Krizė – argumentas nevykdyti įsipareigojimų

Žurnalas „Businessweek“ aprašo atvejį, kai viena iš didžiausių JAV chemijos korporacijų „Dow Chemical“ remiasi šiuo argumentu norėdama atsisakyti 2008 metų liepos mėnesio sutarties, pagal kurią ji už 15,4 mlrd. USD ketino įsigyti bendrovę „Rohm & Haas“. Kitoje byloje Donaldas Trumpas siekia išsiginti savo kaip 40 mln. USD paskolos „Deutsche Bankui“ laiduotojo pareigų, susidariusią padėtį aiškindamas force majeure.

Žurnalas cituoja vienos didelės Niujorko advokatų kontoros „Paul, Hastings, Janofsky & Walker“ teisininką Lucą Despinsą, kuris sako, kad prašymų laikyti šią krizę force majeure aplinkybėmis buvo bent keliolika. Klientai jų kontorą prašo rasti teisinių sprendimų, kurie krizės akivaizdoje leistų jiems išvengti sutartinių įsipareigojimų.

„Mūsų klientai – transporto, statybos įmonės, – taip pat klausia, ar teisiškai būtų galima bandyti įrodinėti, kad sutartinių įsipareigojimų nevykdymas dėl pasaulinės ekonominės krizės yra force majeure padarinys“, – „Versus“ pasakoja advokatų kontoros „Sorainen ir partneriai“ partnerė Renata Beržanskienė. Ji teigia, kad verslo advokatų bendruomenė labai laukia minėtų bylų JAV baigties.

Lietuvos advokatams būtų paprasčiau, jeigu koks nors teismas sprendimus, pripažįstančius pasaulinę ekonominę krizę force majeure aplinkybe, priimtų Europoje, o ne JAV, kurioje veikia kitokia teisinė sistema.

„Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos nėra statiškos, o jų turinys gali kisti ir kinta ne tik priklausomai nuo teismų praktikos, bet ir paties gyvenimo realijų“, – vieną iš argumentų pateikia Beržanskienė.

Remdamasi Civiliniu kodeksu, ji mini vieną iš keturių force majeure požymių, kuris nurodo, kad sutarties neįvykdžiusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Paprastas nemokumas ir konkrečių įsipareigojimų nevykdymas, pasak advokatės, tokio reikalavimo neatitinka, tačiau dabar vykstančios pasaulinės ekonominės krizės atveju tai būtų panašiau į nenormalų rizikos prisiėmimą.

„Šiuo atveju būtų svarbi sutarties sudarymo data, kuri ir bylotų, ar tuo metu įmonė ar verslininkas jau galėjo nuspėti artėjantį sunkmetį, ar tokios rizikos vis dėlto dar nebuvo galima numanyti“, – pažymi Beržanskienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad nusistovėjusią reikšmę ir prasmę turinčios sąvokos laikui bėgant kinta: buvo laikai, kai terminas „raštu“ reiškė ne ką kita, o tik ranka ar spausdinimo mašinėle surašytą dokumentą. Dabar tai yra ir elektroniniai laiškai, ir vis rečiau naudojami faksimiliniai pranešimai.

„Todėl negalima būtų sakyti, kad force majeure yra tik tai, kas surašyta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse“, – tvirtina Beržanskienė.

Tačiau, jos teigimu, nenugalimą jėgą turi konstatuoti Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda force majeure aplinkybes liudijančias pažymas.

Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai jau sulaukė tokių verslininkų paklausimų. Šiems rūmams atstovaujantis advokatas Arūnas Petrauskas dėsto, kad tai buvo žodinės konsultacijos, nes minėtos pažymos išdavimas kainuoja 200 Lt, o rūmai dabartinės ekonominės padėties nelinkę traktuoti kaip nenugalimos jėgos aplinkybių. Jo teigimu, nenugalima jėga pripažįstamas tik toks įvykis, kurio nebuvo sudarant sutartį ir kurio šalis negalėjo protingai numatyti įvyksiant ateityje.

Ekonominė krizė yra makroekonominių rodiklių blogėjimas, kuris, jo teigimu, prognozuojamas ir prieš kurį laiką buvo išprognozuotas ekonomistų. Taigi nėra esminio požymio, kad būtų galima šią padėtį pripažinti nenugalima jėga. Kitas force majeure požymis – sutarties šalis savo įsipareigojimų negali įvykdyti objektyviai. Pavyzdžiui, sudegė namas, todėl jo savininkas negali laikytis nuomos sutarties.

Dabartinė ekonominė situacija, Petrausko nuomone, dažniausia neužkerta kelio sutarties vykdymui, nes prievoles įvykdyti sunku, bet įmanoma. Galima ieškoti naujų rinkų produkcijai parduoti ar pertvarkyti įmonės gamybą. Taigi nėra ir kito esminio požymio, kuris leistų pripažinti dabartinę ekonominę padėtį nenugalima jėga.

Tam, kad įvykis būtų pripažintas nenugalima jėga, būtina ši sąlyga: šalis negali įvykdyti sutarties, nes negali kontroliuoti aplinkybių ir užkirsti joms kelio, o sutarties neįvykdžiusi šalis neturi būti prisiėmusi force majeure aplinkybių atsiradimo rizikos.

„Neigiamus padarinius verslininkams dažniausiai sukelia ne pati ekonominė krizė kaip tokia, bet jo kontrahentai, kurie neįvykdo savų įsipareigojimų. Verslininkai dažniausiai gali ir turi kontroliuoti savo sudarytų sutarčių vykdymą. Be to, ekonominę krizę galima išnaudoti ir siekiant pagerinti savo finansinę padėtį. O riziką versle visada reikia pakankamai įsivertinti“, – savo pozicijos griežtai laikosi Petrauskas ir pabrėžia, kad nėra privalomų force majeure požymių, kad ekonominę krizę rūmai galėtų kvalifikuoti kaip nenugalimą jėgą.

„Tačiau būtų labai svarstytinas klausimas, ar staigus mokesčių sistemos pakeitimas nėra laikytinas nenugalima jėga“, – netikėtą mintį verslininkams pakiša Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmams atstovaujantis teisininkas. Jis aiškina, kad pagal nenugalimos jėgos doktriną tokias aplinkybes gali sukelti ir teisėti arba neteisėti valdžios veiksmai. Tai, kad Seimas pakeitė mokesčius, yra teisėta, tačiau tai neužkerta galimybės manyti, jog būtent ši situacija prilygsta nenugalimai jėgai.

„Verslininkai sunkiai prieš pusmetį ar net 2008 metų pabaigoje galėjo prognozuoti, kad nuo Naujųjų metų bus radikaliai pakeista mokesčių sistema“, – neginčijamą argumentą pateikia Petrauskas. Vidutiniškai per metus Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai gauna 10–20 prašymų išduoti force majeure liudijimą, iš kurių trečdalis ar ketvirtadalis išsprendžiami teigiamai. Kam ir dėl kokių priežasčių išduodamos tokios pažymos, rūmai neatskleidžia.

Tai, kad verslininkams tenka pamiršti anksčiau labai populiarų veiklos planavimą ir vis dažniau viešoje erdvėje pranešti apie nepakeliamą anksčiau prisiimtų įsipareigojimų naštą, byloja kad ir toks pavyzdys: „Invaldos“ bendrovė buvo patvirtinusi savų akcijų įsigijimo sąlygas, tačiau akcininkų susirinkime nutarė atšaukti sprendimą įsigyti savas akcijas.

„Bendra padėtis ir verslo aplinka lėmė, kad prieš metus patvirtinti sprendimai neatitinka šių dienų realijų. Nors iš esmės jie atspindi „Invaldos“ strategiją, nukreiptą į ilgalaikį bendrovės vertės didinimą, tačiau pasikeitus aplinkybėms sprendimai turi būti persvarstyti“, – viename iš pranešimų spaudai buvo cituojamas „Invaldos“ prezidentas Darius Šulnis.

Toks elgesys versle iš dalies tampa šių dienų taisykle. Štai Norvegijoje įkurta nekilnojamojo turto investicijų bendrovė „Verdispar“ šiemet sustabdė būsto projektus: Vilniuje „ScandiPark“ ir Klaipėdoje „Riversaidą“.

„Mes gerokai pakoregavome savo planus šioje rinkoje. Bendrovei teko vėlesniam laikui nukelti didelius ir reikšmingus nekilnojamojo turto plėtros projektus“, – apie iš anksto planuotų darbų atšaukimą pasakoja „Verdispar Baltics“ rinkodaros ir pardavimų direktorius Audrius Valatkevičius. Vis dėlto jo atstovaujama bendrovė dabartinės padėties nekilnojamojo turto rinkoje nevertina kaip force majeure aplinkybių.

„Jeigu tai, kas vyksta dabar, verslas imtų vertinti kaip nenugalimą jėgą, įvyktų savotiškas perversmas visame verslo pasaulyje, įskaitant finansų pasaulį“, – neabejoja Valatkevičius. Jo nuomone, argumentas, kad tokios krizės niekas negalėjo numatyti, yra silpnas, o svarbiausia – vargu ar kada nors bankai leistų verslui juo pasinaudoti.

„Keletą metų Lietuvoje bankai „kaitino“ nekilnojamojo turto rinką, siekdami užimti tam tikrą paskolų rinkos dalį. Dėl šios ir kai kurių kitų priežasčių būsto kainos didėjo po 30–50% per metus. Tačiau laikas, kai ekonomika auga, pavyzdžiui, 5%, o būsto kainos – 30–50%, trunka neilgai. Todėl prasidėjo stipri rinkos korekcija, nes ekonomika nemėgsta disbalanso ir vėliau ar anksčiau sustato viską į savo vietas“, – padėtį vertina Valatkevičius.

Pasak jo, protingi investuotojai įvertino riziką: daug žmonių ir institucijų, kurios jautė ir numatė, kas mūsų laukia šiemet, elgėsi atsakingai arba investavo į mažiau rizikingus produktus. Tačiau buvo ir tokių investuotojų, kurie turėjo nepagrįstų lūkesčių ir Baltijos šalių regiono plėtros perspektyvas gerokai pervertino.

„Kai kurie bankai, nekilnojamojo turto rinkos konsultantai neprognozavo ekonominio nuosmukio, tačiau klausimas, ar jie neprognozavo, ar tik apie tai viešai nekalbėjo. Versle pats turi įsivertinti riziką ir savo galimybes. O jeigu nesugebi numatyti tam tikrų pokyčių, tai jau tavo problema“, – sako Valatkevičius.

Pavyzdžiui, jo atstovaujama bendrovė „Verdispar“ nebuvo nei labai konservatyvi, nei labai drąsi nekilnojamojo turto rinkoje, todėl dabar turi daug mažiau problemų nei kiti rinkos dalyviai. Nors bendrovė negali pradėti naujų projektų ir generuoti investuotojams anksčiau planuotos grąžos, jos atstovaujami investuotojai nepatiria ir didelių nuostolių.

Krizė keičia ir Baltijos šalių privataus kapitalo investicinės bendrovės „Alta Capital Partners“ planus. Jos partneris Marius Binkevičius dabartinę padėtį apibūdina taip: „Turime sandorių, kurie sustoję maždaug per vidurį“.

Prieš kurį laiką „Alta Capital Partners“ ketino įsigyti vienam savininkui priklausančią Estijos konditerijos bendrovę „Kalev“ ir pieno perdirbėją „Terre“, kurios abi kaimyninėje šalyje užima po 40% rinkos. Fondas bendrovei sumokėjo 6 mln. EUR avansą, tačiau dėl pasikeitusios bankų finansavimo politikos jos taip ir neįsigijo, o dabar dar neatgauna ir avanso.

„Ši sutartis buvo nutraukta remiantis tam tikrų aplinkybių pasikeitimu, tačiau ne dėl force majeure aplinkybių“, – iškart patikslina Binkevičius.

„Alta Capital Partners“ dirba trijose Baltijos šalyse, tačiau pašnekovas sako, kad nė vienoje šių šalių dar nėra girdėjęs, jog remiantis force majeure aplinkybėmis būtų sustabdyti sandoriai ar kitokių įsipareigojimų vykdymas.

„Sutartyse numatytas „esminių aplinkybių pasikeitimas“ (angl. material adverse change), tai remiantis šiuo punktu esu matęs ne vieną sandorį, kuris galėjo būti neužbaigtas nuo sutarties pasirašymo. Jam sutrukdė tai, kad nebuvo finansavimo, arba tai, kad per tą laiką pasikeitė įmonės finansinė padėtis“, – patirtimi dalijasi Binkevičius.

Optimistiniai laikai, pasak jo, baigėsi, todėl, pavyzdžiui, šiais metais vykdant sandorį, pirkėjas turi gana tiksliai žinoti perkamos įmonės finansinę padėtį, kaip ir kodėl perka įmonę ir kas finansuos sandorį.

„Rinkoje susiklosčiusios neeilinės aplinkybės, galima sakyti, kad force majeure išgyvename psichologiškai. Todėl tokioje situacijoje turėtų keistis ir kreditorių elgsena, nes bankai Baltijos šalyse kol kas neturi labai aiškios strategijos, ką šioje situacijoje daryti su įmonėmis, juolab kad ir daugelis bankininkų atėjo dirbti gerokai vėliau po Rusijos krizės“, – kalba Binkevičius. Pasak jo, bankai turėtų atrinkti įmones, kurios pagal jų ekspertizę turi ilgalaikę perspektyvą ir taip rinkai suformuluotų žinią, kad „mes tą įmonę palaikome“.

„Dabar susiduriame su vienintele kliūtimi, dėl kurios negalime vykdyti kai kurių savo įsipareigojimų – su finansavimo stoka“, – teigia Binkevičius.

Vis dėlto advokatė Beržanskienė mano, kad dabar vykstančią ekonominę krizę verslas gali bandyti „pritempti“ prie force majeure aplinkybių.

„Pagrindinė problema, matyt, yra ribotumas ir nesuvokimas, kad šiuo metu padėtis neeilinė, savo esme vos neatitinkanti stichinės nelaimės požymių, tik kitas jos šaltinis – ne gamtos jėgos, o žmonių veiksmai, o tai irgi gali būti suderinama su force majeure doktrina (angl. acts of nature ir acts of people)“, – svarsto advokatė.

Ateina ir skolų laiduotojų eilė

Bankai, viešoje erdvėje komentuodami klientų nemokumo problemą, iki šiol niekur nėra kalbėję, kaip per vis gilėjančią ekonominę krizę klostosi jų santykiai su skolų laiduotojais. Ir tik nesenas pavyzdys, kai „DnB Nord“ paprašė areštuoti 1 mln. Lt vertės bendrovėms „Ranga IV“, „Ranga IV investicijos“ ir „GK projektai“ priklausančio turto, mat bankas pastarajai bendrovei buvo suteikęs 3,205 mln. Lt paskolą, už kurią laidavo „Ranga IV“, „Ranga IV investicijos“, rodo, kad siekiant spręsti klientų nemokumo problemas, bankams jau tenka kreiptis ir į laiduotojus.

„DnB Nord“ Verslo bankininkystės departamento direktorius Dalius Darulis patvirtina, kad sunkėjant ekonominei padėčiai laidavimas už skolą tampa dar aktualesnis. Jeigu įmonė prašo banko finansavimo, tai šis – prašo jau ir laidavimo iš susijusių įmonių ar pačių savininkų.

„Jeigu verslininkai nori kažką daryti ir mato perspektyvą, tai turi ir laiduoti. O jeigu netiki tuo, ką daro, tai kodėl turėtų tuo tikėti bankas“, – paprastai paaiškina Darulis.

Už skolas dažniausiai laiduojama tokiu principu – pagrindinė įmonė laiduoja už savo antrinę bendrovę. Pastaroji dažniausiai dar neturi nei pardavimo srautų, nei apskritai būna aiški jos perspektyva, o bankas dažniausiai prašo laidavimo iš pagrindinės įmonės. Kitas variantas – kai prašoma asmeninio bendrovės akcininko arba akcininkų laidavimo.

„DnB Nord“ jau turėjo atvejų, kai dėl įsipareigojimų bankui teko kreiptis ne į paskolos gavėją, o į laiduotoją. Darulis neatmeta galimybės, kad tokių atvejų ateityje bus ir daugiau. „Mes nesekame statistikos, už kiek paskolų mums laiduota, taip pat nėra kažkokių išskirtų sektorių, tačiau dabar dažniausia susiduriame su laiduotojais ten, kur didžiausios problemos – nekilnojamasis turtas, transportas“, – vardija bankininkas.

Pasak jo, jau yra buvę atvejų ir jų bus ateityje, kai laiduotojai bandys savo teises ginti teisme. Viena vertus, taip jie siekia laimėti laiko, kita – bandyti apsaugoti savo nuosavybę argumentuodami, kad yra mažai susiję su paskolos gavėju.

„Laidavimo sutartis yra juridinė sutartis, pagal kurią įmonė privalo dengti įsipareigojimus už įmonę, kurią laiduoja. Todėl jeigu ji surašyta profesionaliai, tai laiduotojui sudėtinga išvengti atsakomybės“, – teigia Darulis.

Dėl skolų išieškojimo „Nordea Bank Lietuva“ jau turi bylų su laiduotojais. Problemos su laiduotojais labai panašios, kaip ir su kredito gavėjais, ir kyla tada, kai jie nebepajėgia įvykdyti finansinių įsipareigojimų.

„Dažnai laiduotojas neįžvelgia skirtumo tarp subsidiarios ir solidarios laiduotojo atsakomybės. Kai yra subsidiari atsakomybė, tai jis atsako kreditoriui tik tada, jeigu iš pradžių prievolės negali įvykdyti skolininkas. Pagal mūsų banko sutartis numatyta solidari laiduotojo atsakomybė“, – sako „Nordea Bank Lietuva“ komunikacijos vadovas Vaidotas Cucėnas. Anot jo, pagal banko sutartį skolininkas ir laiduotojas kreditoriui atsako kaip solidariąją prievolę turintys bendraskolininkai.

Tai reiškia, kad įmonei nevykdant finansinių įsipareigojimų kreditoriui, prievolės įvykdymo bankas tuo pačiu metu gali reikalauti ir iš skolininko, ir iš laiduotojo.

„Neretai verslininkai klaidingai supranta laidavimo sutarties paskirtį, todėl jeigu bankas reikalauja akcininkų laidavimo paskolos sutarties vykdymui, tai nereiškia, kad bankas reikalauja akcininkų įkeisti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą. Laiduotojas įsipareigoja padengti skolą kreditoriui tuo atveju, jeigu skolos padengti nepajėgia įmonė, už kurią buvo laiduojama“, – aiškina Cucėnas.

Pasak banko„Snoras“ Rizikų valdymo tarnybos direktoriaus Gitano Kancerevyčiaus, su laidavimą užtikrinusiais asmenimis jų bankas bendrauja tik tuo atveju, jeigu į juos yra nukreipiamas dėl paskolos išieškojimo.

Šiame banke paskolas pasiėmusių klientų laiduotojai yra laidavę labai įvairiose srityse ir už labai įvairias sumas.

„Nesklandumų bendraujant dėl paskolų tiek su klientais, tiek su laiduotojais dažniausiai nekyla“, – „Versus“ užtikrina Kancerevyčius.