„Swedbank“: laikai, kai paskolos dalijamos beveik visiems, negrįš

Vienas didžiausių Švedijos komercinių bankų „Swedbank" pripažįsta, kad kelerius metus Lietuvoje į kairę ir dešinę dalintos paskolos padarė meškos paslaugą. Tai perkaitino Lietuvos ekonomiką ir išpūtė nekilnojamojo turto burbulą.

„Swedbank" - vienas didžiausių bankų Lietuvoje, todėl jis taip pat turi prisiimti dalį atsakomybės už tai, kas per pastaruosius metus įvyko šioje šalyje. Tai interviu „Lietuvos rytui" kelis kartus pakartojo naujasis „Swedbank" Baltijos šalių bankininkystės vadovas Hakanas Bergas.

Spėjama, kad jis į šias pareigas pavasarį paskirtas siekiant sustiprinti „Swedbank“ valdomus bankus Baltijos šalyse.

Dvidešimt penkerius metus „Swedbank“ dirbantis 55 metų H.Bergas turi patirties kovoti su finansų krizėmis.

Jam teko akis į akį susidurti su 1990 metais Švediją užklupusia krize.

Tąkart sprogus nekilnojamojo turto kainų burbului daugybė įmonių ir žmonių nesugebėjo grąžinti paskolų bankams.

Tačiau dabar švedams bene didžiausią rūpestį kelia jų bankų veikla Baltijos šalyse.

Per porą dienų, praleistų Stokholme, beveik visi sutikti vietiniai manęs pirmiausia teiraudavosi, kaip sekasi švedų bankams Lietuvoje.

- Kodėl Baltijos valstybės dėl ekonomikos krizės kenčia bene labiausiai Europoje? - „Lietuvos rytas“ paklausė H.Bergo.

- Baltijos šalys dar prieš prasidedant pasaulinei krizei turėjo bėdų dėl pernelyg spartaus ekonomikos augimo.

Lietuvai, Latvijai ir Estijai įstojus į Europos Sąjungą atsivėrė naujos galimybės. Dėl pigios darbo jėgos ir mažų kainų jūs tapote labai konkurencingi, pritraukėte daug investicijų, sparčiai augo eksportas.

Be to, ekonomiką ir vidaus vartojimą skatino galimybė lengvai ir pigiai pasiskolinti.

Tačiau po truputį pūtėsi nekilnojamojo turto kainų burbulas, padidėjo infliacija.

Įvertinę riziką bankai pradėjo atsargiau skolinti.

O galiausiai jūsų šalies ekonomiką paveikė ir pasaulinė finansų krizė.

- Ne. Tai negalėjo trukti amžinai. Kainos Lietuvoje augo sparčiau nei produktyvumas, taigi jūsų pranašumas Europoje pradėjo mažėti.

- Antrojo ketvirčio rezultatus paskelbsime liepos viduryje. Dabar galiu tik priminti tai, ką sakėme anksčiau - artimiausiu metu mes nelaukiame pagerėjimo. Jis galbūt bus matomas metų pabaigoje.

- Žinoma, verslo aplinka dabar labai sudėtinga. Tačiau noriu pabrėžti - „Swedbank“ yra labai stiprus bankas.

Modeliavome įvairius, net pačius blogiausius scenarijus - visi rodikliai rodo, kad esame pasirengę atsilaikyti.

- Savininkai. Baltijos šalyse įsitvirtinome ilgam, todėl rimtai žiūrime į ateitį.

- Atsakomybę turi prisiimti ir bankai, ir mūsų klientai, ir Lietuvos valdžia. Mes esame vieni jų, todėl prisiimame atsakomybę už tai, kas buvo padaryta.

Dabar lengva sakyti, kad žmonės per daug skolinosi ir investavo tikėdamiesi greito pelno.

Manau, kad tada daug kam tai patiko. Juk visi turėjo naudos ir buvo patenkinti. Dabar dėl to taip pat visi kenčiame ir mokame už tai. Tai rodo ir mūsų pirmojo ketvirčio veiklos rezultatai.

- Įkūrėme specialių padalinį, kuriame visose trijose Baltijos valstybėse dirbs apie 200 žmonių. Jie rūpinsis probleminiais klientais, ieškos geriausių sprendimo būdų. Žinoma, tai bus nelengva. Noriu pabrėžti, kad mes neišmetame šeimų į gatvę. Nematome reikalo to daryti.

Norime padėti klientams įvertinti savo galimybes, apsvarstyti išlaidas. Teikiame konsultacijas, ką daryti su problemų turinčiu verslu, kartu ieškome išeičių.

- Jokiu būdu nenorime pakenkti savo klientams - kaip ir sakiau, Lietuvoje įsitvirtinome ilgam. Tačiau reikia pripažinti, kad situacija šiandien labai sudėtinga. Negalime lyginti su tuo, kas buvo prieš kelerius metus.

Žaidimo sąlygos pasikeitė ir bankams, ir mūsų klientams.

Svarbu, kad tai suprastų visi. Neatmetu galimybės, kad bendraudami su klientais padarome klaidų, tačiau tai - išimtys.

- Anksčiau palūkanos buvo dirbtinai sumažintos.

Prasidėjus krizei ir padidėjus rizikai, paskolos pabrango.

Sumažėjusios tarpbankinės palūkanos eurais dar nieko nereiškia - maržos išlieka didelės skolinant ne tik klientams, bet ir bankams.

Mes nebeturime pigių pinigų. Esame gavę Švedijos vyriausybės garantijas. Tai padeda mums pasiskolinti, tačiau paskolų kaina vis dar didelė.

- Pagal susitarimus su klientais mes negalime pakeisti maržų, jei mums staiga pasikeičia skolinimosi sąlygos. Tačiau jeigu klientas nori pats ką nors pakeisti ir sudaryti naują sutartį, bankas atsižvelgia į šiuo metu esančią situaciją.

Pavyzdžiui, prieš kelerius metus barelis naftos kainavo apie 30 JAV dolerių, o pernai - jau apie 150 dolerių. Ar anksčiau nusipirkę naftos už 30 JAV dolerių pernai galėjote reikalauti vėl parduoti jos už tą pačią kainą?

- Dauguma Lietuvos gyventojų yra pasiskolinę eurais, todėl devalvavus litą jie nukentėtų.

Žinoma, tai neigiamai paveiktų ir bankų rezultatus.

Mes esame įvertinę ir galimą devalvavimo scenarijų. Kadangi mūsų kapitalas pakankamas, tai nesužlugdytų banko.

- Iš tiesų kronos devalvavimas ir didelės reformos šalyje padidino Švedijos konkurencingumą. Tai paskatino eksportą.

Tačiau tuomet krizė buvo vietinė, mes turėjome kam parduoti atpigusias prekes. Dabar, kai krizė apėmė visą pasaulį, galimybės staigiai atgaivinti ekonomiką yra ribotos.

- Lietuvoje daug kalbama, kad bankai bando perimti kreditų negrąžinančių klientų turtą ir vėliau jį brangiau parduoti.

- Bankas turi gyventi iš įprastinio verslo: rinkti indėlius, skolinti pinigus. Mums klientų turto tikrai nereikia.

Turto perėmimas yra kraštutinis atvejis, kai matome, jog klientas niekada neras darbo, bus nepajėgus grąžinti kredito ir daugiau nieko negalima padaryti.

Prieš 20 metų Švedijoje blogos paskolos sudarė beveik penktadalį visų kreditų. Tačiau ir tuomet mes perėmėme labai mažą dalį turto. Tokia praktika neišsprendžia problemos, nes kliento skolos niekur nedingsta.

- Statybos, nekilnojamojo turto ir transporto bendrovėms. Gyventojai paskolas grąžina dar gana tvarkingai.

Aišku, augant nedarbui, nemokių gyventojų daugės.

- Nesuprantu, kodėl tokie gandai sklinda. „Swedbank“ su tuo neturi nieko bendra. Visas anksčiau uždirbtas pelnas tebėra Baltijos šalyse.

- Tai natūralus sprendimas, nes verslo apimtis mažėja.

- Prognozuoti Lietuvos ekonomikos perspektyvas labai sunku. Tai nulems ir jūsų valdžios sprendimai, ir situacija pasaulyje.

Mūsų bankas skolins geram verslui, bet nemanome, kad turėtume kredituoti neperspektyvią veiklą.

Suprantu, kad ir paprastiems žmonėms, ir verslininkams sunku susitaikyti, kad jie nebegali gyventi taip, kaip anksčiau. Tačiau tie laikai jau negrįš.

Mes patys nenorime, kad tai, kas įvyko, pasikartotų. Patys matote, kuo gali baigtis ekonomikos perkaitimas.

Trumpą laikotarpį būna labai gerai, tačiau pasekmės būna labai skaudžios. Reikia siekti subalansuoto augimo.

Stokholmo gyventojai krizę mato nebent statistikos pranešimuose

„Norite parašyti apie krizę? Jūs atvykote ne į tą miestą!“ - lyg susitarę tvirtina Švedijos sostinės Stokholmo gyventojai. Nors viena turtingiausių Europos valstybių taip pat patiria nuo pokario laikų neregėtų ekonominių sunkumų, Stokholme apie krizę žmonės daugiau sužino tik iš žiniasklaidos.

Kai nedarbo lygis Švedijoje perkopė 8 proc. ribą, o bendrasis vidaus produktas (BVP) jau paskutinį praėjusių metų ketvirtį smuko beveik 5 proc., milijoninio Stokholmo gyventojų kalbos, kad jie dar nemato krizės ženklų, skamba neįtikėtinai.

„Krizė - ten, vakaruose, kur sutelkti didieji fabrikai. Tuo tarpu Stokholme pramonės nėra. Čia vyrauja paslaugų sektorius, todėl žmonės gyvena kaip iki šiol“, - „Lietuvos rytui“ tvirtino Švedijos verslo įmonių konfederacijos atstovas Jorgenas Appelgrenas.

Iš tiesų miesto centre neišvysi uždaromų parduotuvių ar kavinių, žmonių atlyginimai vis dar auga, o nekilnojamojo turto kainos, atrodo, nepajudinamos.

Sugalvojęs išsinuomoti butą nekilnojamojo turto agentūroje jūs būsite įrašytas į ilgoką laukiančiųjų eilę.

Nedidelių sunkmečio ženklų Stokholme galima aptikti.

„Krizę šiek tiek jaučiu, - pripažįsta užkalbintas gurmaniškų prekių parduotuvės savininkas Danas Friskas. - Žmonės kiek nerimauja, pradėjo taupyti, todėl pastaruoju metu perka mažiau omarų“.

Populiariausia prekė jo parduotuvėje - rūkytų ar sūdytų lašišų filė, kurios kilogramas kainuoja apie 160 litų. Aplinkinių namų gyventojai greitai išgraibsto ir kaimiškus kiaušinius - už dešimtį jų tenka pakloti 17 litų.

„Pastebėjau, kad pietų metu restoranuose kiek atpigo maistas. Verslininkai pradėjo įvairias akcijas, nes taupantys žmonės vis dažniau valgo iš namų atsineštą maistą“, - dar vieną krizės ženklą prisiminė Europos Parlamento rinkimų lankstinukus gatvėje dalijanti Linda.

Vidudienį Stokholmo parkeliuose pilna žmonių - atsisėdę ant žolės jie valgo atsineštus sumuštinius ar salotas. Paprastoje kavinėje salotos ar užkandis kainuoja apie 30 litų.

„Galbūt tai tik pirmas etapas. Jei situacija blogės, valdžia sumažins išlaidas, tada tikra krizė gali pasiekti ir Stokholmą“, - nerimavo gėlių parduotuvėje dirbanti mergina.

Gatvėje užkalbinta dviratį minanti pensininkė pripažino jau girdėjusi kalbų, kad taupydama valdžia gali kuriam laikui sumažinti pensijas. Taip gali atsitikti, nes biudžeto pajamos mažėja, o išlaidos augančiai bedarbių armijai vis didėja.

„Tačiau man užteks. Nemažai sutaupau, nes rudenį pusei metų išskrendu gyventi į Indiją - taip jau 14 metų“, - gyrėsi gerokai įdegusi pensininkė.

Tiesa, per metus šeštadaliu nuvertėjus kronai kelionės į užsienį gerokai pabrango.

Švedai dejuoja, kad net į Turkiją važiuoti atostogauti tapo brangoka.

Prognozuojama, jog šiais metais Švedijos ūkis smuks apie 5 proc., o 2010 m. nuosmukis turėtų baigtis.

Didžiausia krizė, kurią prisimena dabartinė karta, Švedijoje prasidėjo 1990 metais. Nuosmukis truko kelerius metus.

Sprogus nekilnojamojo turto kainų burbului daugelis didžiųjų bankų atsidūrė ties bankroto riba. Vienas buvo nacionalizuotas, kiti gavo vyriausybės finansinę paramą.

Daugybė įmonių, ypač susijusių su nekilnojamojo turto verslu, ir žmonių negalėjo grąžinti paskolų. Norėdama sustabdyti staigų nekilnojamojo turto kainų kritimą, Švedijos vyriausybė laikinai atšaukė nekilnojamojo turto mokestį komercinės paskirties turtui.

Nepajėgdama greitai įveikti krizės šalis buvo priversta penktadaliu devalvuoti nacionalinę valiutą kroną. Kelias dienas paskolų palūkanos buvo pakilusios net iki 500 proc.

Tačiau šalies ekonomika tuomet smuko ne taip greit kaip dabar - po 2 procentus per metus.

„Paradoksas, tačiau nemaža dalis Švedijos gyventojų prasidėjus dabartinei krizei pradėjo gyventi netgi geriau.

Šiuo metu bazinės paskolų palūkanos sumažintos iki rekordinės žymos - 0,5 proc., algos vis dar auga“, - „Lietuvos rytui“ tvirtino vyriausybei pavaldaus Nacionalinio skolinimo biuro vadovas Bo Lundgrenas.

Tarp gerų naujienų dar reikia paminėti smunkančias kainas.

Prieš 20 metų B.Lundgrenas ėjo finansų viceministro pareigas ir buvo atsakingas už šalies mokesčių politiką, todėl gerai žino, kaip sunku kovoti su krize.

„Tačiau šiuo metu mūsų bankai nepalyginti stipresni“, - ramina pareigūnas.

Prasidėjus dabartinei krizei švedams kol kas teko nacionalizuoti vieną nedidelį investicinį „Carnegie“ banką, kurį vyriausybė gegužę pardavė.

„Prieš 20 metų situacija buvo visai kita. Mums teko daug dirbti, kad grąžintume visuomenės pasitikėjimą bankais. Tuomet buvo įvesta ir indėlių draudimo sistema“, - prisiminė B.Lundgrenas.

Bijodama bankų griūties prasidėjus dabartinei krizei, Švedija patvirtino stabilizacijos fondą, iš kurio būtų skiriama parama finansinių sunkumų turintiems bankams.

Norėdama sumažinti paskolų kainą vyriausybė taip pat teikia garantijas Švedijos bankų paimtoms paskoloms. Bankams taip pat sudaryta galimybė pigiai pasiskolinti iš valstybės ir po to tuos pinigus perskolinti verslui ir gyventojams.

B.Lundgrenas tvirtina, kad finansų sistemos stabilizavimo planas jau davė gerų rezultatų - gauti paskolą iš bankų vėl tapo lengviau. Paskolų palūkanos Švedijos kronomis siekia nuo 2 iki 4 procentų.

Tačiau smulkiųjų šalies įmonių interesus ginanti organizacija „Foretagarna“ tikina, jog ne viskas yra taip gražu, kaip kalba oficialūs šalies pareigūnai.

„Paskolų palūkanos išties sumažėjo, tačiau bankų maržos tik auga“, - pažymi „Foretagarna“ vyriausiasis ekonomistas Larsas Jagrenas.

Sunkiai besiverčiančioms įmonėms, kurioms pinigų reikia labiausiai, palūkanos skolinantis iš banko gali pasiekti ir 12 proc. Tuomet verslininkams lieka viltis paskolą gauti iš specialaus vyriausybės fondo verslui kredituoti.

L.Jagrenas pažymi, kad kai kurioms įmonėms, iškilus problemų, draugystė su bankais gali baigtis liūdnai.

Sužinoję apie ištikusią bėdą bankai bando iš karto susigrąžinti visą kreditą ir palikti verslininką be skatiko.

Šiuo metu grąžinti kreditus vargiai pajėgia apie 4 procentai iš maždaug 250 tūkst. mažų įmonių. Bankai tvirtina, jog blogos paskolos Švedijoje sudaro vos apie 1 proc. viso paskolų portfelio.

„Šįkart bankai elgiasi nepalyginti geriau nei per 1990 m. krizę. Tada dėl sugriežtėjusios bankų paskolų politikos šalyje bankrutavo apie 60 tūkst. įmonių, kurios, gavusios pinigų, būtų galėjusios išsilaikyti“, - pripažįsta L.Jagrenas.

Kainos pastaraisiais metais Švedijoje iš esmės neaugo. Smunkant ekonomikai laukiama nedidelės defliacijos.

Mažmeninė prekyba šalyje šiemet nusmuko apie pora procentų. Labiausiai krito nekilnojamojo turto, automobilių paklausa. Tačiau kasdienio vartojimo prekių vis dar nuperkama daugiau.

Spėjama, kad atlyginimai šalyje šiemet turėtų padidėti dar apie 3 procentais. Sunkmečiu Švedijos verslininkams tai nemaža našta.

„Algos auga, nes tai numatyta sutartyse su darbdaviais.

Jos pasirašomos trejiems metams į priekį. Daugelis žmonių dėl algų susitarė dar prieš krizę, todėl šiais metais gali būti ramūs“, - sako Švedijos verslo įmonių konfederacijos atstovas J.Appelgrenas.

Tiesa, pastaruoju metu pasirodė žinių, kad sunkiai besiverčiančiose įmonėse be darbo likti bijantys žmonės sutinka susimažinti algas.

Švedijoje, atskaičiavus mokesčius, darbininkas per mėnesį uždirba apie 5 tūkst. litų, o biuro darbuotojas - apie 7 tūkst. litų.

Švedijos finansų ministerija prognozuoja, kad smunkant pramonei nedarbo lygis artimiausiu metu tik didės ir ateinančius porą metų gali siekti apie 11-12 procentų.

Krizė stipriausiai smogė automobilių gamintojams. „Volvo“ pardavimas smuko keliasdešimt procentų.

Tuo tarpu kitas Švedijos gigantas - „Saab“ - balansuoja ties bankroto riba.

Automobilių pramonę valdžia bando gelbėti siūlydama pigiai pasiskolinti arba gauti valstybės garantiją paskoloms.

Švedai, skirtingai negu vokiečiai, finansiškai neremia naujų automobilių įsigijimo.

Šiuo atžvilgiu labiau pasisekė statybininkams. Ieškodama jiems darbo valstybė nutarė remti gyvenamųjų namų atnaujinimą. Atnaujinę savo būstą, gyventojai iš valstybės gali susigrąžinti iki pusės išlaidų už atliktus darbus.

Iš viso ekonomikai paskatinti šiais metais Švedija planuoja skirti apie 3 mlrd. litų.

Su statybos verslu susijusios įmonės neslepia norinčios, kad valstybė sunkmečiu skirtų dar daugiau lėšų naujiems infrastruktūros objektams statyti.

Tačiau vyriausybė nenusiteikusi daugiau skolintis ir didinti biudžeto deficito.

„Mes labai norėtume, kad valdžia sumažintų mokesčius, ypač socialinio draudimo, kuriuos už gyventojus tenka mokėti darbdaviams. Darbuotojai nemato šių išlaidų ir neretai to neįvertina“, - sako smulkiojo verslo interesams atstovaujantis L.Jagrenas.

Tačiau, užuot mažinusi mokesčius, vyriausybė finansinių sunkumų turinčioms įmonėms šiemet sudarė galimybę atidėti mokesčių mokėjimą dviem mėnesiams.