Investicijos į skolas

Skolų įsigijimo traukinys, kurio viena iš varomųjų jėgų – staigus turto vertės smukimas, Lietuvoje jau juda iš pradinės stotelės. Tačiau „Versus“ pradėjus nagrinėti šios investicijų krypties užkaborius paaiškėjo, kad potencialūs šios srities investuotojai arba apskritai nelinkę atskleisti savo planų ir tokio pirkimo schemų, arba apie tai šneka puse lūpų.

Ryškiausias iki šiol skolų perpirkimo pavyzdys Lietuvoje – AB „Lifosa“ istorija. 2002 metų balandį šiai įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Tais pačiais metais įmonės akcijos atiteko Rusijos mineralinės chemijos kompanijai „Evrochim“. Naujasis akcininkas „Lifosai“ užtikrino aprūpinimą žaliavomis, be to, įsipareigojo, kad bendrovės skolos bus restruktūrizuotos iki 2005 metų pabaigos. „Evrochim“ bendrovė „Eolian Trading“ „Lifosai“ suteikė 5 mln. USD subordinuotą paskolą. Ji buvo skirta grąžinti dalį restruktūrizuotų skolų ir apyvartinėms lėšoms.

Daugiausia „Lifosa“ buvo įsiskolinusi SEB bankui, kuriam buvo įkeitusi ir visą savo turtą, tada – dar porai vokiečių bankų ir galiausiai keliasdešimčiai tiekėjų.

Kreditoriams skolų išmokėjimas restruktūrizavimo plane buvo numatytas per keletą metų. Tuo pasinaudojo jau minėta „Eolian Trading“, pasiūlydama jų skolas perpirkti tuoj pat. Kreditoriams, susiviliojusiems tokiu pasiūlymu, ji už 1 Lt tada mokėjo 60–80 ct.

Lygindami šią kainą su šių dienų realijomis, verslininkai „Versus“ teigia, kad per dabartinę ekonominę krizę yra atvejų, kai skolos superkamos už 1 Lt mokant po 20–30 ct.

„Lietuvoje skolų pirkimo verslas kol kas yra nulinio lygio. Tačiau rinka jam jau pradeda subręsti, nes kai kur akcininko nuosavybė sąlyginai tampa lygi nuliui, o kai kur ji žemiau nulio“, – konstatuoja privataus kapitalo fondus valdančios investicijų bendrovės „BaltCap“ partneris Simonas Gustainis. Pasyvumą šioje srityje jis aiškina tuo, kad investuotojus dominančios įmonės vis dar turi „lašinių“. O fondai, anot jo, natūraliai krypsta į finansiškai paveiktas, tačiau perspektyvias įmones.

„Jeigu tik bankai norėtų su mumis kalbėti apie jų portfelyje esančias įmones, mes tokiems susitikimams pasirengę“, – sako Gustainis. Jis nurodo, kad Latvijoje ir Estijoje kai kurie bankai investuotojams jau siūlo sandorius, susijusius su skolų restruktūrizavimu ir nurašymu, taip pat jau pateikia net konkrečius įmonių sąrašus.

„Jeigu taip nutiks, kad bankai dėl besikaupiančių problemų pradės apie tai kalbėti garsiau nei patys akcininkai, tai pirkti įmones per skolų įsigijimą gali pradėti ir mūsų fondai“, – dėsto Gustainis. Jis sako, kad įmonę įsigyti, pakeičiant jos paskolų struktūrą ar apimtį, fondui geriau tuo, kad tokiame sandoryje galima iš naujo suderinti interesus – tuo suinteresuoti tampa ir bankai, ir akcininkai.

Kalbėdamas apie tokio sandorio finansavimą, Gustainis sako, kad ir skolos pirkėjas tampa banko klientu. Bankui tokiu atveju gerai tai, kad jis taip savo problemą paverčia galimybe susigrąžinti visą ar didžiąją paskolos dalį.

Dabar skola investiciniame versle atsiranda kaip dar vienas iš kintamųjų parametrų. Anksčiau jo čia nebuvo arba jis buvo ne taip stipriai išreikštas.

„Skolos pirkimas yra būdas įsigyti įmonę. Nesuderinus visų interesų, vien tik skolos pirkimas yra tarsi tarpinė stotelė, kurioje jau turi prisiimti nemažą riziką“, – neslepia Gustainis. Jis vardija, kad įsigyjant skolą, lygiai taip pat kaip ir įsigyjant bendrovę, reikia analizuoti, kokia tokios įmonės perspektyva, kokią rinkos dalį ji užima, kas yra jos konkurentai, žiūrėti, kiek ji dar turi finansinių išteklių. „Tam, kad rinkoje iš viso kas nors vyktų su skolų perpirkimu, pirmiausia kreditoriai turi pripažinti savo bėdas. Gal ir yra jų sąmoningumo, bet nėra veiksmo. Kažkas kažko laukia“, – teigia Gustainis. Jis aiškina, kad Lietuvoje kreditoriai, ypač bankai, dar nėra linkę pripažinti vertės netekimo. Jiems kol kas priimtinesnis polinkis „žaisti“, bet ne spręsti problemą iš esmės.

Investicijų banko „Gild Bankers“ partneris Karolis Pocius pritaria, kad klausimas, ką gi bankai darys su įmonėmis, kurias dabar periminėja, tampa vis aktualesnis.

„Įmonių akcijų paketai bankuose bus gana dideli. Neatmesčiau galimybės, kad 20–30% bankų portfelio gali sudaryti probleminės įmonės. Todėl bankas tam tikru metu įgis jų kontrolę“, – sako Pocius. Pasak jo, čia ir atsiras problema, nes bankų paskirtis ir sugebėjimai nėra susiję su įmonių valdymu. Todėl jeigu bus įdomesnių įmonių, kurias bus galima perimti susitarus su kreditoriumi ir pažadėjus jam daugiau pinigų nei įmonės bankroto atveju, tai, pasak pašnekovo, jų pirkėjų tikrai bus.

„Iniciatyva derėtis su potencialiu investuotoju iš savininkų pereina kreditoriams, tik problema, kad pastarieji tiesiog parduoti skolų negalėtų, jiems tektų pereiti bankroto procedūrą“, – nurodo Pocius.

Ir pateikia dar kitą pavyzdį: kai dabar vyksta diskusijos dėl mokumo problemų turinčios įmonės įsigijimo, tai dažniausiai galimybė derėtis svarstoma ne su įmone, o tiesiai su kreditoriais. „Bankuose dar nesibaigė paskolų portfelių inventorizacija, todėl ir masiško reiškinio, susijusio su skolų perpirkimu, nėra. Matau tik tai, kad pirkėjai, norėdami įsigyti įmonę, svarsto galimybę pirkti ją su aiškiomis įsipareigojimų pertvarkymo sąlygomis. Dažnai įmonės nuosavybės vertė gali būti lygi nuliui arba net būti neigiama, todėl vienintelis būdas susitarti dėl logiškos pirkimo kainos – derėtis dėl kredito dydžio“, – pasakoja Pocius. Dirbdamas kitose rinkose jis pastebėjo, kad kai kur bankams dar nepatogu derėtis su potencialiais investuotojais dėl savo probleminio kliento.

Gegužės pabaigoje darbą investiciniame fonde „Askembla Asset Management“ baigiantis ir naują rizikos kapitalo fondą „LitCapital“ steigiantis Šarūnas Šiugžda įsitikinęs: jeigu skolų perpirkimu norėtų užsiimti Lietuvos rinkoje veikiantys fondų valdytojai, jie turėtų kurti naujus fondus, kurie specializuotųsi investuodami į tokio tipo turtą.

Mat mūsų rinkoje dabar veikiantys fondai yra su patvirtinta investavimo strategija ir jie negali nukrypti į kitokius investavimo instrumentus, nes tokiu atveju jie pažeistų investavimo sutartį su privačiais ar instituciniais investuotojais.

„Kapitalas Baltijos šalyse šiandien yra visiškai išgaravęs, o tokio investicinio fondo dydis turėtų būtų mažiausiai apie 10–20 mln. EUR. Manau, kad pritraukti tokių lėšų nuo nulio tokiam specializuotam fondui Baltijos šalyse šiandien praktiškai neįmanoma, nes instituciniai investuotojai ir fondai, įskaitant ir „Askembla“, turėjo pinigų, tačiau taip smarkiai keičiantis situacijai, jie iš karto buvo rezervuoti esamų portfelio įmonių papildomam finansavimui ir turbūt tie rezervai jau visi panaudoti arba netrukus bus panaudoti, o nauji investuotojai Baltijos šalyse artimiausius porą metų atsiras tik pavieniui“, – argumentuoja Šiugžda.

Vakarų valstybėse, pasak jo, yra tokie specializuoti fondai, kurie orientuojasi į paskolų ar obligacijų pirkimą, bet kad jie susidomėtų Lietuva, nelabai realu, nes per maža rinka ir būtų tik viena kita galimybė pasirinkti gerą ir likvidų turtą su labai nukritusia kaina. O šio verslo užduotis – maža kaina ir geras likvidumas.

„Baltijos šalių ekonomika krinta žemyn 10% ir daugiau procentų per metus, todėl perkant kieno nors skolą šioje situacijoje nebūtų svarbu, ar ją įsigytum už 50%, ar už 10% vertės. Svarbesnis klausimas – ar tai įmonei pavyks išgyventi ir kiek jai gali prireikti papildomo kapitalo, kad ji išgyventų sunkmetį? O to kol kas niekas negali atsakyti, kol ekonomika krinta greitai ir stipriai“, – aiškina Šiugžda. Jis sako, kad iki šiol net apie savo fondo portfelio įmones, kurias žino gana gerai, jų komanda negali pasakyti, kiek kuriai įmonei reikės finansinių injekcijų. Tai ką jau kalbėti apie lietuviškas privačias įmones, kurių veikla ir skaidrumas labai dažnai vis dar yra miglotas.

„Ką aš pastebiu? Tai, kad kai įmonei jau yra iškelta bankroto byla, tai kontroliuojantis akcininkas ar išorinis investuotojas bando patys iš savo skolininkų perpirkti ar kitaip susitarti dėl tam tikros skolų dalies, siekdami užsitikrinti bendrovės restruktūrizacijos galimybę“, – nurodo Šiugžda. Pasak jo, šis procesas tęsis ir toliau. Ypač tose įmonėse, kur akcininkai ar įmonių savininkai nebijos rizikuoti savo reputacija.

Skolai perimti, aiškina Šiugžda, nereikalingas įmonės akcininkas ar akcininkai, nes užtenka susitarti su kreditoriumi. Tačiau Lietuvoje ar Baltijos šalyse esantys investiciniai fondai investuoja į akcinį kapitalą, o galimybė kontroliuoti įmonę perėmus skolą yra ne tokia pat, kaip kontroliuojant akcinį kapitalą. Pavyzdžiui, jeigu bendrovė turi paskolą, kuri sudaro 30% visų kreditorinių jos įsipareigojimų, tai fondui nupirkus tokią skolą net ir labai patrauklia kaina jis negalėtų užsitikrinti net įmonės bankroto procedūros kontroliavimo. Tokiu atveju yra didelė rizika, kad kontroliuojantis akcininkas pasielgs panašiai, perimdamas likusias skolas, ir įgis teisę į įmonės restruktūrizaciją. Tada fondo investicija būtų įšaldyta 4–5 metams.

„Todėl kalbant apie nelistinguotų įmonių skolų pirkimą ar perėmimą, nebent galima siekti perimti 50% ar 75% bendrovės kreditorinių įsipareigojimų, kurie investuotojui suteiktų teisę visiškai kontroliuoti įmonės valdymą“, – svarsto Šiugžda. Jis yra „tikras, kad toliau prastėjant ekonominei padėčiai ateis laikas, kai pasiūlymas bankams parduoti įmonės skolininkės paskolą už dalį jos vertės atrodys kaip geriausia alternatyva, ir tokių sandorių tikrai bus“.

Kreditų biurą sukūrusios UAB „Creditinfo Lietuva“ teisininkas Anatolijus Kisielis sako, kad jų bendrovė pastebi didesnį susidomėjimą fizinių asmenų skolomis, o juridinių asmenų skolų pirkimas kol kas apsiriboja pavieniais atvejais. Pasak jo, taip yra todėl, kad tai dar palyginti nauja mūsų rinkoje, be to, ne visi sugeba įsivertinti, kokią jie riziką prisiima pirkdami skolininkų portfelius.

Kita vertus, kreditorius, prieš atsisakydamas savo skolininkų portfelio, visada gerai pasveria, ar jam tai verta daryti finansiškai.

„Kreditorius, parduodamas skolas, faktiškai atsisako dalies savo pinigų, todėl jeigu jis yra gerai susitvarkęs išieškojimo procesus, tai vargu ar jam verta naudotis tokiu pasiūlymu“, – priežastis įvardija Kisielis.