Pasaulio ekonomikos sunkmetis – laikas veikti Kataro šeichui (nuotraukos)

H. al-Thani kalbėjosi su vokiečių „Der Spiegel“ žurnalistu.

- Jūsų Aukštybe, Kataro ekonomika per 2009 metus gali ūgtelėti 13 procentų, o jūsų šalies gyventojai yra vieni turtingiausių pasaulyje, nes vienam vidutiniškai tenka 72 tūkstančiai eurų pajamų per metus. Ar Kataro žmonės bent pastebi, kas ištiko pasaulio ekonomiką?

- Žinoma, mes jaučiame permainas. Per vienerius metus naftos barelio kaina nuo 150 dolerių nukrito iki mažiau negu 50. Tai varžo mūsų ambicijas. Bet mes numatėme, kad naftos kaina kris – panašų dalyką buvome patyrę 1973 metais. Kai naftos kaina kilo, mes tapome turtingi. Žmonės pirko daiktus ir kiekvieną vasarą keliavo. Kai naftos kaina krito, viskas susitraukė. Aš stengiuosi, kad nepatirtume nuosmukio.

- Iki šiol daugiausia pinigų išleisdavome namuose – infrastruktūrai, gamykloms, ligoninėms, universitetams. Prieš dvejus metus pradėjome investuoti užsienyje. Kai siaučia krizė, daugelis šalių stengiasi taupyti ir sugniaužti pinigus saujoje, o ne investuoti. Mums tai yra proga, kuri per 20 ateinančių metų nepasikartos. Pavyzdžiui, įgijome 16 proc. Didžiosios Britanijos „Barclays“ banko akcijų, 10 proc. šveicarų „Credit Suisse“. Judame į priekį.

- Vokietija yra labai svarbi pramonės šalis. Žinome, kad vokiečiai dirba sunkiai ir kovoja dėl savo ekonomikos. Svarstėme apie „Daimler“. Investuoti į tokias kompanijas yra geriausias pasirinkimas. Mes žengiame į Vokietiją ir investuojame. Dauguma „Qatar Airways“ lėktuvų yra „Airbus“. Tik kartą pernai kreipėmės į „Boeing“, nes vokiečiai nesugebėjo laiku pagaminti lėktuvų.

- Taip.

- Daugumoje Persų įlankos šalių žmonės važinėja vokiškomis mašinomis. Vokiški vilkikai užima didelę dalį rinkos visame pasaulyje ir mūsų regione taip pat dažnai naudojami. Esu tikras, kad investuosime į Vokietijos automobilių pramonę. Tik mums reikia tinkamo laiko ir tinkamos kainos. Taip pat stengiamės savo šalyje diegti aukštąsias technologijas – kuriame vietas mokslui ir technologijoms.

- Tokiems projektams reikia šalių su tūkstančiais kvalifikuotų darbininkų. Esame maža šalis, tad neprašome automobilių gamintojų atvykti pas mus ir pastatyti gamybos padalinį. Mums rūpi ekologinės inžinerijos sprendimai ir saulės energija. Tai yra dalis mūsų vidaus investicijų plano, mokslo parko kūrimo kryptis.

- Esame atviri bet kuriai valstybei. Vokietija turi aktyviau veikti, kad mus sudomintų.

- Jie nėra pakankamai aktyvūs bendraudami su tokiomis šalimis kaip Kataras – jie turi pasiūlyti ką nors, kas mums tiktų. Investuoti į automobilių pramonę apsimoka, nes automobiliai parduodami ne tik mažoje šalyje, bet visame pasaulyje. Priminsiu, kad septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šeichas Ahmadas buvo pirmasis Persų įlankos lyderis, aplankęs „Daimler“. Buvome turtingi iki naftos, nes eksportavome perlus. Kai Japonai ėmė gaminti dirbtinius perlus, vėl nuskurdome. Viskas keičiasi, ir aš niekada to nepamirštu.

- Jie yra laukiami. Bet ar jie pasirengę įsitraukti? Tas pats klausimas kyla ir dėl britų. Santykius su jais užmezgėme jau seniai, tačiau tik dabar jie pradėjo su mumis rimtai kalbėtis. Nenoriu, kad jūs manytumėte, jog Kataras yra tik naftos turtų turinti šalis. Visi supranta, kad ištekliai vieną dieną baigsis. O išsilavinimas liks. Tai mums pats svarbiausias dalykas.

- Manau, kad naftos kaina liks tiek 40 dolerių riba mažiausiai metus ar dvejus.

- Tai yra mūsų būdas padėti pasauliui išbristi iš krizės. Jeigu pasaulio ekonomika atsigaus, mums irgi bus naudinga. Tada ir naftos kaina vėl pakils. Nematau reikalo OPEC narėms mažinti gavybą vien dėl to, kad kaina liktų aukšta. Tai paveiks ne tik galingos pramonės šalis, bet smogs ir skurdžioms Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalims. Kas jomis pasirūpins?

- Taip, bet tikiu, kad šis mūšis – yra kova už visą pasaulį. Per ateinančius dvejus metus kiekvienas turi padėti kitam.

- Tikiuosi. Kai amerikiečiai išbris iš savo depresijos, išbris ir pasaulis. Nemanau, kad Europa kentės labiau negu Amerika. Galbūt krizė smarkiau prispaus Jungtinę Karalystę ir Ispaniją, bet nemanau, kad išgręš visą Europą.

- Kyla Kinija, Indija. Rusija taip pat pakeliui, nors Maskva ir kenčia dėl smukusios naftos kainos. Kinijoje dabar yra apie 30 mln. bedarbių. Bet, manau, kad jie atsigaus. Nežinau, ar Amerika ir Europa vis dar pirmaus. Dabar svarbiausia, kad jie neleistų pasaulio ekonomikai sugriūti.

- Parduodame dujas Italijai, Ispanijai, Belgijai ir už kelių savaičių pradėsime tiekti D.Britanijai. Žinau, kad vokiečiai nori turėti tiesioginį tiekėją, tačiau, mano nuomone, į Vokietiją dujos gali tekėti per kitą Europos šalį. Tai priklauso nuo išteklių, kuriuos mes turime, kiekio iš kainos.

- OPEC yra kartelis. Kodėl mes irgi nekuriame kartelio? Ir kodėl mes nedarome bendros sutarties tarp eksportuotojų ir vartotojų? Neprieštaraučiau dujų karteliui, tačiau jam sudaryti prireiks laiko, nes dabar dalis šalių parduoda didele kaina, dalis – maža. Bus sunku brangiai parduodančias šalis priversti nuleisti kainą. Taigi mums reikės laiko.

- Negalima dujų telkinių lyginti su naftos. Sustabdyti gavybą iš dujų telkinio užtrunka šešis mėnesius, o vėl iš naujo pradėti galima po trijų-keturių mėnesių. Man atrodo, kad dujas išgauti kur kas saugiau. Jų tiekimas pastovesnis. Jeigu atvyksite į Katarą norėdami susitarti dėl dujų, mes galėsime pasirašyti sutartį 20 metų. To paprasčiausiai negalima sustabdyti. Tad jeigu jūs neturėsite galimybių vienu ar kitu metu priimti dujų, vis tiek turėsite užmokėti. Mums tai „win-win“ projektas.

- Esame maža valstybė, bet sugyvename su visais aplinkui. Niekam nebūsime priešai, tačiau, aišku, kad niekam neleisime mumis pasinaudoti prieš kitus. Pavyzdžiui, mes neketiname kartu su Amerika priešintis Iranui. Iranas mums niekad nekėlė rūpesčių.

- Būtų sudėtinga Persų įlankos šalims susivienyti kartu su Iranu prieš JAV. Tikiu, kad Iranas tai žino. Bet leiskite paklausti: kodėl mes kartu su Iranu nesukuriame bendros rinkos?

- Mes juo požiūriu patenkinti, bet viliamės, kad prezidentas B.Obama daugiau nuveiks dėl Artimųjų Rytų. Kalbe ne tik apie Iraną. Nuo Amerikos politikos kentėjo palestiniečiai, irakiečiai. Amerika prieš tai padarė klaidų, tačiau, dėkui Dievui, Amerika yra demokratinė šalis, todėl jie gali pataisyti savo sprendimus.

- Esate vienas iš kelių arabų šalių vadovų, kurie priėmė aukštus Izraelio politikus, nors su žydais neturi taikos sutarties. Ar santykiai nutrūko dėl karo Gazoje?

- Ne, santykių nenutraukėme. Skatinome Egiptą ir Jordaniją paspausti Izraelį. Esu tikras, kad Egiptas ir Jordanija stengėsi nuo pat pradžios, kad Izraelis netęstų savo veiksmų Gazoje. Mūsų karta visada prisimins, kas ten vyko. Kaip dabar jūs atkursite taiką?

- Izraelis gali tęsti savo veiksmus, bet mes neslepiame priešiškumo. Mes tiesiog išreiškiame savo nuomonę. Norime taikos.

- Žinoma. Ir tai sakome visiems palestiniečiams, su kuriais bendraujame – ir „Fatah“ lyderiui Mahmoudui Abbasui, ir „Hamas“ vadovui Khaledui Mashaalui. Dabar viskas priklauso nuo Mashaalo. Žmonės kalba, kad „Hamas“ nepripažįsta Izraelio. Bet esu tikras, kad „Hamas“ neturėjo alternatyvų, kai jiems buvo pasiūlytos 1967 metų sienos. Kai kiti arabai pripažins Izraelį, ir palestiniečiai sukurs savo valstybę.

- Manau, kad Izraelis nesutiks, kad palestiniečių pabėgėliai sugrįžtų. Tačiau dėl Jeruzalės padalijimo (į Rytų Jeruzalę ir palestiniečių zoną), mano nuomone, jie turėtų susitarti.

- Tarptautinis tribunolas yra išdavęs Sudano prezidento Omaro al-Bashiro arešto orderį. Kodėl jūs tam prieštaraujate?

- Jeigu kas nors atsitiktų Omarui al-Bashirui ir dėl to Sudane nesibaigtų chaosas, sumaištyje atsidurtų visa Afrika. Sudanas yra didžiulis ir turi daug sienų. „Al Qaida“ būtų laiminga, matydama, kaip Sudanas tampa Iraku.

- Jau ilgai esame tarpininkai Sudane, nes skirtingos grupuotės Darfūre nenori, kad į konfliktą įsitrauktų Arabų lyga. Aš viliuosi, kad į ginkluotą konfliktą neįsitrauks jokia kita arabų valstybė. Savimi mes pasitikime. Turime visoms pusėms duoti laiko, kad jos išlietų savo nuoskaudas. O galiausiai turime pradėti derybas, per kurias išspręstume šalies ateities klausimą.

- O. Al-Bashiras neseniai buvo Dohoje ir dalyvavo arabų šalių susitikime.

- Nusiunčiau savo premjerą, kad jį pakviestų.

- Kai kurios arabų valstybės jo nenorėjo matyti. Jų lyderiai nesupranta, kad Amerika bendrauja su Ahmadinejadu. Jie užsispyrė, nes Amerika yra nusistačiusi prieš Iraną. Jie nesuvokia, kokios permainos įvyko JAV. Tam prireiks šiek tiek laiko, bet galiausiai jie patys lėks į Teheraną. Aš tai puikiai žinau.