutines pajamas gaunantys žmonės. Jie prašo šimtinės ar dviejų - sumos, reikalingos sulaukti algos. Taip ilgainiui tampama nuolatiniu klientu.
A.Sakalauskas neslėpė, kad dažnai žmonės už įkeistą daiktą tegauna apie pusę savo įsivaizduotos sumos.
Tačiau toks ir yra lombardo principas - jo šeimininkai galvoja apie pelną.
Nebesitiki susigrąžinti
Anot lombardo „Mobidera“ savininko Dariaus Šimčiko, praėjusį rudenį lankytojų pagausėjo 50 procentų. Panašus lankytojų srautas išliko ir iki šiol.
D.Šimčikas pajuto, kai statybų sektorių prispaudė rimtos bėdos, - lombardą užplūdo statybininkai.
Dažniausiai žmonės čia ateina nešini naudotais mobiliaisiais telefonais, televizoriais, DVD grotuvais.
„Mūsų lankytojai vos suduria galą su galu. Dažniausiai jie ateina parduoti ir nebesivilia daiktą vėliau išsipirkti“, - kalbėjo „Mobideros“ savininkas.
Jonavoje - lombardų bumas
Prieš kelerius metus Jonavoje buvo vos vienas kitas lombardas, tuo tarpu dabar jų yra jau devyni. Vienas įsteigtas šiemet, du - pernai.
Miesto centre keli lombardai vienas nuo kito nutolę vos per kelis žingsnius.
„Tačiau dėl to klientų nei sumažėjo, nei padaugėjo. Klientų stygiumi skųstis negalime. Žmonių yra tiek, kiek ir anksčiau. Gal kai kurie klientai pasirinko kitus lombardus, o kiti atėjo pas mus.
Manau, kad lombardai šiuo metu steigiami ne tik Jonavoje, bet ir kituose miestuose“, - sakė Jonavos centre esančiame lombarde dirbanti Irena Reinikova.
Auksą - nesvarbu, ar tai juvelyrikos dirbiniai, ar aukso laužas - į lombardą atnešantys jonaviškiai už gramą gauna 30 litų. Mėnesio palūkanos - 12 procentų.
„Kartais klientai man papasakoja, kodėl jiems taip staiga prireikia pinigų. Įkeitę aukso dirbinius, žmonės padeda vaikams, grąžina dalį banko paskolos, pinigų prireikia ir tuomet, kai miršta artimas žmogus ar paprasčiausiai pragyventi.
Tačiau klientų, pasakojančių savo istorijas, tikrai nėra daug“, - kalbėjo I.Reinikova.
Jonaviškė ne kartą yra pastebėjusi sumišusių žmonių žvilgsnius - jiems ateiti į lombardą yra gėda.
„Gal gėda, kad kas nors iš pažįstamų pamatys? Kita vertus, juk žmogus čia atneša ne kieno nors kito, ne vogtus, o savo daiktus“, - svarstė I.Reinikova.
Tapo populiariu verslu
Viena Jonavos verslininkė, nepanorusi sakyti savo pavardės, lombardą įsteigė vos prieš kelias dienas.
Jis atidarytas taip pat Jonavos centre, vienoje baldų parduotuvėje.
„Žinau, kad ekonominiu sunkmečiu lombardus steigia ir daugiau šalies verslininkų. Ir kodėl gi ne?
Juk tai - paprastas verslas, kuriam nereikia daug investicijų ir didelių erdvių patalpų, ir jis tikrai atsiperka“, - tikino pašnekovė.
Parduoda nereikalingus daiktus
Vos ne kasdien maždaug pora dešimčių sunkiai gyvenančių vilniečių ateina į Kalvarijų turgaus dalį, kur prekiaujama sendaikčiais.
Jie čia ieško ne pigesnių prekių. Jų tikslas - parduoti kokį nors iš namų atsineštą menkniekį, o uždirbtus pinigus skirti duonai.
Pirmasis sutiktas rusakalbis Vladimiras ant prekystalio išsidėliojęs kuklias prekes: nuo arbatos pajuodusį puoduką, stiklinę, kelis stalo įrankius, žaislinę mašinėlę. Viskas kainuoja tik po litą.
„Daugiau nieko namie nereikalingo nebeturiu. Pinigų trūksta vaistams“, - prisipažino vyriškis.
Netoli jo įsitaisiusi Marija Juodelienė pardavinėja kalėjime sėdinčio sūnaus drabužius. Už vieną prašo 5 litų.
Moteris taip pat bando parduoti atidarytą buteliuką nagų lako, kelis mažus žaislus, kuriuos daugelis nedvejodami išmestų. Jie įvertinti vos po 50 centų.
„Savo daiktus parduodu, nes pensija maža, o už butą reikia mokėti labai daug. Pirkėjų dabar mažai. Dažnai tenka grįžti namo su visu turtu“, - skundėsi Marija.
Nusiderėjo litą
Bene daugiausia prekių turi pensininkė Zinaida. Ji pardavinėja ne tik savo, bet ir kitų žmonių atneštus daiktus.
Brangiausiai - po 10 litų - kainuoja keli krištoliniai indai. Kiti daiktai daug pigesni.
„Šituos puodelius už pusę lito žmonės perka ir veža į sodo namelius. Turiu knygų už du litus“, - vardijo moteris.
Žurnalistui matant įvyko ir vienas sandoris.
Pensininkė Irena išsirinko odinę juodą Zinaidos dukters rankinę. Ji kainavo 4 litus, tačiau moteris vieną litą nusiderėjo.
„Mano dabartinė rankinė turguje kainavo 40 litų, o suplyšo greitai. Šita bus tikrai geresnė, be to, pigi. Tai kas, kad sena. Aš madų nesivaikau“, - pasakojo pirkėja.
Pajuto krizę
Pensininkė Rozalija turguje pardavinėja savo anūkų drabužius, pačios megztas kojines. Dėvėti drabužėliai kainuoja po kelis litus.
„Kiek žmonės duoda, tiek imu. Man juk kasdien reikia mokėti po du ar keturis litus už prekystalį“, - prisipažino pensininkė.
Sendaikčių pardavėjai vienu balsu tvirtina, kad ir jie jaučia krizę.
Žmonės neskuba pirkti net kelis litus kainuojančių prekių.
