Darbo biržoje kiekvieną savaitę registruojasi beveik dešimt kartų daugiau bedarbių negu siūloma darbo vietų.
Galbūt lietuviams vertėtų pasinaudoti užsienyje valstybėse įsikūrusių tautiečių patirtimi, kur darbai jau seniai perkami ir parduodami?
Interneto svetainėse „Lietuvos ryto“ korespondentė paviešino du skelbimus.
Vienas skambėjo taip: „Pirksiu darbą. Vietovė nesvarbu, siūlyti įvairius variantus“.
Kitas: „Parduodu sandėlininko darbą Vilniuje. Patirtis nebūtina, geros darbo sąlygos, galimybė užsidirbti papildomai. Atlyginimas – 1300 litų į rankas“.
Pasišovusi susimokėti už įdarbinimą sulaukiau vos keturių pasiūlymų, o štai norinčiųjų nusipirkti sandėlininko darbą vos per pusdienį atsirado 23.
Siūlė prekiauti turguje
Pirmiausia sulaukiau pasiūlymo prekiauti turgavietėje.
Turėčiau pardavinėti įvairius iš Lenkijos atvežtus maisto produktus: arbatą, kavą, vaisvandenius, saldumynus.
„Baikit, nieko neimsiu“, – paklausus, kiek man atsieis darbas, tikino Aldona prisistačiusi moteris.
Tiesa, ir atlyginimo didelio ji nežadėjo – per mėnesį gaučiau apie 500 litų, o visa kita priklausys nuo to, kiek prekių sugebėsiu parduoti.
Kitas pasiūlymas pasirodė tinkamesnis – dirbti administratore Vilniuje. Įmonė užsiima prekyba mašinų detalėmis.
„Už įdarbinimą nieko nereikės mokėti, tiesiog reikės dirbti pas mus“, – sakė nei įmonės pavadinimo, nei savo vardo nenorėjęs sakyti vyras.
Jis taip pat neatskleidė ir kokio dydžio atlygį ketina mokėti, esą tai priklausys nuo įmonės pelno.
Uždarbis – abejotinas
Tuo tarpu sulaukusi kitų dviejų pasiūlymų iš karto suabejojau, ar apskritai gausiu kokį nors atlygį.
Viena įmonė siūlė darbą valiutų rinkoje, esą jie ieško specialisto, kuris norėtų dirbti ir užsidirbti krizės metu.
Tuo tarpu norėdama prekiauti maisto papildais ir dalyvauti tinklinės rinkodaros projekte iš pradžių turėsiu susimokėti nuo 1040 iki 1320 litų.
Iš jų 120 litų – už registraciją, o už likusią sumą gausiu keturias maisto papildų dėžutes.
Pirkėjas – per minutę
Tuo tarpu darbo vietos pirkėjai buvo gerokai aktyvesni. Pirmojo skambučio sulaukiau praėjus maždaug minutei po skelbimo aktyvavimo.
Vilnietis vyriškis nustebęs teiravosi, kodėl parašiau, kad parduodu darbą.
Atsakymą buvau paruošusi iš anksto: išvykstu į užsienį ir reikia pinigų kelionei. Susitariau su darbdaviu, kad pati surasiu žmogų, kuris mane pakeis, tad nutariau darbo vietą parduoti.
Juk darbą šiandien nėra paprasta susirasti, juolab tokį, kur atlyginimas mokamas laiku, visos socialinės garantijos. Pradinė kaina – 500 litų. Pinigus reikėtų sumokėti pasirašant darbo sutartį.
Moteris išgąsdino kaina
Netrukus paskambino trys moterys. Viena jų anksčiau yra dirbusi sandėlininke vieno prekybos centro urmo bazėje, todėl šis darbas jai nebūtų naujiena.
Kitos dvi anksčiau nebuvo susidūrusios su tokiu darbu, bet tikino, kad viską išmoks per kelias dienas.
Tiesa, vos išgirdusios, kad neketinu atiduoti šio darbo už dyką ir už įdarbinimą prašau ne mažiau kaip 500 litų, jos atsisveikino ir žadėjo pagalvojusios paskambinti.
Tūkstantis litų – ne riba
Tuo tarpu 32 metų Marekas, neakivaizdžiai studijuojantis kūno kultūrą Vilniaus pedagoginiame universitete, turintis aštuonerių metų pedagoginio darbo patirtį, tiesiai šviesiai pasisiūlė už įdarbinimą sumokėti 750 litų, o netrukus šią sumą padidino 50 litų – iki 800.
„Esu pareigingas, tikrai tikčiau. Studijos darbui irgi netrukdys. Darbo man reikia kaip deguonies“, – tikino jis.
Kadangi skambučių daugėjo, nutariau kainą dar pakelti – iki 1000 litų.
„Nereikia. Sumokėsiu pinigus ir liksiu basas“, – išgirdęs tokią sumą pasipiktino vilnietis Tadas. Vaikinas skambino kelis kartus ir vis teiravosi, ar jau pardaviau darbą.
Dar vieno nemalonaus skambučio sulaukiau iš darbo ieškančio Vitalijaus: „Turėkite sąžinės, šiuo metu ir taip sunku, o jūs parduodate darbą. Bent kainą sumažinkite“.
Pagavo azartas
Apetitas auga bevalgant. Kai iš viso būrio susidomėjusių parduodamu darbu – jų atsirado 23 – liko trys, nusprendžiau dar pakelti kainą. Gal kas nors pasiūlys daugiau?
„Jeigu už 1000 litų ir galima sumokėti jau įsidarbinus – sutinku. Daugiau tikrai ne“, – bandė derėtis vienas.
Tada sumaniau pagudrauti: pasakiau, kad yra žmogus, kuris už darbą man siūlo 1250 litų. Jeigu niekas nepasiūlys daugiau, vieta atiteks jam.
Tuomet vilnietis Marekas, kuris pirmas pasisiūlė už įdarbinimą sumokėti 750 litų, kainą sutiko pakelti iki 1350 litų.
Nors visus pirkėjus teko nuvilti, eksperimentas parodė: sunkmečiu žmonės galėtų nusivilkti paskutinius marškinius, kad tik gautų darbą.
Perka katę maiše
Lina Mikolaitienė, „CV Online“ personalo atrankos projektų vadovė:
„Kitose šalyse gal ir įprasta pirkti ar parduoti darbo vietą, bet mes to tikrai netoleruojame. Žmogus paprasčiausiai nežino, ką perka, koks tai darbas. Juk čia ne Gariūnai.
O geri, kvalifikuoti specialistai, norintys dirbti ir užsidirbti, visais laikais buvo ir tebėra reikalingi, todėl pirkti darbo jiems tikrai nėra jokio reikalo.
Be to, šiuo metu, palyginti su sausio ir kitais mėnesiais, kai buvo kalbama tiktai apie tai, kad darbų nėra, padėtis jau kiek geresnė.“