Proginių drabužių salonuose – išbandymai jaunavedžiams

Nuotakoms skirtame žurnale skaičiau, kad ieškant suknelės verta turėti patarėją, kitaip šio apdaro nuomotojos apsuks galvą. Todėl į žvalgytuves ėjome su kolege.

Įsiminiau ir daugiau patarimų. Pavyzdžiui, geriau aplankyti kelis salonus, užuot užsibrėžus išvaikščioti visus – apsisuks galva, o naudos vargu ar bus.

Į saloną reikėtų eiti mažai pasidažiusiai – matuojantis suknelės gali išsitepti.

Pravartu su savimi turėti aukštakulnius ir fotoaparatą, kad nuotaka galėtų į save pažvelgti iš šalies.

Pirmuoju mūsų taikiniu tapo vestuvinių suknelių salonas „Dea Martina“ Vilniaus Senamiestyje. Jį, kaip ir kitus, pasirinkome atsitiktinai.

Elegantiška moteris, kaip vėliau paaiškėjo – salono savininkė, mus pasitiko labai maloniai. Tuo metu suknelę matavosi kita nuotaka, tad mums pasiūlė pavartyti katalogus – padės lengviau įvardyti, kokios suknelės ieškau.

Ilgai laukti nereikėjo – po dešimties minučių buvome apgaubtos dėmesiu.

Salono savininkei rūpėjo išsiaiškinti, baltos ar šampano atspalvio suknelės norėčiau, pūstos ar prigludusios prie kūno.

Nebuvau apsisprendusi, tad ji pasiūlė pasimatuoti tris skirtingas: ispaniško stiliaus, kuri puošė vitriną, graikiško ir klasikinę trapecijos formos sijono, kokią dažnai nuomojasi vilnietės.

„Vestuvinę suknelę, kaip ir kvepalus, vienu kartu reikėtų rinktis iš trijų“, – patarė moteris. – Viena ar dvi – per mažas pasirinkimas, o apsivilkus daugiau nei tris susisuks galva“.

Nusimetusi kasdienius drabužius, įsliuogiau į puošnų apdarą. Užplūdo neįprastas jausmas, lyg iš tiesų po mėnesio ruoščiausi žengti prie altoriaus.

Suknelių nuomotoja šokinėjo aplink mane lyg apie karalaitę, siūlė pasimatuoti ir skirtingo audinio bolero, rodė nuometus, leido nusifotografuoti.

Tenka pripažinti, kad moters akis išlavinta. Parinktos suknelės nebuvo nei per didelės, nei per mažos – tai džiugino.

Nuomos kainos salone – 600-2500 litų, tačiau tų, kurias pasiūlė mums, kainos sukosi apie 2000 litų.

Už tą pačią sumą salono siuvėjos pritaiko suknelę nuotakos figūrai, išnuomoja išsirinktus priedus, išvalo po šventės.

Jei suknelė nuomojama ne pirmą kartą, taikoma kelių šimtų litų nuolaida.

„O derėtis galima?“ – paklausė mano kolegė ir išgirdo teigiamą salono savininkės atsakymą.

Salono siuvėjos gali pasiūti išsirinktą suknelę. Jei nuotaka po šventės ją paliks salonui, už šią paslaugą reikės sumokėti du trečdalius suknelės vertės.

Trumpai: per 48 minutes pasimatavau tris sukneles. Naujausiu mados klyksmu jų nepavadinsi, tačiau nuotaka su kiekviena iš pasimatuotų suknelių atrodytų puošniai ir nešokiruotų konservatyvių giminaičių. Daugumos suknelių kaina prilygsta vidutinio lietuvio atlyginimui. Aptarnavimas – nepriekaištingas.

Į Naujamiesčio rajone esantį saloną „La Rosa“ užsukome susižavėjos nėriniuotomis sukniomis vitrinoje. Jos gerokai skyrėsi nuo įprastų akiai, kuriomis pastarąjį dešimtmetį puošiasi dauguma šalies nuotakų.

Puikios emocijos užplūdo ir pravėrus salono duris. Interjeras alsavo prabanga, o ir plačiai išdėstytos suknios atrodė dar įspūdingesnės.

Tačiau vangiu žingsniu priėjusi darbuotoja grąžino į tikrovę. Ryškiaspalve palaidine ir džinsais vilkinti mergina nekėlė pasitikėjimo – lyg dirbtų sporto prekių parduotuvėje ir būtų trumpam užsukusi pavaduoti kolegės.

Ir paslaugumu, kuriuo mėgavomės pirmajame salone, čia nė iš tolo nedvelkė. Tačiau galvos dėl to ilgai nesukome – nėrėme apžiūrėti suknelių.

Užuot pati pasakiusi, pūstos ar prigludusios ieškau, paprašiau patarimo salono darbuotojos. „Pūstos nemadingos“, – lyg peiliu nukirto ji.

Skirtingai nei ankstesniame salone, patarimų, kokia tiktų, o kuri – nelabai, neišgirdome. Rinkomės pačios.

Kainos, kaip netrukus sužinojome, sukasi apie 2500 litų, brangiausios siekia 4000-6000 tūkstančius.

„Pigiausia – 800 litų, bet tokios nuomotis nepatarčiau. Tai – praėjusio sezono modeliai“, – pasiteiravus apie pigiausiai nuomojamas suknias nosį suraukė mergina.

Ji patikino, kad dauguma suknelių šiame salone – iš baltarusių dizainerio 2009-ųjų kolekcijos.

Be to, salonas duris atvėrė vos prieš dvi savaites, tad visos suknios dar nevilkėtos.

Nuometas ir aksesuarai į nuomos kainą neįskaičiuojami. Jų galima tik įsigyti, nes kartą panaudotų nebepavyksta išvalyti, kad atrodytų lyg nauji.

Matuotis suknias šiame salone buvo malonu – erdvi, stilinga kabina, dideli veidrodžiai. Gal ir dėl to abi suknelės, kurias pasimatavau, atrodė fantastiškos, elegantiškos ir neįprastos akiai.

„O pasiderėti galima“, – rūpėjo sužinoti mane palydėjusiai kolegei.

„Ne“, – klausimas suerzino salono darbuotoją.

Dar labiau ji suirzo pamačiusi, kad kolegė bando mane nufotografuoti.

Moteris įspėjo daugiau taip nesielgti – tai griežtai draudžia salono vidaus taisyklės, nors tai daryti draudžiančių ženklų nėra.

Mūsų žurnalistinis smalsumas nugalėjo. Taigi toliau tikrinome pardavėją. Vėl pamačiusi fotoaparato blyksnį, ji pareiškė mūsų nebeaptarnausianti.

Taigi beliko tik apsivilkti savais drabužiais ir sliūkinti lauk.

„Mums suknelės paieška – lyg žaidimas, juk ne kasdien ją renkamės. Atleiskite“, – bandėme švelninti padėtį, tačiau niekas nebegelbėjo. Neišgirdusios atsisveikinimo supratome, kad verčiau į šį saloną nebegrįžti, net jei būtume pasiruošusios už vestuvinės suknelės nuomą pakloti didžiausią sumą.

Trumpai: salone užtrukome pusvalandį. Per šį laiką pasimatavau dvi puikaus silueto, madingas sukneles. Kainos didelės, bet tą pačią sumą mieliau išleisčiau čia nei kituose aplankytuose sostinės salonuose. Salono interjeras taip pat vertas aukščiausio balo, tačiau arogantiška darbuotoja sugadino visą įspūdį.

Aplankėme ir saloną atokiau nuo Vilniaus centro. Šnipiškių rajonas nėra prestižinis, patalpų nuomos kainos mažesnės, tad tikėjomės ir pigiau nuomojamų suknelių.

„Tavo diena“, – toks pirmajame daugiabučio aukšte įrengto salono pavadinimas, atrodytų, žadėjo malonią vestuvinių apdarų paiešką.

Tačiau įėjusios išgirdome, kad mums apsižvalgyti nepavyks – po penkiolikos minučių ateina iš anksto susitaręs klientas.

Patikinome, kad ilgiau neužtruksime – rūpi tiesiog pasižiūrėti, kokių suknelių jie gali pasiūlyti ir už kokią kainą.

Mūsų entuziazmas akivaizdžiai sunervino salono darbuotoją. Ji įbruko mums į rankas katalogą. Su juo mielai būtume patraukusios į čia pat esančią salę apžiūrėti iškabintų suknelių, tačiau darbuotoja kūnu užstojo įėjimą ir neleido nė žvilgtelėti į vidų.

Dauguma suknelių kataloge – neišskirtinės, mažai ką bendra turinčios su naujausiomis mados tendencijomis.

Dėmesį patraukė tik vienas komplektas ekstravagantiškai nuotakai. Vietoj įprasto korseto – baltas odinis švarkelis, puoštas kristalais, sijonas – balto tiulio, po juo – nėriniuotos blauzdinės, nėriniais puošti ir suvarstomi aulinukai.

„Turite šią suknelę salone?“ – entuziastingai paklausiau ir išgirdusi teigiamą atsakymą paklausiau, kada galėčiau pasimatuoti.

„Taip, bet reikia iš anksto užsirašyti. Valanda kainuos 50 litų“, – paaiškino.

Nė viename anksčiau aplankytų salonų neteko mokėti už galimybę pasimatuoti suknelę.

„O už šią sumą galbūt parinksite makiažą, šukuoseną, kuri derės prie suknelės?“ – dar vylėsi kolegė, bet atsakymas buvo neigiamas.

„Gal galėtume bent pamatyti tą suknelę?“ – paprašiau.

Nepatenkinta salono darbuotoja pakilo nuo fotelio ir netrukus grįžo su suknele plastikiniame maiše. Po penkių sekundžių apsisuko ir išnešė.

Trumpai: salone užtrukome 15 minučių. Interjeras – paprastas, tačiau jo ir matėme mažai. Parodė mums tik vieną suknelę ir tai – plastiko maiše. Pasimatavimo kaina – 50 litų. Suknelių kaina – per 1000 litų. Aptarnavimas – tragiškas.

Į panašią situaciją maniau pakliūsianti ir Ukmergėje, kai į vieną iš ten esančių proginių suknelių nuomos salonų įėjau likus penkiolikai minučių iki uždarymo.

Pasitikti klientės prie durų atskubėjusi moteris nuramino – penkiolikos minučių pakaks apsižvalgyti, o jei pamatysiu šį tą patinkamo ir norėsiu pasimatuoti, sutarsime, kada susitikti.

Suknelių nuoma Vilniuje ir 74 kilometrus nuo sostinės nutolusioje Ukmergėje gerokai skiriasi. Brangiausia suknelė – tiesaus silueto, nėriniuota, subtiliai puošta kristalais. Salono savininkės teigimu, ji – 2009-ųjų modelis, kainuoja 2500 litų. O paprastutę galima išsinuomoti už tris-keturis šimtus litų. Dauguma suknelių yra iš Vengrijos arba siūtos Lietuvoje.

Jei būsimoji nuotaka atkeliautų su trokštamos suknelės nuotrauka iš žurnalo ar net pati nusipiešusi, salono siuvėjos svajonę įgyvendintų už maždaug pusantro tūkstančio litų.

„Vilniuje kainos kelis kartus didesnės, nei galėtų būti. Jų vertę mes puikiai žinome – ne vienas tų salonų iš mūsų perka audinius“, – patikino pašnekovė.

Kauniečiai salono savininkai, turintys proginių suknelių saloną ne tik Ukmergėje, bet ir Utenoje, teigė galintys pasiūti tokią pat suknią, kokią vilki pasaulio ar Lietuvos įžymybės.

„Turime ir tokią suknelę, kokią žurnalistei Liepai pasiuvo Juozukas. Skaičiau, kad ji kainavo 15 tūkstančių. Pas mus tokia pati – už tūkstantį“, – buvusios televizijos laidų vedėjos Liepos Kiauleikytės vestuves priminė moteris ir parodė iš pažiūros niekuo nesiskiriančią suknelę.

Tokio modelio jie turi ne tik baltų, bet ir spalvotų, kurias mielai renkasi pamergės.

Salono savininkai tikino šių suknelių nenukopijavę nuo dizainerio Juozo Statkevičiaus kūrinio – vestuvinių drabužių verslo senbuvė sakė užsienietiškame žurnale mačiusi tokią pat gerokai anksčiau nei tekėjo žurnalistė, tik be kaspino priekyje.

Trumpai: salone užtrukau 20 minučių. Suknelių nepasimatavau, tačiau jas savininkė aprodė. Interjeras neįmantrus, toje pačioje salėje, kur iškabinta gausybė suknelių, dirba siuvėja.

Aptarnavimas – labai malonus, klientas čia – lyg draugas.

Išgirdusi, kad ieškau vestuvinės suknelės, bičiulė paklausė, ar buvau užsukusi į dėvėtais drabužiais prekiaujančią parduotuvę „Humana“.

Vilniaus Senamiestyje esančiame salone ji sakė mačiusi kelias vestuvines suknias.

Kai nuėjau, kabėjo keturios. Viena – klasikinio modelio, atlasinė, siuvinėta ir puošta dirbtiniais perlais – už 97 litus, kitos – primenančios tortus ir madingos buvusios prieš keliolika metų – po 35 -45 litus.

Fotografuoti parduotuvėje neleidžiama, tačiau būsimai nuotakai pardavėjos buvo atlaidžios – leido nusifotografuoti kabinoje, kad nesimatytų kitų žmonių, ieškančių sau aprangos.

Nors veiksmas čia, skirtingai nei dažname proginių drabužių salone, nesisuka apie vestuvinės suknelės ieškančią merginą, paprašytos pardavėjos padėjo apsivilkti suknelę, parodė, kur yra dėmių, kurias reikėtų išvalyti.

97 litus kainuojančią nuotakos suknelę įsigijau už 68 litus, nes tuo metu visiems drabužiams buvo taikoma 30 procentų nuolaida.

Iš parduotuvės išėjusi su vestuviniu apdaru maiše svarsčiau, kuo skiriasi salone mažiausiai už tūkstantį litų išsinuomota ir dėvėtų drabužių parduotuvėje už 68 litus įsigyta panaši suknelė.

Abi – jau vilkėtos, tik pastarąją pačiai prieš šventę reikės nunešti į valyklą. Ten ją išvalys už 70 litų.

* * *

Saulius JARMALIS, LR korespondentas

Iki šiol buvau įsitikinęs, kad vestuvininkams didžiausias rūpestis yra jaunosios suknelė, o jaunikis gali apsivilkti ir klasikinį kostiumą iš savo spintos.

Bet jei jau nuotaka atrodo išskirtinai šventiškai, gal ir jaunikiui reikėtų pasitempti?

Palikęs salone nuo 300 iki 800 litų gali savaitgaliui tapti panašus į estrados princą Rytį Ciciną arba XIX amžiaus anglų džentelmeną su fraku ir katiliuku, o gal frakuotą holivudo žvaigždę, pasidabinusią kaklaskare arba varlyte.

Išsirinkti ir išsinuomoti vestuvinį kostiumą akivaizdžiai paprasčiau ir dešimteriopai pigiau nei vestuvinę suknelę. Salonuose visi manekenai aprengti baltomis sukniomis, kurios sudaro iš esmės visą proginių rūbų nuomos salono asortimentą. Vyrų drabužiams užtenka maždaug metro ilgio kabyklos.

Kai Vilniuje J.Basanavičiaus gatvėje įsikūrusiame salone mėginu matuotis švarką, pardavėja pirmiausia klausia ne apie tai, kas patinka man, o kokia bus nuotakos sunkelė. Iš kur man žinoti?

Prietarai sako, kad jaunikiui šiukštu matyti nuotakos suknelę iki pat tos akimirkos, kol jaunoji atsistos šalia jo prie altoriaus.

„Geriau ateikite su nuotaka, ji gali jums ir nesakyti, kokią sunkelę išsirinko, bet bakstelės pirštu į kostiumą, kuris tiks“, – paaiškino pardavėja ir pasiūlė pasimatuoti vieną kitą kostiumą.

Baltas švarkas nedaug kuo skyrėsi nuo klasikinio kostiumo, tačiau akivaizdu, kad juo vilkint gali eiti tik į vestuves ar karnavalą, bet ne į oficialius renginius. Kažkas šventiško jame įsiūta.

Dailiai ant pečių gulė ir juodas smokingas, prie kurio pardavėja pasiūlė plačią juosmens juostą ir varlytę. Baltų marškinių su specialiai užlenkta apykakle pirkti irgi nereikėtų.

Vestuvinių drabužių salone „Elesna“ mes ne vieni.

Pardavėja mandagiai pasiūlo palaukti – čia eilė, nors išsinuomoti vyrišką kostiumą kainuoja palyginti brangiai – 700 litų.

Kai pagaliau pasėdime pusvalandį, pardavėja sugeba pasiūlyti vieną žvilgantį dailiai įliemenuotą plytų spalvos kostiumą. Kitų kostiumų ar frakų nėra man tinkamo dydžio. Ir šito gali nelikti, jei nerezervuosiu iš anksto.

Tiesa, norėjau užsiminti apie batus. Proginių drabužių salonuose į kostiumo kainą įskaičiuota viskas: švarkas, kelnės, jų susiaurinimas arba paplatinimas, balti marškiniai, juosmens juostos ir varlytės smokingui, kaklaskarės, nosinaitė į kišenę. Išskyrus apatinį trikotažą ir batus.

Būtent pastarieji gali kelti daugiausia rūpesčių, ypač jei renkiesi baltą kostiumą. Paprasti juodi batai čia netiks. Salonuose pardavėjos, paklaustos apie galimybę išsinuomoti ir prie kostiumo priderintus batus, tik purtė galvą.

Centre, Pamėnkalnio gatvėje, įsikūrusiame proginių rūbų salone „Santa“ pasirinkimas didesnis.

Be proto iškvėpintoje patalpoje jaučiuosi kiek svetimas, mat aplink vien vestuvinės ir proginės suknelės.

Bet pardavėja vieną po kito neša ir vyriškus kostiumus. Užsivelku šviesų pusfrakį ir iš karto pasijuntu pakylėtai, šventiškai. Pardavėja jau atneša ilgą šviesų fraką. Neįtikėtina, veidrodyje atrodau beveik kaip princas ir šypsena iki ausų. Tik vienas dalykas – jaučiu, koks laikinas šis drabužis iš blizgaus, bet ne prabangaus audinio.

Į saloną mane atlydėjusi kolegė vėl mane kritikuoja, kad turėčiau vilkėti ką nors solidesnio ir rimtesnio, o aš piktai atsikertu, kad man visai gražu. Mūsų ginčas nelabai patinka pardavėjai ir ji, matyt, mėgina spėti, kieno sprendimas lemiamas.

Netrukus, pastebėjusi rūgščią miną mano veide, drabužį paslepia ir pasiūlo pasimatuoti anglišką tamsiai mėlyną fraką, prie kurio derinamos pilkos kelnės ir katiliukas.

Jaučiuosi tarsi teatro aktorius.

* * *

* Tamsus klasikinis kostiumas – iki 300 Lt.

* Šviesus kostiumas iš blizgios puošnios medžiagos – 300-500 Lt.

* Smokingas – 500 Lt.

* Šviesus pusfrakis ar frakas – 500-700 Lt.

* Prašmatnus angliškas frakas su katiliuku – 800 Lt.

* Papildomai gali tekti mokėti už medžiaginį diržą ir varlytę smokingui arba kaklaskarę – iki 50 Lt.

* * *

Dalia GUDAVIČIŪTĖ, LR korespondentė

Pasidairiusi po Vilniaus vestuvinių drabužių salonus supratau, kad ten nuomojamos ne suknelės, o svajonės, kad nors vieną dieną tavo gyvenimas taps pasaka apie princą ir princesę. Tačiau tikri princai ir princesės tokių drabužių, manau, niekada nesirengtų.

Jei būsimieji jaunavedžiai jau turi gerą išsilavinimą, jei jie lankosi operoje ir yra perskaitę daugiau nei 500 knygų, jiems proginių drabužių nuomos salonuose nėra ką veikti. O ir vestuvinių drabužių salonai tokių žmonių nelaiko savo klientais.

Jų klientai, kaip įsitikinau, tai poros, kurios turi miglotą supratimą, kag svarbią gyvenimo dieną reikia atrodyti ir elgtis kaip nors kitaip nei įprastai. Bet jie prisimena tik scenas iš kino filmų.

Pastaruoju metu drabužių nuomotojai kviečia vestuvių pasakoje dalyvauti daugiau veikėjų: greta puošnių jaunavedžių kostiumų siūlo nuomotis drabužius pamergėms ir pajauniams, jaunavedžių tėvams ir svečiams.

Todėl lydėdama jaunikiu pasivadinusį bendradarbį rinktis drabužių tikėjausi nusižiūrėti ir apdarą vyresnio amžiaus vestuvių dalyvei.

Apėjusi keliolika vestuvinių drabužių salonų radau vos porą mano vaizduotę sužadinusių komplektų – nuo 120 iki 700 litų. Tačiau šie drabužiai kėlė siaubą mano jaunajam kolegai. „Baisu“, – nesivaržydamas šaukė bendradarbis, išvydęs mano siūlomas tamsias ilgas sukneles su plonomis ar storomis petnešomis, nusagstytas blizgučiais.

Kainos svyravo nuo 250 iki 500 litų. Jei nuomočiausi apdarą kartu su „jaunikio“ kostiumu – galėčiau tikėtis 100 litų nuolaidos.

Daugelyje salonų buvo klausiama, kiek svečių bus vestuvėse. Suprask – ar prabangios vestuvės, ar svečiai pasirengę išlaidauti dėl įvaizdžio.

Viename salone mane sužavėjo ilga suknelė iš juodo pūsto sijono ir balto viršaus, romantiškai apgaubiančio iškirptę. Ši suknia priminė sovietinę „Karo ir taikos“ ekranizaciją, tačiau kolegai – vėl kėlė atmetimo reakciją.

Būčiau galėjusi atrodyti ir kaip ekstravagantiška tetulė iš Niujorko. Už 700 litų man pasiūlė išsinuomoti melsvą (dar vadinamą jūros bangos spalva) neilgą suknelę su įmantriai pečius apgaubiančiu peršviečiamos medžiagos apsiaustu.

Pagaliau radome tai, kas patiko ir „jaunikiui“.

Žalsvas atlasinis kostiumėlis su kriaušės formos ilgu sijonu ir trumpu švarkeliu pūstomis rankovėmis priminė XX amžiaus pradžios madas.

Prie jo nebūtų juokingi atrodę ir mano griežti tamsūs akinių rėmeliai.

* * *

Julija Žilėnienė, Drabužių dizainerė

„Atvežtų masinės gamybos vestuvinių suknelių iš sintetinės medžiagos nuoma jau pasiekė tokią kainą, kad už tiek suknią galima pasisiūti pas garsų dizainerį.

Atsiprašau tų salonų, bet niekada niekam nepatarčiau naudotis tokių salonų paslaugomis. Vestuvės nėra masinis konvejeris. Tai – data, kuri įsimena visam gyvenimui. Jau geriau paprastutė lininė suknelė, bet ji – tavo, o ne kieno nors jau dėvėta, valyta ir vėl vilkima.

Tekėjau pačiais didžiausiais deficito metais ir savo vestuvinę suknelę pasisiuvau pati.

Gyvenu šalia Santuokų rūmų, tad kiek cirkų prisižiūriu!

Prie jų vertėtų eiti specialiai tik tam, kad suprastum, kaip nereikia daryti.

Nuotakos suknelė jokiu būdu negali būti iš sintetinės baltos spalvos medžiagos, tokios atrodo tragiškai.

Išpūsti nuotakų suknelių sijonai, kuriuos siūlo nuomos salonai – pati žemiausia klasė, pigiausias variantas. Tokios suknios tiesiog bjauroja nuotakas.“

* * *

* Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per pirmus penkis šių metų mėnesius Lietuvoje buvo užregistruotos 5887 santuokos.

* Pernai per tą patį laiką – 6599 santuokos. Per 2008 metus susituokė 24 063 poros. Bent pusė jų – birželio-rugsėjo mėnesiais.

* Vilniaus santuokų rūmuose šiuo metu kiekvieną savaitgalį vidutiniškai registruojama po 40-50 santuokų.

* Šių rūmų vyriausioji specialistė Jolanta Kuzmienė patikino, kad dauguma šeštadieniais tuoktis atėjusių porų atrodo iškilmingai.

* Kukliau apsirengusios poros atvyksta registruoti santuokų tik penktadieniais. Tai – antrą kartą besituokiantys arba vyresnio amžiaus žmonės.