Gerą aptarnavimą lemia beribė kantrybė

Ketvirtus metus iš eilės kovas Lietuvoje buvo paskelbtas gero aptarnavimo mėnesiu.

Patenkinti klientai įmones ir įstaigas pagyrė 100 tūkstančių kartų, o sulaukusios daugiausia pagyrimų pateko į geriausiai aptarnaujančių dešimtuką ir pasipuošė specialiais lipdukais „Klientai mus giria“.

Tačiau maloniai aptarnauti klientus privalu ne tik kovo mėnesį, bet ir kiekvieną dieną.

Taigi nutarėme patikrinti, ar klientų labiausiai išgirtos įmonės vertos tų pagyrų: į parduotuvę „Baldų rojus“ Vilniuje išsiruošėme pirkti sofos, o į Kauno „Bernelių užeigą“ – papietauti.

Sakoma, kad alkanas žmogus būna piktas, tad maitinimo įstaigų darbuotojai turi būti pasirengę ne tik padėti išsirinkti patiekalą, bet ir kuo greičiau jį patiekti.

Bet pasitaiko įnoringų klientų, kurie užsisako vieną patiekalą, vėliau persigalvoja ir pageidauja kito. Arba pradėję valgyti nutaria, kad patiekalas neskanus, ir prašo jį pakeisti.

Taip nusprendėme patikrinti Kauno Šilainių mikrorajone veikiančio restorano „Bernelių užeiga“, kuriame esą nenusivils net patys reikliausi klientai, padavėjų kantrybę.

Su fotografu visai netyčia atsisėdome arti garso kolonėlių. Norėdami susikalbėti, turėjome gerokai pakelti balsą.

Tačiau išgirdusi mūsų prašymą šiek tiek pritildyti muziką šviesiaplaukė padavėja Laura papurtė galvą – negalima, lietuvišku „bumčiku“ negalės pasidžiaugti kiti klientai.

Užsisakęs kotletą su marinuotais burokėliais ir bulvių koše, po 5 minučių paprašiau patiekalą pakeisti kitu – brokolių ir žiedinių kopūstų rutuliukais ar daržovėmis su sūriu.

Paaiškinau, kad mano skrandis jautrus, todėl persigalvojau – norėčiau švelnesnio maisto.

Padavėjos veidas apsiniaukė: „Reikėjo iš anksto mąstyti, patiekalas jau gaminamas. Tai padaryti įmanoma, bet aš turėsiu problemų“.

Tiek to – suvalgysiu. Juk nesinori, kad padavėja dėl to turėtų nemalonumų.

„Atleiskite, bet jis labai sūrus!“ – pareiškiau vos sulaukęs lėkštės su garuojančiu patiekalu ir paragavęs kelis kąsnius.

Pastūmiau lėkštę į šoną ir paprašiau atnešti man kitą kotletą, kuris būtų pagamintas naudojant kuo mažiau druskos.

Akimirką pasirodė, kad padavėja mielai suverstų tą patiekalą ant manęs.

Tačiau mergina tik atsiduso ir nunešė į virtuvę 12 litų kainuojantį patiekalą. Mokėti už jį nereikės.

Bet naujo kotleto ir apskritai jokio kito patiekalo negausiu – o jeigu man vėl bus per sūru ar dar kas nepatiks?

Tačiau skrandis gurgia. Pagaliau padavėja sutiko atnešti balandėlių. Tiesa, dėl viso pikto vietoj dviejų pasiūlė vieną.

Baimindamiesi, kad mano lepus organizmas neatlaikys prieskoniais paskaninto padažo, virėjai prie balandėlio pridėjo tik grietinės.

Kiaulės koją užsisakiusiam fotografui paprašius maišelio kaulams sudėti (šuniui šiandien bus šventė), padavėja klusniai jį atnešė.

Tiesa, rūškanas merginos žvilgsnis liudijo, kad jos nuomonė apie mus ne itin gera.

Netryško entuziazmu ir kita padavėja, kurios paprašiau pakeisti nukritusią ant žemės šakutę: suraukusi lūpas paėmė stalo įrankį ir žodžio nepratarusi netrukus atnešė kitą.

Kai išeidami paprašėme paskolinti valgiaraštį (neva mūsų giminaičiai iš JAV domisi lietuviškais patiekalais ir norėtų pastudijuoti jų sąrašą), Laura ištarė „negalima“ ir be šypsenos su mumis atsisveikino.

Tačiau pripažinkime: buvome pernelyg priekabūs. Todėl bent 10 proc. sąskaitos dydžio arbatpinigių padavėja tikrai nusipelnė.

Tuo tarpu apsispręsti, kurį baldą pirkti namams, gerokai sunkiau nei išsirinkti patiekalą. Ir kainuoja jis ne dešimtis, o tūkstančius litų.

Kadangi Vilniuje esanti parduotuvė „Baldų rojus“ sulaukė tiek daug klientų pagyrimų, keliaujame baldų rinktis būtent čia. Taikinys – sofa.

Paprašiau, kad pardavėja tiesiog eitų kartu ir aprodytų.

Nusprendžiau dairytis sofos, ant kurios miegočiau kelis kartus per savaitę. Už ją galėčiau mokėti iki 4 tūkstančių litų.

Netrukus pardavėja išskleidė man patikusią juostuotu gobelenu aptrauktą sofą. Žinoma, panorau ant jos atsigulti, tad pardavėja paslaugiai patiesė patiesalus po kojomis, kad nereikėtų nusiauti batų.

Nors sofa patogi, vos atsikėlusi pareiškiau, kad ji man per didelė. Keliaujame prie kitos.

Pardavėja ją išskleidžia, tačiau ant jos net neketinu gultis. Nepatinka oda, be to, pasirodė, kad ją sunku išskleisti. Pardavėja skleidžia dar vieną panašios konstrukcijos sofą, tik aptrauktą gobelenu.

Bet netrukus apskritai persigalvoju ir paprašau parodyti sofas, ant kurių galėčiau miegoti kasdien.

„Į šias sofas galima dėti latekso čiužinį. Jis papildomai kainuos 550 litų, bet tikrai galėsite patogiai miegoti“, – patikino konsultantė ir netrukus išskleidė dar vieną sofą, kad galėčiau išmėginti čiužinio privalumus.

Čiužinys patinka, bet kai šalyje sunkmetis, pernelyg išlaidauti baldams nenorėčiau, tad prašau parodyti pigesnių sofų. Pardavėja siūlo rinktis iš dviejų, kiekvienos kaina – per tūkstantį litų.

Tačiau aš, prisiminusi sovietines sofas, pasakoju, kad ant jų neįmanoma miegoti – viduryje jaučiasi sudūrimas.

„Pabandykite atsigulti, tikrai nejausite jokio sudūrimo.

Per ketverius metus dar niekas iš tų, kurie įsigijo šių sofų, nesiskundė. Kai kurie klientai perka netgi po kelias, ypač tie, kurie nuomoja butus ir ten baldų niekas per daug nesaugo.

Jos labai patogios ir patvarios“, – tikino pardavėja, o man atsikėlus aprodė tvirtas konstrukcijas ir talpią patalynės dėžę, kurios nėra kitose sofose.

Pardavėja ne tik vieną po kitos rodė sofas, bet ir žadėjo nuolaidų.

Nuo per 3 tūkst. litų kainuojančių sofų – 200-300, o nuo paskutinės apžiūrėtos – 80 litų.

Dar pasiteiravau, kaip man ją parsigabenti namo? Išsiaiškinusi, kur reikėtų vežti, pardavėja patikino, kad sumokėjus 50 litų sofa man būtų atgabenta jau rytoj. Jeigu reikėtų, už papildomą mokestį būtų ir surinkta.

Nepaisydama įtikinėjimų, kad ši sofa paskutinė, vis dėlto atsisakiau ją pirkti.

Bent jau kol kas, mat turėčiau dar pamąstyti ir pasitarti su namiškiais – juk perku baldą ne vienai dienai.

Per 35 minutes truksį pasivaikščiojimą „Baldų rojuje“ ir pati pavargau, tad ką kalbėti apie pardavėją, kuri aprodė galimus pirkinius ir nuolat bėgiojo su patiesalais po kojomis, kad galėčiau patogiai įsitaisyti.

Tačiau kantrybės jai pakako: net ir neįsigijusią nė vienos prekės klientę ji išlydėjo su šypsena veide.

* Kovas gero aptarnavimo mėnesiu šįmet mūsų šalyje paskelbtas jau ketvirtą kartą.

* Projekte „GerasAptarnavimas.lt“ iš viso dalyvavo 46 įvairios įmonės ir įstaigos, jos sulaukė per 100 tūkst. klientų atsiliepimų.

* Tarp dešimties geriausiai aptarnaujančių įstaigų – Klaipėdos „Žygio batai“, sostinės „Baldų rojaus“, interneto parduotuvė „Laisvalaikio dovanos“, Kauno Šilainių rajono kavinė „Bernelių užeiga“.

* Klientams artimos pasirodė ne tiktai kavinės ar parduotuvės: tarp geriausių pateko siuntų bendrovė DPD, Klaipėdos valstybinė mokesčių inspekcija, Ūkio bankas Kaune, „Snoro“ filialas uostamiestyje, Panevėžio lošimo namai „Olympic Casino“ ir Abromiškių (Elektrėnų sav.) reabilitacijos ligoninė.