Dėl pasaulį apraizgiusių mokesčių vengimo schemų Prancūzijos biudžetas kasmet praranda iki 20 mlrd. eurų, Vokietijos – apie 30 mlrd. eurų. JAV iždo nuostoliai dėl mokesčių vengimo gali siekti net 100 mlrd. dolerių.
Palyginti su šiomis valstybėmis, netiesioginiais metodais apskaičiuota Lietuvos netektis gali atrodyti kukli. Vienas milijardas litų. Maždaug tiek lėšų valstybė netenka dėl verslo sandorių mokesčių rojaus šalyse.
- Galbūt dabar, kai visas pasaulis pakilo prieš neapmokestinamąsias zonas ir bankų paslaptis, verslininkai patys nusprendė vengti neapmokestinamųjų bendrovių paslaugų?“ – „Lietuvos rytas“ paklausė Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovo Modesto Kaseliausko.
- Nuo sausio iki gegužės per neapmokestinamąsias bendroves importuota 713 mln. litų, o eksportuota 1,3 mlrd. litų vertės prekių. Skaičiai didėja.
Tą patį galima pasakyti ir apie paslaugas, teikiamas pasinaudojant bendrovėmis, registruotomis neapmokestinamosiose zonose.
Schemos, į kurias įtraukiamos šios bendrovės, yra vienas populiariausių būdų slėpti realius sandorius, neparodyti realios apyvartos. Bet plinta ir kiti.
Ištyrę 5 tūkstančius prekybos įmonių pastebėjome, kad jų eksportas arba tiekimai į ES išaugo apie 30 proc. Tokie duomenys kelia nerimą. Sunku patikėti, kad anksčiau šalies rinkai dirbusios įmonės staiga surado daugybę prekybos nišų užsienyje. Greičiausiai prekės liko Lietuvoje ir parduodamos nelegaliai.
- Visame pasaulyje kalbama apie neapmokestinamųjų bendrovių žalą konkurencijai ir valstybių biudžetams, bet nesiryžtama kirsti iš peties. Ar gali ką nors pakeisti viena valstybė?
- Galima tvarkytis ir patiems. Mes siūlome apmokestinti tokių bendrovių pajamas prie šaltinio.
Tai reiškia, kad Lietuvos bendrovė, sumokanti lengvatinių mokesčių zonoje registruotai įmonei už prekes, galėtų iš karto nuo tos sumos išskaityti šalyje nustatytus mokesčius. Dabar tai taikoma tik tam tikroms paslaugoms.
Kitas siūlymas – nustatyti apribojimą Lietuvos įmonei traukti į leidžiamus atskaitymus sumas, sumokėtas neapmokestinamosioms bendrovėms. Išskyrus atvejus, kai yra įrodymai, kad lengvatinių mokesčių bendrovė yra normalus mokesčių mokėtojas toje šalyje, kur ji registruota.
Dažniausiai visos šios bendrovės būna registruotos tam tikrose šalyse su sąlyga, kad vykdys veiklą ne toje valstybėje, o bet kur kitur.
- Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atkreipė dėmesį, kad vis dažniau Lietuvos bankuose yra atidaromos lengvatinių mokesčių šalyse registruotų bendrovių sąskaitos, iš jų imami ir išvežami gryni pinigai. Ar tai teisėta?
- Pinigų šalyje gavę nenuolatiniai Lietuvos gyventojai privalo teikti metinę pajamų deklaraciją. Tačiau jie pradingsta.
Norėdami, jog įstatymai būtų vykdomi, mes turime žinoti, kad kažkas atvyksta, kad pasiims iš banko pinigus, tada turime pagauti, paprašyti paaiškinti, už ką tie pinigai gauti.
Tai – labai brangus ir neefektyvus administravimo būdas. Galima paprasčiau. Tokius asmenis reikėtų įpareigoti mokėti mokesčius iš karto, kai jie gauna šias lėšas. Tokį pasiūlymą taip pat teikiame.
- Verslininkai – išradingi. Kokių dar gudrybių jie griebiasi bandydami ištverti sunkius laikus?
- Pastebėjome, kad labai daug nekilnojamojo turto objektų ir dabar yra parduodama. Tačiau bendrovės šio pardavimo nedeklaruoja ir nesumoka pridėtinės vertės mokesčio (PVM).
Supratus, kad Mokesčių inspekcija pagal registro duomenis labai greitai suranda tokio pardavimo atvejus, sugalvotas kitas būdas.
Perleidžiant nekilnojamąjį turtą nebesikreipiama nei į registrą, nei į notarą. Sudaroma rangos sutartis tam tikro objekto statybai ir šio objekto perdavimo užsakovui aktas. Tada šis turtas įkeičiamas bankui.
Toks pardavimas neatsispindi nei statybų bendrovės pajamose, nei nekilnojamojo turto registre. Tik – hipotekoje.
Taip žaisti nevertėtų, nes mokame atsekti tokius sandorius.
- Bet ar tai galima laikyti turto pardavimu?
- Taip. Jeigu objektas perduotas kitam asmeniui, PVM turi būti mokamas, būtina išrašyti sąskaitąfaktūrą. Bet koks kitas veiksmas prilygsta realaus pardavimo slėpimui. Tai anksčiau ar vėliau paaiškės ir sukurs papildomų rūpesčių.
- O ką daryti verslininkams, kai stinga apyvartinių lėšų ir nėra iš ko mokėti nei PVM, nei kitų mokesčių?
- Verta ateiti pas mus ir kalbėti atvirai. Mes suprantame, kokia dabar yra verslo padėtis, ir galime padėti. Verslui dažniausiai reikia tam tikro atokvėpio, mokestinių atostogų.
Tam tikrų įrankių mes turime. Sudarome mokestinių paskolų sutartis. Tai – procedūrinis dalykas, bet naudingas verslui. Pradėjus šias procedūras, nesumokėtų mokesčių išieškojimas yra sustabdomas.
Daugelis įmonių kreipiasi, pradeda procedūras, bet po mėnesio kito jų nebetęsia – tiek laiko iki šiol daugeliui užtekdavo išspręsti reikalus su kitais kreditoriais ir pašalinti problemas.
- Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad PVM ir akcizų padidinimas privertė verslą trauktis į šešėlį. Ar mokesčių politika suteikia pakankamai svertų pakeisti tendencijas?
- Pasitraukimas į šešėlį pirmiausia yra apyvartinių lėšų stygiaus pasekmė. Nesakyčiau, kad problemos atsirado dėl mokesčių pasikeitimų. Buvo per daug nenumatytų veiksnių. Toks staigus ekonomikos kritimas nebuvo prognozuotas nei Lietuvoje, nei kaimynų rinkose.
Dabar svarbiausia – ne mokesčių dalykai, o verslo skatinimo planas. Užsienio valstybėse kalbama ne apie šešėlį, o apie verslo skatinimą finansinėmis ir kitomis priemonėmis.
Lietuvos verslo skatinimo planas irgi pradeda veikti. Jis – pagrindinė priemonė, padėsianti verslui, o ypač eksportui, išsaugoti rinkas.
- Abejojama, ar jis suveiks.
- Kur dedamos pastangos, ten visada suveikia. Mes galime prisidėti maksimaliai sklandžiai vykdydami mokestines įskaitas ir PVM grąžinimus. Taip pat neleisdami iškraipyti konkurencijos išvengiant mokesčių.
- Kada pastebėjote pirmuosius pinigų sausros versle ženklus?
- Pirmasis skambutis nuaidėjo pernai rudenį. Spalio 1-ąją bendrovės turėjo mokėti pelno mokestį.
Visi deklaravo įspūdingas sumas, bet turėjo problemų jas sumokėti. Buvo aišku, kad išdžiūvo apyvartinės lėšos.
- Kodėl?
- Pernai deklaruotas pelnas – 2007 metais uždirbti pinigai. 2008-aisiais tie pinigai dalyvavo naujoje apyvartoje ir nebesugrįžo. Tai reiškė vartojimo, verslo investicijų mažėjimą.
- Ar dabar verslas bando gelbėtis taip pat kaip per 1999 metų krizę?
- 1999-aisiais problemos buvo didesnės, įmonės matė mažiau perspektyvų, neįsivaizdavo, ką galėtų padaryti.
Tuomet jos prašydavo atidėti mokesčius metams ar dvejiems. Dabar sprendimų ieško pačios – ir labai aktyviai. Mokesčių atidėjimų vidurkis – maždaug trys mėnesiai.
Manau, kad lemia patirtis. Prieš dešimtmetį daugelis įmonių buvo ką tik privatizuotos, turėjo nelanksčią struktūrą, daug darbuotojų, kuriuos sunku atleisti. Taigi perspektyvų – beveik jokių, o skolos kaupėsi.
Dabar verslas reagavo labai ryžtingai. Jau gruodį buvo atleista 30 tūkst. darbuotojų. Tai – didžiausias atleidimų skaičius per vieną mėnesį. Po to dar 30 tūkst. atleista per pirmąjį šių metų ketvirtį.
Verslas vengia bankrotų, dažniausiai siekiama restruktūrizacijos. Jeigu tai daro sąžiningas verslininkas, o dauguma yra tokių, tai labai gera tendencija. Nes bankrotas – vieneto veiklos nutraukimas, kai vertės kūrėjo nelieka. Restruktūrizuojant įmonę, vertės kūrimo procesas nepasibaigia.