Tiesa, Teodoro namas netoli Vilniaus nedidelis – vos 15 kvadratinių metrų. Pirmajame aukšte bus įrengtas darbo kambarys, o antresolėje – miegamasis. Šalia namo dar baigiamos statyti dvi verandos.
Už porą šimtų litų vaikinas nusipirko medvaržčių, tvirtinimo detalių ir įvairiems sandarinimo darbams reikalingų putų.
„Visa kita susirinkau iš statybviečių arba statybinių atliekų sąvartynų. Jei kur pamatydavau statyboms vertingų dalykų, pro šalį nepraeidavau. Kartais statytis namus baigiantys žmonės mielai atiduodavo likusias statybines medžiagas ar padovanodavo ūkyje nebereikalingus statyboms skirtus daiktus“, – statybininko patirtimi dalijosi T.Malinauskas.
Namelį šalia savo tėvo Alfredo Malinausko sodybos jis pats pasistatė maždaug per mėnesį. Tėvas, patyręs statybininkas, jį tik kartais pakonsultuodavo.
„Tiesa, man pasisekė, kad tėvas skyrė žemės sklypą, nes jo jokiame sąvartyne nebūčiau radęs“, – juokavo būsimasis skulptorius.
Bituminių čerpių savo namo stogui Teodaras rado tėvo ūkyje, namukui apkalti naudojo reklamos stendams gaminti naudojamą gofruotą plastiką, langus ir krosnelę atidavė geri žmonės, namo sienos apšiltintos 12 cm storio pakuoti skirto kartono plokštėmis.
Liko tik apšiltinti stogą ir atlikti vidaus apdailą.
Nedidelio namo kol kas vienam gyvenančiam Teodorui pakaks.
Tačiau ateityje jis planuoja šalia pasistatyti dar bent vieną tokį pat, kuriame galėtų įsirengti virtuvę arba vonios kambarį: „Gal tuos namelius sujungsiu kokiomis terasomis ar tuneliais, kad galėčiau iš vieno pereiti į kitą neišeidamas į lauką“.
Didesnio negu 15 kvadratinių metrų namo Teodoras pasistatyti negalėjo, nes būtų prireikę papildomų leidimų, o vaikščioti po biurokratines įstaigas vaikinui – ne prie širdies.
Nereikia prabangių namų
Teodoro bičiuliai su pavydu stebi jo statybas ir, matyt, patys mielai pasistatytų tokį būstą, bet daug kas neturi kur.
„Tačiau daugelis mano draugų gyvena šiukšlyno principu – naudojasi kieno nors atiduotais baldais, ką nors iš ko nors persidaro arba susikonstruoja“, – tikino vaikinas.
Teodoras ir jo bičiuliai vadovaujasi tokia gyvenimo filosofija, nes mano, kad prabangiems namams įsirengti neverta leisti pinigų ir apskritai nėra reikalo tokių namų turėti.
„Mano namas – man prabangus ir originalus. Juk visi mes kitokie ir gyvename kitaip, nei įprastos gyvenimo normos“, – šyptelėjo Teodoras.
Statybų mokytojas – tėvas
Statybininko amato ir įvairių gudrybių jis išmoko iš tėvo, kuris tuo verčiasi jau beveik dvidešimt metų.
„Nuo pat vaikystės mane tėvas vežiojosi po statybas. Jei kas būdavo neaišku, paklausdavau, o apskritai daug ko išmokau stebėdamas jo darbą, vėliau – dirbdamas kartu. Džiaugiuosi, kad iki dabar turiu galimybę matyti, ką veikia tėvas. Tuo gali pasigirti ne bet kuris šių dienų jaunuolis“, – svarstė vaikinas.
Vyresnįjį Teodoro brolį tėvas irgi užkrėtė statybų magija.
Baigęs istorijos mokslus ir parašęs diplominį darbą apie ekologinio būsto statybos raidą nuo XVIII amžiaus, Martynas jau yra pastatęs ne vieną ekologinį objektą.
Teodoras taip pat save jau laiko patirties turinčiu statybininku ir galbūt net sutiktų panašų namelį pastatyti kam nors kitam. Kiek kainuotų toks darbas, vaikinas dar neskaičiavo: „Jei kas nors paprašytų, tada ir sugalvočiau“.
Kol būstas dar iki galo neįrengtas, Teodoras gyvena Vilniuje, daugiaaukščio namo bute.
Tačiau čia jam nejauku, nes reikia prie daug ko taikytis: „Labiausiai erzina tai, kad nuolat girdėti kaimynų gyvenimas arba tai, kad jie turi galimybių mane girdėti“.
Įkurtuvės – vasarą
Gyvendamas mieste studentas nori baigti diplominį darbą, o vasarą planuoja įsikurti jau savo namelyje ir mėgautis pamiškės ramybe.
Jei Teodoras nebūtų turėjęs sąlygų tėvo sodyboje pasistatyti sau atskiro namuko, būtų ieškojęs kokios nors kito būsto.Alternatyvos savo miestietiškam butui.
„Dabar man tiesiog labai pasisekė. Kartais net pats sau pavydžiu“, – prisipažino Teodoras.