Baldžiaus kūriniai – lyg skulptūros (nuotraukos)

Pinigų stygius verčia žmones mąstyti, keistis, ieškoti, kurti. Tuo neabejoja 44 metų darbų mokytojas Rimas Navickas, kurio namuose Bubių miestelyje – nė vieno svetimų rankų daryto baldo.

Prieš dešimtmetį iš Šiaulių į netoliese esančius Bubius (Šiaulių r.) su gausia šeima gyventi persikėlęs R.Navickas pats susiremontavo įsigytą didžiulį namą, pats jį įsirengė, pats apstatė išskirtiniais baldais.

„Smalsumas, noras ir pats gyvenimas privertė“, – juokiasi vaikystėje skulptoriumi tapti svajojęs menininkas, kurio rankose ąžuolo mediena virsta įspūdingais meno kūriniais.

Anksčiau verslo įmonę turėjęs R.Navickas pripažįsta, jog finansinė laisvė leido jam ilgus metus eksperimentuoti, mokytis, ieškoti savos formos. Kartu – kurti baldus sau ir šeimai.

Šiaulių pedagoginiame institute darbų mokytojo specialybę įgijęs R.Navickas iki šiol prisimena pirmąjį savarankišką darbą. Šiaulietis pabandė restauruoti senovinį krėslą, ir sėkmė įkvėpė eiti pirmyn.

„Pirmiausia norėjau išbandyti, ar galėčiau, – šypsojosi R.Navickas. – Kai specialistai pagyrė mano darbą, panorau išbandyti, gal galėčiau ir pats baldus padaryti“.

Menininkas neslėpė, kad norą kurti jautė nuo pat vaikystės, traukė skulptūra. Tačiau skulptoriumi tapti nebuvo lemta – jį pykino vien nuo molio kvapo.

Prieš pradėdamas pasakoti apie jį garsinančius ąžuolinius baldus R.Navickas aprodo namus – prie virtuvės prijungtą erdvią svetainę, vaikų kambarius.

Didžiulis namas nėra perkrautas baldų, bet jie visi – šeimininko rankomis sukurti. Masyvūs, sunkūs, tačiau kartu elegantiški, saviti, tobulos ir nesikartojančios formos.

„Rekonstruodamas namą viską dariau savomis rankomis. Samdyti reikėjo tik santechniką ir elektriką“, – be menkiausio pasididžiavimo sakė šeimininkas.

Ir čia pat pridūrė: „Dėl to kaltas ne vien noras, smalsumas. Kurdamiesi šiame name neturėjome daug pinigų, todėl stengiausi viską daryti pats. Pinigų stygius verčia ieškoti, tobulėti“.

Pirmas didesnis R.Navicko darbas buvo šeimos lova. Vyriškis keturis mėnesius nuo aušros iki sutemų braižė, pjaustė ornamentus, skaptavo, kol atsirado didžiulė raižiniais išpuošta lova.

„Tuo metu domėjausi majų ir inkų kultūra, bet kūriau savą ornamentiką, simboliką, nieko nekopijavau“, – rodydamas įspūdingą lovą šyptelėjo menininkas.

Dabartinė R.Navicko kūryba – visiškai kitokia. Menininkas atrado savo stilių – glotnius, lygius, išraiškingų formų ir plastikos baldus.

„Man artimas Antonio Gaudi stilius. Jis – nepranokstamas mokytojas, jo modernizmas – mano stilius“, – panašumų su garsiojo ispanų architekto darbais nesigynė vyriškis.

Iki dabartinio stiliaus R.Navickas buvo pasinėręs į ornamentiką. Ir tai matyti – šeimos name yra ne vienas tų laikų kūrinys. Tačiau save menininkas atrado sumanęs kurti įspūdingai plastiškus ir funkcionalius baldus.

„Prisėsk, čia antihemorojinis krėslas, – šypsodamasis paragina ir į sunkų ąžuolinį krėslą sėsti pasiūlo šeimininkas. – Patogu? Taip yra todėl, kad krėslas padarytas pagal kūno linijas“.

Tokį jo vizitine kortele tapusį krėslą menininkas sumąstė padaryti pastebėjęs, kaip sunku ilgai nusėdėti įprastoje kėdėje. Dabar pagal kūno linijas išlenktais krėslais aprūpinti visi jo šeimos nariai. O jų reikėjo daug – menininkas su žmona Rita turi penkis vaikus.

Kurdamas tokį krėslą menininkas elgiasi tarsi drabužį siuvantis siuvėjas – išmatuoja užsakovą, jo kūno formas. Baldas turi atkartoti kūno linijas.

Visi vaikai miega tėvo pagamintose lovose, kurios nuo įprastinių gerokai skiriasi – padarytos iš vientiso klijuoto ąžuolo masyvo. Labiau namus puošiantį meno kūrinį primenančios įmantrios lovos tikromis virsta, kai užtiesiamas čiužinys.

Menininkas parodo ir įspūdingas žmonos valdas – jo kurtais baldais apstatytą virtuvę.

„Viską dariau, kad būtų kuo funkcionaliau ir patogiau, todėl niekur nėra tiesios linijos. Skandinaviškas stilius man nepriimtinas“, – neslėpė R.Navickas.

Per aštuonerius metus visą namą baldais apstatęs menininkas pasirūpino, kad svetainėje akių nebadytų ir garso kolonėlės. Išmontavęs iš gamyklinių dėžučių garsaus garso aparatūros gamintojo garsiakalbius auksarankis jiems sukūrė ąžuolinį „namą“.

„Specialiu aliejumi suteptiems ąžuoliniams baldams išvis nereikia priežiūros.

Tik virtuvės komplektą kartą esame pertepę iš naujo aliejumi“, – džiaugėsi savo šeimos valdas aprodęs menininkas.

Jau ne vienus namus savo kurtais baldais apstatęs kūrėjas naudoja tik ąžuolo medieną.

Anksčiau dar bandydavęs kurti iš džiovyklose džiovinto ąžuolo medienos, dabar R.Navickas prie tokios nebesiliečia.

„Ąžuolas, ko gero, ideali mediena – ilgaamžė, tvirta, plastiška, kupina energijos. Tačiau tam, kad mediena nepakeistų formos, būtina, kad ji būtų natūraliai džiovinta mažiausiai dešimtmetį.

Tik iš tokios medienos galima padaryti ilgaamžį baldą, kurį galima perduoti iš kartos į kartą“, – neslėpė menininkas.

R.Navickas pripažino, kad rasti tokius reikalavimus atitinkančios medienos labai sunku.

Skelbraščiuose dar pasitaiko dešimtmečius laikyto ąžuolo medienos pardavėjų, kuriems menininkas pakloja ir po 2500 litų už kubinį metrą medienos.

Ne vieną dešimtį kūrinių pardavęs menininkas neslepia, kad atsisako bendradarbiauti, jeigu užsakovas bando varžyti jo kūrybos laisvę. „Niekada nekurčiau kičo, man svetimas saldumas, blizgučiai“, – kaip kirviu nukerta R.Navickas.

Dėl šių priežasčių jis atsisakė ne vieno užsakymo.

Aukštus reikalavimus sau keliantis menininkas neslepia, kad sukurti šitokios tobulos formos krėslą reikia ne vienos savaitės. Pagrindinis kriterijus – ne vien patogumas.

„Kūrinys tada pavykęs, kai žmonėms norisi jį glostyti“, – pripažino neseniai vieną krėslą JAV gyvenančiam verslininkui sukūręs R.Navickas.

Kol menininkas medienos gabalą paverčia norimu kūriniu, prabėga ne viena savaitė. Iš pradžių R.Navickas suklijuoja medžio masyvą, po to ima jį pjaustyti ir lipdyti po detalę. Darbas laikomas užbaigtu tik tada, kai juo būna patenkintas pats kūrėjas.

Sveiką gyvenseną propaguojantis menininkas jau keleri metai kiekvieną rytą maudosi greta namų telkšančiame Bubių tvenkinyje.

„Laimė yra ne pinigai. Laimė yra nuostabūs santykiai šeimoje“, – neslėpė gera nuotaika trykštantis R.Navickas.

Menininkas pripažino, kad galvoje jau subrandinta nauja idėja – pasistatyti svajonių namą šeimai. Šeima jau įsigijo ir ąžuolais apsodino keliolikos hektarų sklypą, kuriame ketina kurtis.

R.Navickas neslėpė jau žinantis, kaip atrodys namas, kaip bus išskaidytos vidaus erdvės: „Tai bus karkasinis namas presuotų ruginių šiaudų sienomis – šiltas, ekologiškas, nebrangus“.

Ūkį šeimai kurti užsimojęs menininkas pripažino, kad tai – ilgalaikis projektas. Pinigų nesivaikantis kūrėjas kantrybės turi užtektinai.

* * *

* Visą gyvenimą Barselonoje ir jos apylinkėse dirbęs katalonas architektas A.Gaudi (1852-1926) iki šiol tituluojamas modernizmo tėvu, išskirtiniu taikomosios dailės kūrėju. Unikalumą menininkui pelnė nepakartojamas kūrybos stilius, niekur nematytos kompozicijos.

* Vienas garsiausių pasaulio architektų, kurio tikrasis vardas yra Antonio Placidas Giullemas Gaudi i Cornetas, išgarsėjo ne tik kaip unikalius namus, parkus kūręs menininkas. Katalonas menininkas braižė ir kūrė baldų, šviestuvų, vartų eskizus.

* Vienas žinomiausių architekto A.Gaudi kūrinių – Barselonos Šventosios šeimos bažnyčia (nuotr.), kuriai menininkas paaukojo net 44 savo gyvenimo metus. 1882 m. pradėtas įspūdingos architektūros statinys iki šiol neužbaigtas. Bažnyčios statybą planuojama užbaigti 2026-aisiais, kai bus minimos garsiojo menininko 100-osios mirties metinės.

* A.Gaudi suprojektuoti ir architektūros šedevrais vadinami namai iki šiol džiugina akį banguojančiomis formomis, atrodo, tarsi būtų gyvi, pulsuojantys.

* Pats katalonas neslėpė, kad vieną iš kitos išplaukiančias kolonas, arkas, siluetus tiesiog atrado gamtoje ir pritaikė architektūroje. Plastiški kūriniai atrodo taip, tarsi būtų nulipdyti iš plastilino, jie banguoja tarsi jūra, šypsosi praeiviui.