Turguose įsikūrę ūkininkai ir prekybos centrai surėmė ietis

Tai, kad turgus tapo rimtu konkurentu, patvirtina ir pasigirdę prekybos centrų savininkų priekaištai, jog turgaus prekeiviams keliami menkesni higienos reikalavimai. Prekybininkų manymu, tai sudaro nelygias konkurencijos sąlygas.

Ypač prekybos tinklai piktinasi stacionariomis turgavietėmis, kuriose, anot jų, lietuvišką produkciją užgožia kaimyninių šalių gaminiai.

Turgavietėse įsikūrę ūkininkai sutinka, jog sąlygos jiems – lengvesnės, tačiau patikina, kad jei ne lengvatos, dažnas būtų neatlaikęs įsibėgėjančio sunkmečio smūgių.

Saulėtas šeštadienis Vilniaus Antakalnio mikrorajone įsikūrusiai mobiliajai turgavietei buvo sėkmingas.

Aikštelėje rikiavosi arti dešimties automobilių – prekeiviai siūlė įsigyti mėsos, pieno produktų, duonos, pyrago gaminių, daržovių bei vaisių.

Paklausiausios prekės – pomidorai ir agurkai. Užsukęs vėliau jų jau nebeaptiksi. Turgus išsiskirsto apie antrą trečią popiet.

„Būna, kad ir pusę mašinos parsiveži namo. Tačiau šįkart, kaip matote, nebeturiu ko pasiūlyti“, – laiminga rankomis skėsčiojo bendrovės „Straunas“ duoną ir bandeles pardavinėjusi Vilma Dlugoborskienė.

Didžiausia kliūtis prekybininkams – lietus. Ir tai, kad žmonės vis atidžiau skaičiuoja kiekvieną centą, o į turgų atskuba apsipirkti gausiau tik sulaukę atlyginimo ar pensijos.

Nors turgus – vieta derėtis, mobiliosiose turgavietėse tai daroma retai. Kainos surašytos ant kiekvieno automobilio.

Ūkininko Vidmanto Kvedaro augintomis daržovėmis prekiauja Julija Bartaševičienė. Moteris apie savo darbą pasakojo vos spėdama suktis: krovė į maišelius salotas ar skaičiavo grąžą.

„Daug ateina tokių, kuriuos iš veido pažįstu“, – sakė moteris.

Ką paduoti dažnam pirkėjui, nebesvarsto ir Daujėnų duona prekiaujanti Sandra Vaičiūnaitė. Šią duoną ir jos gaminius kepanti bendrovė „Saimeta“ prieš kurį laiką nutraukė sutartį su vienu prekybos tinklu.

Dalį produkcijos – pyragų, glaistytų saldžių grybukų – įmonė tiekia kito tinklo parduotuvėms, tačiau daugiausia kepinių keliauja į devynias bendrovės parduotuves ir mobiliąsias turgavietes.

„Saimetos“ vadovė Vita Stankevičienė neslepia, kad tokį sprendimą priėmė nebeatlaikiusi spaudimo taikyti kuo didesnes nuolaidas prekybos tinklui.

„Turgavietėse būna geresnių, būna prastesnių dienų, tačiau pinigus už produktus gauname tą pačią dieną“, – pabrėžė V.Stankevičienė.

Jei prekyba prastesnė, neparduotą duoną kepėjai pjausto, džiovina ir gamina vis populiarėjančią girą.

„Pas mus bulvės – šviežutėlės, užaugintos beveik be cheminių trąšų, visai kitokios nei prekybos centruose, kur nežinia kiek jos būna išlaikytos ir kuo apipurkštos. Skonis – nepalyginamas.

Bet daugeliui žmonių, ypač jaunimui, svarbiausia, kad prekė gražiai atrodytų. O kas jos viduje, nerūpi“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo bendrovės „Ūpeks“ valdomos Kauno turgavietės Eigulių mikrorajone prekybininkai Juozas ir Danutė Kupčiūnai.

Savo ūkyje Kauno rajone užaugintomis daržovėmis prekiaujantys sutuoktiniai dabar sulaukia mažiau klientų. Dalį pirkėjų nuvilioja šalia veikiantis prekybos centras „Iki“.

J.Kupčiūnas atkreipė dėmesį, kad garsiau paskelbus apie akcijas ir nuolaidas tam tikroms prekėms žmonių jūra nusisuka nuo lauko prekystalių ir plūsteli į pastatą automatinėmis durimis: „Šiuo atžvilgiu su prekybos milžinais konkuruoti neįmanoma – juk neturime tiek lėšų reklamai, kiek jie“.

Obuoliais vyriškis nustojo prekiauti. Išrankūs pirkėjai turguje supeikia bent kiek patamsėjusius vaisius, nors tai reiškia, kad auginant nebuvo naudotos cheminės priemonės.

Iš nuosavo ūkio į Kauno turgų vaisius ir daržoves vežantis prieniškis Juozas Karklius taip pat skundžiasi mažėjančiomis pajamomis. Panašiais kiekiais, kaip ir anksčiau, perkamos tik braškės. O agurkų, svogūnų, morkų ar kopūstų paklausa – gerokai smukusi.

Vyro nuomone, tam įtakos turi vis labiau branginamas laikas.

Bedarbiai ir pensininkai gali sau leisti neskubėdami vaikščioti nuo vieno turgaus prekystalio prie kito, o nuo ryto iki vakaro dirbantys žmonės renkasi dideles, ilgiau veikiančias parduotuves.

Svarbiausia turgaviečių gyvybę palaikanti arterija – palyginti mažas pajamas gaunantys vyresnio amžiaus žmonės. Dabar jie ėmė dar labiau taupyti, taigi ir prekeivių uždarbis aptirpo.

„Turguje galima ir išmėginti produktų skonį, ir pasiderėti. Čia pardavėjai paprastai bendrauja su klientais. Kainos paprastai būna mažesnės, o kokybė – ne prastesnė.

Pasenusios produkcijos yra ir prekybos centruose, tik ten gudriai viskas užmaskuojama“, – pasakojo rūkytais kiaulienos ir paukštienos gaminiais Eigulių rajono turgavietėje prekiaujanti Vanda Norvaišienė.

Stengdamiesi neatsilikti nuo prekybos centrų, akcijas ėmė skelbti ir turgaviečių prekybininkai. Antai 13-14 litų kainuojančios rūkytos dešros savaitgaliais atpinga iki 9 litų.

„Daržoves ir vaisius gauname iš tų pačių ūkininkų, tad kalbos apie chemikalais „prifarširuotus“ vaisius ir daržoves yra laužtos iš piršto“, – priekaištus atrėmė „Iki“ prekybos tinklą valdančios bendrovės „Palink“ komunikacijos direktorius Tomas Vaišvila.

Prekių be įsigijimo dokumentų prekybos centre neaptiksi, nes rizikuojama sankcijomis visam tinklui.

Temperatūra ir žiemą, ir vasarą reguliuojama, prekių pasirinkimas – gerokai didesnis. Muses galima suskaičiuoti rankos pirštais, o turguje šiltuoju laiku jų – tuntai.

Prekybos tinklai piktai šnairuoja į turgaus prekeivius, nes šiems keliami žemesni reikalavimai – apsaugos nuo tiesioginių saulės spindulių, skraidančių vabzdžių, šaldymo įrenginių.

„Mes, prekybininkai, jaučiamės padarę viską, – įsileidome ūkininkus, nuolat kontroliuojama mūsų darbo kokybė, mokame mokesčius. Jei turguje parduodama atvežtinė produkcija, o jos kokybė – abejotina, valstybei dėl to tik kyla papildomų problemų.

Ir galiausiai pats pirkėjas nebegali būti tikras, nei iš ko tuos produktus perka, nei kokius“, – kalbėjo prekybos tinko „Maxima“ atstovė Renata Saulytė.

Vienoje „Maxima“ parduotuvėje, įsikūrusioje judrioje sostinės gatvėje, pastaraisiais mėnesiais mažiau parduodama daržovių ir mėsos. Viena priežasčių – kitapus gatvės įsikūrusi ūkininkų turgavietė.

Šviežių daržovių gegužę parduota 5 proc., balandį – net 14 proc. mažiau. Mėsos paklausa gegužę smuko 5 proc., balandį – 16 proc. Bet mėsos mažiau parduodama jau nuo metų pradžios, kai čia dar nebuvo turgaus.

„Valdžios idėja steigti didmiesčiuose ūkininkų turgelius yra sveikintina. Taip yra ir kitose Europos Sąjungos šalyse.

Tačiau kyla klausimas, ko siekia valstybė, investuodama penkis milijonus litų: padėti ūkininkams ar remti šešėlinę ekonomiką“, – kritikos negailėjo Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos vadovas Gintautas Kniūkšta.

Jis įsitikinęs, kad turgeliuose ir stacionariuose turguose dalis produktų yra toli gražu ne iš ūkininkų puoselėjamų ūkių, o atvežtiniai. O tų tikrųjų, tarp jų ir ekologiškų, – menka dalis.

Tokio nerimo priežastis akivaizdi – prekybos tinklų apyvarta pastaraisiais mėnesiais sumenko kone trečdaliu.

„Kai turguje Vilniuje, prie Žemės ūkio ministerijos, tris valandas žmogus pardavinėja šviežią pieną, ką galima manyti? Juk vasara, be to, ten net nėra kur rankų nusiplauti. Pačiame sostinės centre. Turėtume juk gerbti valstybę“, – emocingai kalbėjo G.Kniūkšta.

„Mes ne prieš turgavietes, kur prekiaujama lietuviška produkcija. Tačiau kai parduodama atvežtinė, tai jau – prekybos sistemos iškraipymas.

Turgaus prekeiviai juk nemoka pelno, gyventojų pajamų, dažnai – ir „Sodros“ mokesčių. Jiems nekeliami tokie reikalavimai, kaip parduotuvėms. Jie juk neturi šaldymo įrenginių, kuriuose būtina palaikyti tinkamą temperatūrą“, – priekaištus vardijo Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Marius Busilas.

Pasak jo, didesnė dalis prekeivių – ne ūkininkai, o patentininkai, turintys leidimą prekiauti.

„Pirkėjai tiki, kad gali turgavietėse įsigyti geros produkcijos. Tačiau galvoti jie pradės tik kai pasipils apsinuodijimo atvejai“, – įspėjo M.Busilas.

Prekybos tinklų nepasitenkinimas suprantamas ir ūkininkų turgelių projekto koordinatoriui Mindaugui Maciulevičiui.

„Visus slegia sumažėjęs pardavimas. Bet taip nutiko ne tik prekybos tinkluose, bet ir mobiliuosiuose turgeliuose. Ūkininkai dabar parduoda 30-40 proc. mažiau, palyginti su metų pradžia.

Tokia padėtis, juk krizė. Pirkėjai nelinkę pirkti. Tačiau dėl to kaltinti turgelius, kai jų apyvarta nesudaro nė vieno procento prekybos tinklų apyvartos, nederėtų. Tai – ne lengvatinėse zonose įregistruotos įmonės, o sąžininga prekyba“, – įsitikinęs M.Maciulevičius.

Jis atremia priekaištus, kad turguje nėra kasos aparatų. Esą netrukus apskaitos įrenginiai atsiras ir ant ūkininkų prekystalių.

M.Maciulevičius taip pat nesutinka, kad ūkininkai deramai nemoka mokesčių: „Jie juk gamintojai, tad moka nustatytus mokesčius, samdo darbuotojus, tad ir „Sodrai“ moka“. Tačiau neneigė, kad sąlygos ūkininkams yra palankios.

Kasdien prekeiviai sumoka ir 10 litų už prekybos vietą. Mokamas ir 15-20 litų administravimo mokestis.

„Tai nėra ūkininkų pasipelnymo šaltinis, tai greičiau – lietuviškos produkcijos reklama. Tie patys prekybos tinklai ilgai mėgino diegti mintį, kad atvežtinė produkcija geresnė.

Jei ne mobiliosios turgavietės, dalis ūkininkų nebūtų sulaukę šios dienos. Jie dabar jau būtų bankrutavę“, – kalbėjo M.Maciulevičius.

Kartais prie mobiliųjų turgaviečių teisėtų prekeivių prisišlieja seniūnijų leidimus gavę miestiečiai, parduodantys ne savo gamintus produktus. Norint to išvengti, prekeiviams pasiūti vienodi balti chalatai, o pienas netrukus bus pilstomas į vienodus butelius.

„Mes neišradinėjame dviračio, visa Europa taip daro.

Galiausiai juk mes sukuriame pirkėjų srautą ir prekybos tinklams. Apsipirkę turgavietėje, žmonės užsuka ir į parduotuvę“, – tikino M.Maciulevičius.