Tai buvęs turtingiausias Rusijos žmogus sakė, atsakydamas į šalies
interneto leidinio Gazeta.ru skaitytojų klausimus savo 46-ojo gimtadienio,
kuris jis minėjo penktadienį, proga.
„Ne nuo pramonės reikėjo pradėti, o nuo demokratijos institutų kūrimo:
nuo žmonių švietimo, pasiekti platų visuomenės konsensusą nuosavybės
klausimais“, - sakė nuo 2003-iųjų kalintis M.Chodorkovskis, atsakydamas į
klausimą dėl ko jis savo gyvenime gailisi.
„Taip, kažko nesupratau. Žmogus su amžiumi keičiasi, - pridūrė jis. -
Ėmiau susivokti 2000 metais, būdamas 38-erių. Ir aš pamėginau smarkiai
pakeisti savo gyvenimą. Subūriau „Atvirąją Rusiją“, Interneto darinių
federaciją. Stengiausi rimtai padėti plėtoti politikos sistemą“, - sakė jis.
Dalyvavimą dešimtojo dešimtmečio privatizacijoje M.Chodorkovskis laiko
vienu svarbiausių savo gyvenimo darbų, nors pripažįsta, kad ji nebuvo
visiškai teisinga.
„Didelė dalis mūsų piliečių pasirodė esanti nepasirengusi pasinaudoti
suteiktomis galimybėmis, o valstybė nekompensavo objektyvios problemos vienu
ar kitu mechanizmu, - sakė jis. - Aš iki 1995 metų, ne taip, kaip daugelis
mano bendraamžių, buvau įgijęs neblogą išsilavinimą, turėjau aštuonerių metų
darbo versle patyrimą ir tuos pinigus, kuriuos sutaupiau per tuos metus.
Todėl aš turėjau objektyvių privalumų vykstant privatizacijai, kuriais ir
pasinaudojau. Ar vertėjo taip elgtis - pirkti „Jukos“? Man buvo 32 metai, aš
buvau verslininkas, pamatęs galimybę“.
M.Chodorkovskis papasakojo, iš kur atsirado jo kapitalas. Pasak jo, jis
ir jo partneriai nuo 1987 metų prekiavo kompiuteriais, kuriuos vežė į SSRS
žmonės iš ilgalaikių užsienio komandiruočių.
„Šie žmonės, sugrįždami iš užsienio, atsiveždavo personalinių
kompiuterių, parduodavo juos mums, o mes įdiegdavome programas rusų kalba
(beje, pačių sukurtas) ir sukomplektuodavome pagal užsakovo reikalavimą. Tai
buvo pirmieji „dideli“ pinigai. Vienas kompiuteris kainavo 40 tūkst. rublių.
Mes jų pardavėme daugiau kaip 5 tūkst. vienetų“, - pasakojo jis.
Atsakydamas į paplitusį kaltinimą, kad vadinamieji oligarchai tik
išnaudojo gamybinius pajėgumus, sukurtus sovietmečiu, ir neatnešė visuomenei
jokios naudos, M.Chodorkovskis priminė, kad vadovavo bendrovei, kai naftos
gavyba siekė 40 mln. tonų per metus, ir toliau smuko, o 2003 metais „Jukos“
išgavo jau 81 mln. tonų naftos.
M.Chodorkovskis neneigė, kad „kaip ir bet kuris kitas bendrovės vadovas“
stengėsi kuo mažiau mokėti mokesčių, bet, pasak jo, veikė griežtai pagal
esamus įstatymus.
„Aš puikiai mokėjau uždirbti, o vogti - strategiškai kvaila“, - pridūrė
jis.
„Atsakydamas į klausimą apie savo ateitį M.Chodorkovskis pareiškė
įsitikinimą, kad „mano likimas sprendžiamas ne teisme“.
„Jeigu teismas būtų nepriklausomas, tai procesas mano byloje būtų
nutrauktas neprasidėjęs. Tačiau nepriklausomas teismas Rusijoje bus! Tai yra
būtina - jeigu norime išsaugoti šalį, atnaujinti ekonomiką aktyvindami
verslą, jeigu norime, kad mus gerbtų ir pasitikėtų mumis pasaulyje“, -
pridūrė jis.
2005 metais M.Chodorkovskis ir jo partneris, buvęs finansinės grupės
„Menatep“ vadovas Platonas Lebedevas, buvo nuteisti 8 metus kalėti pagal
kaltinimą sukčiavimu ir nemokėjimu mokesčių. Iki to laiku abu jie praleido
už grotų po dvejus metus.
2006 metų gruodį M.Chodorkovskis ir P.Lebedevas buvo perkelti iš
kolonijos į Čitos tardymo izoliatorių, nes jiems pateikti nauji kaltinimai.
Antrojoje baudžiamojoje byloje verslininkai kaltinami legalizavę 450
mlrd. rublių ir 7,5 mlrd. dolerių laikotarpiu nuo 1998 iki 2004 metų. Abu
savo kaltę neigia.