Ūkininkai rado investuotoją

Jau po poros savaičių gali paaiškėti, ar į Lietuvos pieno perdirbimo rinką ateis naujas investuotojas.

Nors jo pavadinimą būsimos gamyklos statytojai kruopščiai slepia, užsimenama, kad tai – Skandinavijos įmonė. „Lietuvos ryto“ žiniomis, greičiausiai tai būtų Suomijos „Valio“.

Aišku tik viena – žemdirbiai nori didesnių kainų, todėl jei šis planas išdegs, pienas gali pabrangti ir parduotuvėse.

„Kol kas neturime galutinio atsakymo iš investuotojų, bet tikimės jo netrukus sulaukti.

Kadangi nauja gamykla kainuotų apie 100 mln. litų, be ES paramos ją vargu ar pavyktų pastatyti. Tam reikės Europos Komisijos pritarimo. Tikimės, kad jį gautume bent iki vėlyvo rudens“, – sakė Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas.

Pasak jo, gavus ES paramą, kuri gali siekti 40-50 mln. litų, gamyklą būtų įmanoma pastatyti per 5-6 mėnesius.

„Kad gautume ES paramą, bent 51 proc. naujos įmonės akcijų turėtų priklausyti mūsų šalies pieno kooperatyvams ar ūkininkams, tačiau norime, jog ši dalis siektų apie 70 procentų.

O strateginis investuotojas naudotų savo prekės ženklą, rūpintųsi pardavimu, nes gamykla būtų labiau orientuota į eksportą“, – dėstė B.Markauskas.

Jau apžiūrėtos ir teritorijos, kuriose gali iškilti nauja gamykla. Dairytasi šalia Kauno, netoli Kėdainių, tačiau labiausiai linkstama ją statyti prie Panevėžio.

„Gali būti, kad prie mūsų prisijungs ir keli Latvijos kooperatyvai, todėl strateginiu požiūriu ši vieta būtų tinkamiausia.

Numatytame sklype jau yra visos komunikacijos“, – aiškino Žemės ūkio rūmų pirmininkas.

Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos reikalų ir tarptautinių ryšių departamento direktorius Laimonas Čiakas naujienų agentūrai BNS teigė, kad naujiems iššūkiams ir plačiajuosčio interneto kaimo vietovėse plėtrai Lietuvai yra numatyta 80 mln. litų iš ES ekonomikos gaivinimo programos.

„Apie 20 proc. numatyta skirti plačiajuosčiam internetui, o kita dalis – naujiems iššūkiams. Padėtis pieno sektoriuje yra stiprus iššūkis.

Svarstome tą variantą, tačiau sumos dar nežinomos.

Kokia dalis – nulems politinis sprendimas“, – sakė L.Čiakas.

Ūkininkai jau senokai svarsto apie savos perdirbimo gamyklos statybą, nes ne pirmi metai nesusitaria dėl pieno kainų su didžiaisiais šalies perdirbėjais.

„Visiems jau įgriso tos peštynės. Aišku, lazdą yra perlenkusios abi šalys.

Bet perdirbėjai pernelyg nuolaidžiauja prekybos tinklams, o viską atsiima iš ūkininkų.

Be to, dabartinės Lietuvos gamyklos dirba palyginti neefektyviai“, – aiškino B.Markauskas.

Būsima gamykla šalia Panevėžio galėtų per parą perdirbti apie 1200 tonų pieno – maždaug toks yra dabartinis „Rokiškio sūrio“ pajėgumas.

„Tačiau nors „Rokiškio sūris“ ir turi naujovišką įrangą, jo cechų išdėstymas ar darbuotojų skaičius – nelogiškas.

Toje įmonėje dirba apie pustrečio tūkstančio žmonių. Mes planuojame išsiversti su 100-120“, – sakė B.Markauskas.

„Tik nemanykite, kad bijome konkurencijos. Šioje rinkoje dirbame jau ne pirmus metus ir esame gana rimti žaidėjai.

Kalbos apie neefektyvias mūsų šalies perdirbimo įmones – laužtos iš piršto. Mūsų veiklos sąnaudos tikrai ne didesnės nei panašių gamyklų aplinkinėse valstybėse ar toliau.

Tačiau jei naujo fabriko statybą rems valstybė ar ES, tai bus į balą išmesti pinigai. Lietuvoje pajėgumai ir taip gerokai didesni, nei šiuo metu perdirbame pieno.

Žemdirbiai įsitikinę, kad pasistatę gamyklą už pieną jie gaus daugiau. Bet tų gamyklų apstu visur, rinka laisva – vežk, kur tik nori. Deja, realybė tokia, kad net pernai į Lenkiją pieną eksportavę kooperatyvai jau grįžo pas mus.

Mano nuomone, labiausiai tokia gamykla gali būti suinteresuoti įrangos tiekėjai: pastatei, pasiėmei pinigus ir – viso gero.“

* Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, šių metų gegužę Lietuvoje supirkta beveik 111,9 tūkst. tonų pieno. Prieš metus šis kiekis siekė 126 tūkst. tonų.

* Sumažėjo ir vidutinės supirkimo kainos. 2008 metų gegužę už toną pieno vidutiniškai buvo mokama 831,2 lito.

* Šių metų gegužę toną pieno perdirbėjai įvertino tik 541,67 lito – 35 proc. mažiau nei prieš metus.