Britų žurnalas „The Economist“ rašo, kad šių metų pradžioje dauguma ekonomikos specialistų tikino, kad šis skaičius Pekinui yra nerealus - toks augimas neįmanomas dėl pasaulinės finansų griūties. Tačiau dalis specialistų pavasarį pakeitė savo prognozes - Kinijos drakonas lengvai nepasiduoda.
Iš pirmo žvilgsnio balandžio 16 dieną paskelbti BVP skaičiai nuvylė. Kinijos augimas pirmąjį šių metų ketvirtį nusileido iki 6,1 procento. Vis dėlto įdėmiau į ekonomikos būklę pažvelgę ekspertai pradeda tikinti - Kinija atsitiesia.
Jie pastebi, kad kovą ekonomika vėl įgavo pagreitį - pramonės produkcijos augimas pasiekė 8,3 procento. Būtent panašiu tempu Kinija kopė į viršų kelis metus iš eilės per savo žydėjimą. Nors sausį ir vasarį pramonės produkcija vidutiniškai augo vos po 3,8 procento.
Mažmeninė prekyba kovą buvo 16 procentų didesnė negu prieš metus, o ilgalaikės investicijos šoktelėjo 30 procentų - tai signalas, kad į infrastruktūrą nukreiptas vyriausybės gelbėjimo planas ėmė veikti.
Kita vertus, eksportas smuko 17 procentų palyginti su praėjusių metų kovu. Nėra ženklų, kad nusilpusiose pasaulio rinkose šiemet didės paklausa kinų produkcijai. Eksporto rinkų susitraukimas daro įtaką daliai ekonomikos ekspertų, kurie mano, kad per 2009 metus dėl eksporto nuosmukio Kinijos BVP sieks „tik“ 5 procentus.
Tačiau, „The Economist“ teigimu, niūrias prognozes pateikiantys ekspertai pervertina eksporto reikšmę ir neįvertina kinų valdžios pastangų.
Žurnalo apžvalgininkai prieštarauja plačiai paplitusiai nuomonei, kad Kinijos ekonomikos garvežį sustabdė kritęs eksportas į Ameriką. Jie rašo, kad augimas ėmė banguoti dar 2007 metais, dar gerokai prieš tai, kai prasidėjo eksporto bėdos. Augimą tada pristabdė nesklandumai nekilnojamojo turto ir statybos rinkose, nes Kinijos valdžia prisuko paskolų čiaupą, siekdama, kad ekonomika neperkaistų.
Antra sunkumų banga užgriuvo, kai pernai pasaulyje prasidėjo recesija. Tačiau Kinija nėra tokia priklausoma nuo eksporto, kaip dažnai manoma. Eksportas sudaro apie 40 procentų BVP, tačiau dauguma pramonės šakų naudoja importuotus komponentus, tad realiai viduje sukuria 18 procentų vertės. Eksporto sektorius sukuria mažiau negu 10 procentų darbo vietų.
Jeigu vidaus vartojimas lėmė Kinijos ekonomikos sulėtėjimą, jis gali padėti ir įsibėgėti. Ne vien dėl to, kad Kinijos gelbėjimo plano lėšos - vienos iš gausiausių pasaulyje. Šalies vyriausybė vis dar sugeba „paprašyti“ valstybinių įmonių išleisti daugiau pinigų, o bankų - skolinti. Todėl vyriausybės priemonių paketas Pekine įgyvendinamas greičiau negu kur kitur pasaulyje. Pavyzdžiui, investicijos į geležinkelius per vienerius metus patrigubėjo.
Tik 30 procentų infrastruktūros projektams (iš 585 milijardų dolerių) skirtų pinigų priklauso vyriausybei. Likusią dalį paskolino bankai. Paskolos auga kaip ant mielių - per 12 mėnesių iki kovo portfeliai pūtėsi 30 procentų, o tai yra dvigubai daugiau negu pernai vasarą.
Banko „JP Morgan“ analitikai teigia, kad paskolos ir investicijos gali kas ketvirtį kilstelėti BVP virš metinio 10 procentų.
UBS ekonomistas Jonathanas Andersonas ypatingą vaidmenį teikia nekilnojamojo turto rinkai - Kinijai ji yra lygiai tiek pat svarbi kaip ir iš vyriausybės paleista pinigų čiurkšlė.
Pernai pastatų pardavimai smarkiai nusirito žemyn, tačiau šį kovą duomenys atskleidė, kad nuo 2009 metų pradžios nekilnojamojo turto rinka šoktelėjo 36 procentais. Nors naujos statybos sustojo, tačiau prekyba butais, biurų patalpomis, sandėliais ir namais verda. Manoma, kad antroje 2009 metų pusėje į priekį pajudės ir statybų sektorius. Statybų verslo atšilimas turėtų paveikti vartojimą - darbą ras migruojantys darbininkai. Dabar apie pusę Kinijos bedarbių sudaro iš statybų atleisti darbininkai-migrantai.
Jeigu valdžia ir toliau leis pinigus infrastruktūros projektams, atsigaus statybos. Taigi net stringant eksportui Kinija gali šiemet pasiekti 8 procentų augimą - ekspertai šį skaičių vadina įspūdingu, nes pačios turtingiausios ekonomikos augs po 4-5 procentus.
Tačiau toks Kinijos augimas - irgi nerimo šaltinis. Pasaulio bankas pastebi, kad vyriausybės išlaidavimas šiemet lems tris ketvirtadalius Kinijos BVP augimo. Todėl kyla rizika, kad politikų suregztas paskolų paketas sukurs perteklinius gamybos pajėgumus, prastus skolinimosi reitingus ir ateityje marins bankus nuodingomis paskolomis.
„The Economist“ pažymi, kad nerimas yra pagrįstas. Vis dėlto biržos tarpininkas ir ekonomistas Andy Rothmanas tikisi, kad valstybinės įmonės investuos į įrangą ir produkcijos kokybę, o ne į gamybos apimčių plėtrą. Be to, į infrastruktūrą investuoti pinigai atsipirks - Kinijoje vis dar labai trūksta kelių ir tiltų. Kinai tikina, kad pas juos nebus „tiltų į niekur“, kokių pasitaikydavo Senojo Žemyno valstybėse, kai ES fondų pinigai buvo tiesiog įbetonuojami jūroje.
Kaip rizika paveiks bankus? Paskutinį kartą bankai vyriausybės politiką buvo priversti remti per Azijos finansų krizę 1998 metais. Tada Kinijos bankams teko nurašyti galybę skolų. Šį kartą pasmerktų paskolų skaičius vėl pašoks, tačiau UBS atstovas Tao Wangas britų žurnalistus tikina, kad šiuo metu bankų pozicija yra stipresnė negu 1998 metais - tada „paskendo“ 40 procentų paskolų, o dabar šis skaičius siekia apie 5 procentus.
Svarbiausias Kinijos uždavinys - rasti naują variklį, kuris garantuotų augimą ateityje. Valdžia negali pasikliauti eksportu, taip pat negali ilgai kišti valstybės pinigus į ekonomikos gaivinimą. Nors vartotojai ima leisti gausiau, Kinijos augimas nebus toks įspūdingas, kaip per keletą metų prieš tai.
Sveikatos ir socialinės apsaugos reformos negreitai įtikins žmonės, kad taupyti juodai dienai taip atkakliai nereikia - verčiau pinigus leisti čia ir dabar.
Šanchajuje dirbantis nepriklausomas ekonomistas Andy Xie siūlo paprastą būdą padidinti vidaus vartojimą - atrišti valstybinių įmonių akcijų maišus privatiems pirkėjams bei priversti bendroves mokėti didesnius dividendus.
Tačiau vyriausybės rūmuose Pekine dirbantys vyrai nenori klausyti A.Xie patarimo. Paleidę vadžias, jie jau negalėtų palenkti didžiųjų bendrovių sunkmečiu paremti šalies ekonomiką.