Lietuvos pirkėjams dažniausiai siūloma indiškų rankų darbo šilkinių kilimų, interjero detalių, tradicinių sarių, drabužių ir papuošalų.
Tiesa, į Indiją nusitaikiusiems verslininkams tenka susitaikyti, kad šioje šalyje galioja visiškai kitokios taisyklės nei, pavyzdžiui, Europoje.
Gerbia, bet nori užsidirbti
Indijos sostinėje Delyje gyvenantis Mantas Balčius pasakoja, jog norint užsiimti verslu šioje šalyje iš pradžių būtina perprasti indų gyvenimo būdą.
28 metų verslininkui tam prireikė maždaug pusmečio.
Per šį laikotarpį M.Balčius užmezgė ryšius su Indijos drabužių gamintojais.
Jis jau kuris laikas į Lietuvą veža indiškus drabužius, o neseniai pradėjo gabenti ir tekstilės gaminius namams bei viešbučiams.
„Paprasti indai gerbia baltaodžius užsieniečius, bet vis tiek pirmiausia į juos žiūri kaip į potencialų pinigų šaltinį“, – kalbėjo M.Balčius.
Kainas rėžia per pusę
Rasti patikimus verslo partnerius Indijoje nėra lengva, juolab užsieniečiui.
Čia tiek smulkųjį, tiek stambųjį verslą dažniausiai valdo šeimų klanai. Norint užmegzti su jais ryšius, pirmiausia reikia gauti jau esamų verslo partnerių rekomendacijas. Kitaip – nė iš vietos.
„Tik turėdamas patikimus partnerius galėsi būti tikras, kad užsakymas bus atliktas laiku, kokybiškai, o už prekes nepermokėsi dešimt ir daugiau kartų“, – pasakojo M.Balčius.
Jis rekomenduoja su indais nesiderėti po truputį – kainą reikia iškart mažinti per pusę.
Angliškai kalba ir beraščiai
Indijoje stebina žmonių verslumas – jie moka parduoti bet ką. „Indai noriai vienijasi į įvairias neoficialias verslo grupes. Pavyzdžiui, dažnai vienoje gatvėje gyvenantys žmonės visi siuva ir parduoda tiktai drabužius“, – kalbėjo M.Balčius.
Lietuvį stebina, kad didžioji dalis žmonių Indijoje dirba nelegaliai.
Neretai įmonės niekur oficialiai neįregistruotos, jos neturi kasos aparatų ir juo labiau neišrašinėja sąskaitų.
Tokiose įmonėse dirbantys indai per mėnesį uždirba vidutiniškai apie 5 tūkst. rupijų (apie 260 litų) ir yra patenkinti, kad apskritai turi darbo.
Daugelis tokių darbuotojų – beraščiai, nebaigę net pradinės mokyklos, tačiau moka anglų kalbą, kad susikalbėtų su pirkėjais.
Norint pradėti nelegalų verslą Indijoje pakanka nuspręsti, kuo užsiimsi, sugalvoti pavadinimą ir rasti norinčiųjų dirbti.
O norint oficialiai įregistruoti veiklą, teks susidurti su didžiule biurokratija.
Tiesa, lietuvio tai negąsdina – jis žada netrukus įsteigti savo įmonę šioje šalyje.
„Dar reikia nuolat saugotis norinčiųjų pasipelnyti.
Neegzistuojančios įmonės dažnai reklamuojasi kaip gamintojos, o atvykus paaiškėja, kad tai tik koks nors vieną kabinetą pramonės rajone turintis tarpininkas, kuris ieško būdų lengvai užsidirbti“, – įspėjo M.Balčius.
Indai taikosi prie europiečių
Lietuviai verslininkai pastebi, kad indai po truputį ima taikytis prie europietiškos kultūros. Tiesa, jie dar ir dabar stebisi, kaip moteris verslo reikalais gali viena vykti į kitą valstybę.
Indiškomis prekėmis prekiaujančių parduotuvių „Mažoji Indija“ direktoriaus pavaduotoja Viltė Milkūnaitė prisimena, kaip pradžioje reikėjo perprasti ne tik verslo ypatybes Indijoje, derybas dėl kainų, bet ir pačius vietos gyventojus.
„Mes su indais dirbame nuo 1995-ųjų. Per tą laiką spėjome atsirinkti pačius geriausius ir patikimiausius partnerius.
Nors, žinoma, yra pasitaikę visokių tiekėjų. Kartais jie tiesiog nori pabendrauti, o ne verslu užsiimti“, – pasakojo V.Milkūnaitė.
„Nuo kitų prekių indiškos skiriasi tuo, kad yra rankų darbo. Tai – pagrindinis privalumas“, – sakė parduotuvių „Indija“ akcininkas ir projektų vadovas Marijus Brusokas.
Lietuvos prekyba su Indija
Eksportas Importas
(mln. litų) (mln. litų)
2006 m. 53,4 65,6
2007 m. 32,9 78,4
2008 m. 923,1 87,5
2009 m.
I ketv. 124,4 20,1
Bendras Lietuvos eksportas per pirmąjį šių metų ketvirtį – 9,43 mlrd. litų, importas – 10,516 mlrd. litų.