Mokesčių rojui – nuosprendis

Galingiausių pasaulio valstybių vadovams ir paprastiems mokesčių inspektoriams egzotiški kraštai prasidėjus krizei kelia vis didesnį galvos skausmą.

Jų taikiklyje vėl atsidūrė apie penkiasdešimt valstybių ir atskirų teritorijų, daugybę metų vadinamų lengvatinių mokesčių zonomis arba tiesiog mokesčių rojumi. Tai dažniausiai mikroskopinės salos, garsėjančios ne tik puikiais paplūdimiais, bet ir verslui idealia mokesčių aplinka.

Šios valstybės už simbolinę kelių tūkstančių litų sumą per metus leidžia įregistruoti įmonę savo teritorijoje ir toliau be vargo vykdyti verslą bet kokiame pasaulio taške nemokant mokesčių.

Spėjama, jog tokių įmonių pasaulyje kasmet įsteigiama mažiausiai po 60-65 tūkstančius. Per jų sąskaitas bankuose perplaukia milijardai, todėl neturtingoms valstybėms tai puikus pajamų šaltinis.

Bet viskam ateina galas. Balandžio pradžioje Londone susirinkę 19 įtakingiausių pasaulio valstybių bei ES lyderiai (G20) nutarė atsikariauti milijardus dolerių ir eurų, kurie dingsta neapmokestinamųjų įmonių ir bankų sąskaitose.

Kiek įmonių mokesčių rojaus šalyse įsteigė Lietuvos piliečiai, galima tik spėlioti. Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, 2007 m. su neapmokestinamosiomis bendrovėmis verslo reikalų turėjo 1785 Lietuvos įmonės.

Įregistruoti neapmokestinamąją įmonę gana lengva. Vien Vilniuje yra kelios bendrovės, kurios tai padeda padaryti už 7-14 tūkst. litų mokestį. Seimui praėjusių metų gruodį padidinus mokesčius, konsultantams darbo tik padaugėjo.

Neapmokestinamųjų įmonių steigimas yra visiškai teisėtas. Tuo tarpu pagauti jas darant nusikaltimą – plaunant nelegaliai uždirbtus pinigus ar slepiant mokesčius – nelengva.

„Valstybės, kuriose registruotos neapmokestinamosios įmonės, paprastai teikia minimalią arba apskritai atsisako duoti bet kokią informaciją“, – sako VMI Kontrolės departamento direktorius Artūras Klerauskas.

Mokesčių rojaus bumas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo.

„Daugybė kolonijų iškovojo nepriklausomybę. Norėdamos pritraukti verslą jos pasiskelbė laisvomis nuo mokesčių zonomis“, – pasakoja šio verslo istoriją gerai išmanantis bendrovės „Finreda“ direktorius Dainius Malinauskas.

Jo įmonė taip pat padeda registruoti neapmokestinamąsias bendroves.

D.Malinauskas pripažįsta, jog riba tarp to, kai neapmokestinamosios įmonės įkuriamos norint palengvinti verslo sąlygas ir norint nuslėpti mokesčius, yra labai siaura.

Mokesčių rinkėjų darbą Europoje apsunkina tai, kad valstybės, kuriose steigiamos neapmokestinamosios įmonės, mokesčių slėpimo nelaiko sunkiu nusikaltimu, todėl pareigūnams atsisako suteikti informaciją apie savo šalyse įregistruotas įmones.

Ką nors susekti patiems beveik neįmanoma – įmonės registruojamos per daugybę tarpininkų. Jų faktinis vadovas tėra „popierinis“, kuris vienu metu gali vadovauti tūkstančiams bendrovių.

Asmenys, kurie faktiškai valdo tokią įmonę, kartu su antspaudu ir įstatais gauna ir įgaliojimus vykdyti operacijas įmonės vardu.

Dažniausiai lietuviai neapmokestinamąsias įmones registruoja Panamoje ir Mergelių salose.

Šiam tikslui paprastai parenkamos valstybės, kuriose taikomi mažiausi registravimo mokesčiai, paprastesnė įmonių steigimo tvarka.

Tačiau į VMI ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) akiratį neretai patenka ir įmonės iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šioje šalyje neabejotina lyderė yra mažytė Delavero valstija.

„Ten yra miestų, kur registruota tūkstančiai tokių įmonių“, – „Lietuvos rytui“ teigė FNTT patarėjas Igoris Kržečkovskis.

Lietuvos pareigūnai įsitikinę, jog neapmokestinamųjų įmonių uostu JAV pasirenkamos todėl, kad galingiausia pasaulio valstybė nėra tokį verslą propaguojančių šalių juodajame sąraše. JAV registruota bendrovė skamba solidžiau nei, pavyzdžiui, Nauru respublikoje Ramiajame vandenyne.

„Neapmokestinamąsias įmones galima palyginti su peiliu. Kol juo pjaustai duoną – viskas gerai. Tačiau, kai nuduri žmogų, tai jau nusikaltimas“, – vaizdžiai aiškina bendrovės „Finreda“ vadovas.

Iš tiesų yra daugybė pateisinamų priežasčių, dėl ko verslininkai bando steigti tokias įmones.

Pavyzdžiui, jūs turite daug teisėtai uždirbtų pinigų, norite įsigyti gamyklą, tačiau vengiate dėmesio. Tuomet galite įkurti neapmokestinamąją bendrovę ir gamyklą pirkti jos vardu. Tačiau panašiu būdu galima išplauti ir nesąžiningai įgytus pinigus.

Kitas variantas: perkate pigias medžiagas iš užsienio, tačiau nenorite, kad jų tiekėją sužinotų konkurentai. Tuomet galima įkurti neapmokestinamąją įmonę, kuri tampa tarpininku.

Tačiau tokiu modeliu naudojasi ir nusikaltėliai, kuriems neapmokestinamoji įmonė padeda dirbtinai sumažinti ar padidinti prekės vertę ir sumokėti mažiau mokesčių.

Lietuviai neapmokestinamąsias bendroves dažniausiai steigia tarptautinei prekybai. Bene labiausiai jos išplitusios Rusijoje, ypač prekiaujant žaliavomis. Per jas Lietuvos verslininkai perka net grybus.

Rusijoje norint parduoti miškų gėrybes reikia iš anksto gauti leidimą, kuriame būtina nurodyti pirkėją. Kadangi iš anksto nuspėti pirkėją sunku, rusai grybus parduoda pačių įkurtoms neapmokestinamosioms bendrovėms, o šios – lietuviams ar kitų šalių įmonėms.

Vienas atvejis, kai pasinaudojant neapmokestinamosiomis bendrovėmis bandyta nuslėpti mokesčius neseniai atskleistas Utenos apskrityje.

Mokesčių inspekcijos darbuotojai sužinojo, kad viena individuali įmonė savo veiklai reikalingas Estijoje pagamintas prekes pirkdavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų kompanijos dukart brangiau nei tiesiogiai iš gamintojo.

Lietuvos verslininkai taip bandė sumokėti mažiau mokesčių valstybei. Už tai jiems skirta 280 tūkst. litų bauda.

FNTT teismui neseniai perdavė bylą, kurioje šeši asmenys įtariami neteisėtai pardavę iš Latvijos įvežtą didelį kiekį dyzelino, skirto laivams, ir padarę Lietuvai 2,5 mln. litų žalą.

Nurodyta, kad degalai bus eksportuoti – parduoti neapmokestinamajai įmonei. Įtariamieji net imitavo jų perpylimą į laivą Klaipėdos uoste.

Tačiau iš tikrųjų degalai buvo nelegaliai pardavinėjami Lietuvoje.

Neapmokestinamųjų valstybių sąrašą sudaro ir nuolat atnaujina pasaulinė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Jame valstybės skirstomos į juodąjį, pilkąjį ir baltąjį sąrašą.

Balandžio pradžioje Londone vykusiame pasaulio lyderių susitikime tarp blogiausių valstybių įvardyta Kosta Rika, Malaizija, Filipinai ir Urugvajus.

Vien to užteko, kad šių valstybių vadovai sukrustų ir pažadėtų pasitaisyti.

Kur kas ilgesnis į vidutiniokų (pilkąją) grupę patekusių valstybių sąrašas.

Jame, be egzotiškų šalių, yra ir Andora, Lichtenšteinas, Monakas, San Marinas.

Prie pilkųjų su išlygomis taip pat priskirta Austrija, Belgija, Singapūras, Čilė, Šveicarija ir Liuksemburgas.

Šios valstybės, skiriančios išskirtinį dėmesį bankų klientų paslapčių apsaugai, taip pat neretai priskiriamos prie mokesčių rojaus šalių.

Tačiau gėdos išvengė kaimynai latviai, kurių bankai taip pat griežčiau saugo paslaptis. Keisti įstatymus prieš kelerius metus Latvija po to, kai JAV apkaltino jos bankus nusikaltėlių pinigų plovimu.

Prancūzija skelbia, jog dėl kaimynystėje esančių mokesčių rojaus valstybių ji kasmet netenka apie 20 milijardų eurų.

Užuovėjos Šveicarijos, Lichtenšteino, Andoros, Monako ir Belgijos bankuose ieško ne tik patys turtingiausi prancūzai.

Viena pažįstama paryžietė našlė Prancūzijos sostinėje turi kelis butus. Jos banko sąskaita – Šveicarijos mieste Lozanoje.

Kartą greitajame traukinyje Paryžius-Lozana sutikta moteris prasitarė, jog į Šveicariją keliauja dažnai – išsiimti grynųjų. Kaip ir kodėl jos velionio vyro verslininko uždirbtų pinigų dalis ten atsidūrė, ponia nepasakojo.

Bankininkystės paslaptis saugančių šalių bankai prancūzams padeda saugiau nei po čiužiniu laikyti dalį neoficialiai įgytų pinigų.

Kavinių savininkai ir kelių kitų profesijų atstovai tokių lėšų gali uždirbti palyginti paprastai – pakanka neišmušti kasos čekio už kavą, gėrimus arba maistą.

Per Prancūziją visiškai neseniai nusirito skandalinga istorija apie šalies bendrovių milžinių – „Michelin“, „Elf“ ir „Adidas“ – Lichtenšteine slepiamas sąskaitas.

Nors dienraščio „Le Parisien“ paskelbtą informaciją šios įmonės paneigė, biudžeto ministras Ericas Woerthas vis dėlto patvirtino, jog trys bylos buvo perduotos teisėsaugai. Pavadinimų jis nenurodė.

Sąskaita Šveicarijos ar Belgijos bankuose padeda išvengti Prancūzijoje apmokestinamų indėlio palūkanų, paveldėto turto mokesčių.

Kasmet išgaruojantys 20 milijardų sunkmečiu Prancūzijos biudžetui tikrai nebūtų pro šalį. Dėl to kenčia ir Vokietija, todėl būtent šios valstybės aktyviausiai siekia pažaboti mokesčių rojų siūlančias valstybes.

Bijodamos patekti į juoduosius sąrašus Andora ir Lichtenšteinas jau kovo viduryje pareiškė, kad griežtins taisykles. Belgija žada griežtą bankininkystės paslaptį padaryti lankstesnę ir keistis informacija su kitomis ES šalimis.

Tačiau Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Šveicarija, Belgija, Andora, Monakas ir Austrija po Londone įvykusio pasaulio galingųjų susitikimo ir sprendimo bausti mokesčių rojaus šalis vis dėlto pakliuvo į EBPO sudarytą pilkųjų valstybių sąrašą.

Jame – 38 valstybės, kurios pažadėjo pasitaisyti, bet konkrečių priemonių dar nesiėmė.

Per kitą pasaulio lyderių susitikimą rugsėjį minėtos valstybės privalės pateikti ataskaitas, ko pasiekė. Šalims, kurios reikalaujamų priemonių nesiims ir toliau atsisakys keistis mokesčių informacija, numatoma taikyti tarptautines sankcijas.

Nors apžvalgininkai Prancūzijoje sutartinai sveikina sprendimą mokesčių rojaus valstybes griebti už gerklės, dalis jų vis dėlto pažymi, jog iki visiškos pergalės kelias dar ilgas.

Kai kurie ekspertai spėja, kad neapmokestinamosios bendrovės ir bankai valdo apie pusę pasaulio pinigų. Todėl taip greitai jų į dienos šviesą nepavyks išvilkti.

Pirmasis rimtas smūgis laisvoms nuo mokesčių šalims buvo suduotas po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristų išpuolių Jungtinėse Valstijose, kai paaiškėjo, kad neapmokestinamųjų įmonių paslaugomis naudojosi tarptautiniai teroristai.

Dabar mokesčių rojui priskiriamos šalys priverstos suteikti informaciją teisėsaugai kilus įtarimų, kad įmonė naudojama nusikaltimams.

* * *

Andora, Angilija, Antigva ir Barbuda, Aruba, Azorų salos, Bahamos, Bahreinas, Barbadosas, Belizas, Bermuda, Brunėjus, Dominika, Džersis, Džibutis, Ekvadoras, Gibraltaras, Grenada, Gvatemala, Honkongas, Jamaika, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kaimanų salos, Kenija, Kosta Rika, Kuko salos, Kuveitas, Libanas, Liberija, Lichtenšteinas, Maderos salos, Makao, Maldyvai, Maršalo salos, Mauricijus, Meno sala, Mergelių salos, Monakas, Montseratas, Naujoji Kaledonija, Nauru, Olandijos Antilai, Panama, Samoa, San Marinas, Seišeliai, Sent Pjeras ir Mikelonas, San Kristoferis ir Nevis, Sent Vinsentas ir Grenadinai, Šv.Elenos sala, Taičio sala, Terkso ir Kaiko salos, Tonga, Urugvajus, Vanuatu, Venesuela.

Šaltinis: Finansų ministerija. Pastarąjį kartą 2004 m. iš sąrašo išbraukta Malta ir Kipras.