Tolerancija rizikai praradimo akimirką (nuotraukos)

Didžiausios pasaulyje komunalinių paslaugų įmonės prezidentas Samuelis Insalis bankrutavo ir mirė svetimoje šalyje. Bankrotas prieš mirtį taip pat ištiko tarptautinės degtukų korporacijos prezidentą Aivarą Kroigerį bei vieną geriausių prekeivių akcijomis Artūrą Kotoną. Didžiausios dujų kompanijos vadovas Hovardas Hopsonas išprotėjo. Niujorko maklerių biržos prezidentas Ričardas Vitnis ir prezidento Hardingo komiteto narys Albertas Folas tik neseniai paleisti iš kalėjimo. Tarptautinių atsiskaitymų banko prezidentui Leonui Freiziriui ir akcijų prekeiviui Džesiui Livemurui iškeltos baudžiamosios bylos.

Abejoju, ar kas nors gali pasakyti, kas iš tikro nutiko šiems vyrams. Prisimindamas 1923 metus manau, kad jiems didelį smūgį sudavė 1929 metų rinkos žlugimas ir Didžioji ekonominė depresija.“

Krizė Lietuvoje dar nesibaigė, o ją analizuojantys specialistai ar ekspertai nesutaria, kokią nuosmukio stadiją esame pasiekę, todėl ir turtingiausių Lietuvos verslininkų istorijos dar kur kas šviesesnės nei ką tik cituotos „turtingiausių verslininkų“ iš Roberto T. Kiyosaki ir Sharon L. Lechter knygos „Du tėčiai – turtingas ir vargšas“.

Turto valdytojai informaciją apie tai, ar pavyko išsaugoti klientų turtą, jį padidinti, ar jis gerokai sumenko, laiko po devyniais užraktais. Tačiau tai, kad investicinio banko „GILD Bankers“ specialistai gegužę išplatintame pranešime informavo, jog „plačiai naudojamos investavimo strategijos, pagal kurias investicijos skirstomos į mažos, vidutinės ir didelės rizikos, nepasiteisino“, rodo, jog per ekonominį nuosmukį ne visiems investuotojams pavyko išnešti sveiką kailį. Nors atrodė, kad investuojant, pasikliaujant vidutinės rizikos investavimo strategija, neturėtų būti didelių praradimų.

„Klientų tolerancija rizikai keičiasi susidūrus su nuostoliais“, – pranešimą patikslina „GILD“ privati bankininkė Dovilė Grigienė. Ji sako, kad prieš metus su potencialiais investuotojais kalbantis apie tai, kiek jie norėtų uždirbti, dažniausiai atsakymas būdavo – 20–30% ir retai kas pasakydavo, kad pakaks ir 10% grąžos. Dabar ir 10% yra daug.

Vienas populiarių knygų apie pinigus ir pajamas autorius Bodo Schaferis taip pat užsimena, kad „geriausiai žmogų galima pažinti tuomet, kai jį spaudžia nemalonios aplinkybės“. „Saugumas tapo svarbiausiu dalyku daugumai investuotojų“, – pažymi „GILD“ bankininkė.

„DnB NORD“ Privačios bankininkystės skyriaus vadovas Tadas Ratkevičius neslepia, kad bankininkams dabar tenka būti ne tik patarėjais, bet ir investuotojų psichologais.

„Dažnam mūsų privačios bankininkystės klientui laikotarpis nuo 2007 metų pabaigos, kai prasidėjo akcijų rinkos smukimas, iki dabar yra didelis iššūkis ir nauja patirtis“, – pažymi Ratkevičius. Daugelis lietuvių investuoti pradėjo neseniai, todėl su didesniu akcijų rinkų kritimu nebuvo susidūrę. Anksčiau tik teoriškai galėję įsivaizduoti, kas yra nuostolis, dabar tą patiria realybėje. Jie ir anksčiau buvo perspėjami, kad akcijų rinkos ne visada kyla, tačiau daugelis tikėjosi, kad tai bus ne taip greitai ir ne taip skaudžiai, kaip kad įvyko dabar.

„Klientų nuotaikas, nukritus investicijų vertei, lemia psichologiniai dalykai“, – sako Ratkevičius. Pasak jo, pasitvirtino vadinamoji lūkesčių ar perspektyvos teorija, kurioje kalbama apie tai, kad klientai skirtingai reaguoja į gaunamą pelną ir tokio pat dydžio nuostolį. Jeigu jų investicija sumenko 10%, dėl to jų nusivylimas bus gerokai didesnis nei džiaugsmas, kad gavo tiek pat pelno.

Kai akcijų rinkos klestėjo, klientai buvo patenkinti ir nesuko sau galvos dėl investuotų pinigų, o kai jos ėmė kristi – visi suskubo domėtis, kas vyksta, ir lyginti savo investicijas su kitomis investicijomis.

„Kaip klientai reaguoja į krintančias rinkas, priklauso nuo to, ar jų asmeniniai lūkesčiai sutapo su turto valdytojo sudėliotu investiciniu planu, t. y. ar finansų gidas pakankamai dirbo su klientu, išsiaiškindamas jo poreikius ir parinkdamas jam tinkančias finansines priemones“, – sako Ratkevičius. Jis tikina, kad jų banko privačios bankininkystės klientai nepanikuoja ir nepuola kaltinti bankininkų dėl šiuo metu nukritusios investicijų vertės. Kita vertus, bankininkai sulaukia klausimų, kodėl jie tam tikru metu nepatarė atsikratyti tam tikrų investicijų.

2001 metais JAV buvo atlikti tyrimai, kuriuose buvo analizuojama, kiek per 17 metų laikotarpį uždirbdavo S&P 500 kainų indeksas ir kiek per tą patį laikotarpį vidutiniškai uždirbdavo investuotojas.

„Iki 2000 metų S&P 500 indeksas vidutiniškai per metus uždirbdavo po 16,29%, o investuotojas per tą patį laikotarpį – 5,32%. Tai parodo, kad ne visą laiką gali nuspėti, kada turi pirkti, kada parduoti. Todėl bandymas pagauti „dugną“ arba piką ilgu periodu duoda prastesnį rezultatą nei aiški investavimo strategija“, – nurodo Ratkevičius.

Finansinės elgsenos mokslas pastaruoju metu byloja, kad didžioji dauguma investuotojų netoleruoja rizikos – emociškai saugiau jaučiasi neprarasdami investuotų lėšų, nei emociškai pakiliai uždirbdami daugiau. Tai taikoma net ir tiems investuotojams, kurie save apibūdina kaip agresyvios rizikos investuotojus. Apie tai byloja ir per pasaulį plačiai nuvilnijusi Vokietijos milijardieriaus Adolfo Merckle tragiška baigtis.

Rizikingi ir brangūs perpirkimai, avantiūriniai sandoriai biržoje milijardieriaus verslą išbalansavo taip, kad vyras, sukūręs didžiulę verslo imperiją ir turintis ilgametę patirtį versle nusižudė, patyręs didžiulių nuostolių.

„Pirmiausia investuotojai nori neprarasti pinigų ir tik po to jie nori uždirbti“, – patvirtina Grigienė. Tai įrodo žmonių elgsenos ypatumus – priklausomai nuo pasiūlymo suformulavimo, žmonės gali rinktis labai skirtingus dalykus: jų požiūris į riziką, kai tai siejama su pelnu, skiriasi nuo jų požiūrio į riziką, kai ši susieta su praradimais.

Už šiuos ir kitus atradimus, suformuluotus „Prospect“ teorijoje 2002 metais Danielis Kahnemanas ir Amos Tversky gavo Nobelio premiją. „Financial Times“ taip aiškina teorijos išvadas: „Jeigu turite galimybę pasirinkti, ar realiai gauti 900 GBP, ar lošti su galimybe gauti 1 000 GBP, tai beveik visi rinksis užtikrintą galimybę gauti 900 GBP. Bet jeigu jūs versite žmones rinktis, ar prarasti 900 GBP, ar lošti, turint 90% galimybę prarasti 1 000 GBP ir 10% šansą nieko neprarasti, tai visi rinktųsi lošimą.“

Pagrindinis turto valdytojų darbas, pasak Grigienės, rasti kompromisą tarp turto išsaugojimo ir turto didinimo. Tą galima padaryti sukuriant du skirtingus portfelius kiekvienam klientui: konservatyvų ir rizikingą.

„Norint išlaikyti turtą, reikia rinktis konservatyvias investicijas, kurios duos nedidelę grąžą, bet suteiks stabilumą ir apsaugos nuo didelių praradimų. Kita lėšų dalimi žmonės gali smarkiai rizikuoti, siekdami uždirbti maksimaliai. Vidutinė rizika yra klaidinanti sąvoka, nes verčia žmones galvoti, kad galima siekti uždirbti daugiau neprisiimant daugiau rizikos“, – neabejoja bankininkė.

Pastaraisiais metais klientų portfeliai buvo sudaromi pagal palyginti paprastą rizikos tolerancijos klausimyną, kuris rėmėsi pastarųjų 3–5 metų aukščiausios grąžos beveik visose investicijų klasėse duomenimis.

„Žmonės iki šiol buvo mažai susidūrę su rizika, nes investavimas Lietuvoje buvo gana naujas dalykas ir iki šiol visi tie metai ir daugelio investuotojų praktika buvo siejami su daug didesne nei statistiškai vidutinė per ilgesnius laikotarpius investicine grąža. Žmonėms nebuvo nei daug galimybių prarasti, nei žinoti, ką tai reiškia. Dauguma investicijų skirtingose klasėse nuo 2003 metų tiktai augo“, – sako Grigienė.

„Rinka ir rinkos sąlygos keičia žmonių psichologiją. Intensyviai vystantis Lietuvos ekonomikai, pavyzdžiui, 2007 metais, netgi didžiausi pesimistai jau ėmė kalbėti apie tai, kad galbūt iš tiesų nekilnojamojo turto kainos rinkoje tik augs“, – pasakoja Kreditų valdymo konsultantas Aurimas Vengrys. Anot jo, prieš tai, 2004–2005 metais, šie investuotojai įrodinėjo, kad tikrai nesikoncentruos į šią turto klasę, nes tokios investicijos grėstų praradimu. 2006–2007 metais, per patį kainų piką, jie prisipirko nekilnojamojo turto.

„Pastaruosius 4–5 metus žmonės buvo tarsi paveikti masinės psichozės: jeigu visi perka, tai ir aš perku, jeigu visi skolinasi, tai ir aš imu paskolą. Ir tikėjosi, kad gyvenimas gerės, nes atlyginimai kilo greičiau, nei buvo galima tikėtis, o požymių, kad bus blogai, nebuvo labai daug“, – argumentuoja Vengrys.

Bet dabar tie, kurie, pasak jo, tvirtino, kad krizė yra labai geras laikas investuoti, toli gražu ne visai taip elgiasi.

„Tarp mano pažįstamų yra tokių žmonių, kurie investuoja, tačiau didžioji dalis linkusi susilaikyti. Vieni tikisi dar didesnio kainų kritimo, kiti laukia, kol akcijos ims brangti, o treti – tiesiog nedrįsta kol kas rizikuoti“, – vardija Vengrys. Remdamasis savo darbo patirtimi, jis pažymi, kad aktyviausiai į nekilnojamąjį turtą ir akcijas investavo, naują verslą kūrė jauni žmonės, nes jie yra labai drąsūs ir tik su amžiumi drąsą keičia atsargumas.

Rizikos pristatymas buvo dažniausiai įvardijamas kaip vidutinis istorinis svyravimas, tačiau dabartinė pasaulinė ekonominė krizė yra kur kas gilesnė nei vidutinis potencialus nuokrypis. Tokiu metu klientai nebijojo dėl ateities darbo perspektyvų ir tai juos skatino rinktis istoriškai pelningiausias investicijas.

„Daug kas nudegė todėl, kad pirkdavo akcijas už skolintus pinigus. Arba užstatydavo nekilnojamąjį turtą tam, kad gautų iš banko pinigų ir vėliau juos investuotų“, – pateikia pavyzdį investicinio banko „GILD“ privatus bankininkas Eimantas Viršilas. Dabar, pasak jo, bankininkai stengiasi kuo geriau suprasti kliento psichologiją.

„Bankų turimi rizikos klausimynai neatspindi tikrosios padėties dėl investuotojo rizikos toleravimo, todėl reikalingi esminiai papildymai. Klausimynai turi būti tobulinami, kad būtų suprantamesni ir padėtų tiksliau įsivertinti riziką investuotojams“, – neabejoja Viršilas.

Tačiau Ratkevičius teigia, kad dar prieš sunkmetį „DnB Nord“ specialistų sudaryta investuotojo anketa klientams yra gana veiksminga. Joje vienas iš klausimų yra: „Kuris iš šių teiginių labiausiai atitinka jūsų investavimo tikslus?“ Pateikiami variantai: a) mane tenkina žemos, bet garantuotos palūkanos, b) noriu gerokai didesnių palūkanų, galiu susitaikyti su rizika neuždirbti palūkanų, jeigu žinau, kad atgausiu visas investuotas lėšas, c) noriu kelis kartus didesnių nei terminuotų indėlių palūkanų, galiu prisiimti riziką gauti iki 10% mažiau nei investavau, d) noriu maksimalaus pelno, galiu rizikuoti per 10% investuotų lėšų.

Klientui užpildžius anketą, bankininkas pakomentuoja jam, kokie buvo gauti rezultatai, ką jie pasako apie klientą ir kokie investiciniai produktai labiausiai atitinka jo finansinius lūkesčius. „Iš atsakymų paprastai galima spręsti, kiek žmogui vertėtų prisiimti rizikos ir koks investicinis produktas galėtų būti tinkamiausias. Tačiau kiekvieno kliento teisė rinktis ir kitus produktus“, – sako Ratkevičius.

„DnB Nord“ privačios bankininkystės vadovas pabrėžia, kad jie orientuojasi į ilgalaikius santykius su klientais, todėl jeigu jaučia, kad žmogus nėra tvirtai apsisprendęs dėl investicijų arba tą ketina daryti vedamas bendrų rinkos tendencijų, stengiasi „atverti akis“: aiškina, kokia rizika jo gali tykoti, ko jis gali netekti, ir tai, kad gali turėti nuostolių.

„Kol kas neturime daug nusivylusių investuotojų. Nors netgi tie, kurie tokiu sudėtingu ekonomikai laiku sugebėjo uždirbti 5–6% grąžą, ne visada patenkinti ir pripažįsta, kad jie planavo gauti daugiau pelno“, – apibendrina Ratkevičius.

Psichoanalitikas Tomas Kajokas „Versus“ pasakoja girdėjęs, kad kai kurie amerikiečių finansų konsultantai beveik rimtai kalba apie dviejų migdomųjų tablečių testą: jeigu investuotojas gali užmigti išgėręs dvi tabletes migdomųjų, tada jam dar verta galvoti, ar neparduoti turimų akcijų. Jeigu dviejų tablečių neužtenka, tada geriau parduoti.

„Yra žmonių, kurie dabar net nenori žinoti, koks yra akcijų, į kurias jie investavo, kursas. Dalis investuotojų elgiasi kaip nerimastingi ligoniai, kurie be paliovos matuoja savo kraujospūdį, bet negeria vaistų. Didžioji dalis, matyt, patenka tarp šių dviejų kraštutinumų ir kartais pasitikrindami sveikatą imasi vienokių ar kitokių būtinų priemonių“, – svarsto Kajokas.

Apie žmogaus santykį su rizika „Versus“ kalba psichologas psichoterapeutas Robertas Petronis.

Rizika reiškia grėsmę arba ėjimą į grėsmę. Jeigu popieriaus lapą padalytumėme į dvi dalis ir vienoje pusėje parašytume „visiškas saugumas“, o kitoje – „visiškas neapibrėžtumas, didžiulis nesaugumas“, tai žmones ir būtų galima suskirstyti į šias dvi grupes.

Jeigu žmogus orientuojasi į saugumą, tai jis renkasi stabilų darbą, stabilų atlyginimą – visa tai, kas jam gali užtikrinti stabilų gyvenimą. Tie, kurie gyvenime pasiryžę eiti į priekį – tai jie ir profesine, ir veiksmo prasme renkasi tai, kas susiję su nestabilumu, su didesne įtampa gyvenime. Nėra vienos priežasties, kodėl žmonės elgiasi skirtingai. Aišku tai, kad kiekvienam žmogui reikalinga tam tikra įtampa. Daugelis žmonių pritaria tam, kad, jeigu gyvenimas tampa stabilus ir aiškus, jame atsiranda nuobodulys ir tuštuma.

Anketa įvertinti žmogaus rizikos toleravimo laipsnį gana sudėtinga, nes rezultatas priklauso nuo anketos patikimumo ir žmogiškojo veiksnio – kaip atidžiai ir sąžiningai žmogus atsakinėja į klausimus. O jo sąžiningumas gali labai priklausyti ir nuo anketos pildymo motyvo. Jeigu žmogus jaus, kad vienoks ar kitoks rezultatas gali būti jam palankesnis, tai jis jo ir sieks.

Kai rizikuojame, tai rizikuojame prarasti kažką vertinga. Pavyzdžiui, 100 000 Lt praradimas vienam būtų didelė rizika, kitam – maža. Dar svarbu, kokią vietą žmogaus vertybių skalėje užima pinigai. Kuo aukštesnę poziciją jie užima, tuo mažesnis praradimas sukelia didesnės grėsmės jausmą.

Be to, skirtingose gyvenimo aplinkybėse žmogus skirtingai reaguoja į grėsmę. Vienu metu jis labiau gali vertinti praradimus, kitu – daugiau dėmesio skirti tam, ką jis galėtų laimėti, net jeigu yra pavojus ką nors dėl to prarasti. Žmogus, išgyvendamas asmeninę krizę, mažiau galvoja apie tai, ką praras, o daugiau apie tai, ką išloš. Todėl nestabiliais laikotarpiais tarp žmonių labai populiarios tampa loterijos, nes juos labai vilioja „stebuklinga“ galimybė greitai pasigerinti savo padėtį.

Jeigu kalbame apie sutartį, tai tokiu metu klientui yra didesnė grėsmė nesužiūrėti jį įspėjančių punktų, nes jis koncentruojasi į tuos, kurie jam patrauklūs.

Be to, sava patirtis, kitų patirtis žmogų gali labai veikti. Todėl rinkoje ar prekyboje neatsitiktinai manipuliuojama sėkmės istorijomis, kurios skatina žmogų žengti į tam tikros rizikos zoną. Sėkmės istorija gali būti ir sava, kai kur nors yra pasisekę kelis kartus iš eilės. Tada į tai įsijautęs žmogus ima daugiau rizikuoti. Jeigu jis yra patyręs nusivylimą, tada jį užvaldo išgąstis ir jis renkasi saugų elgesį. Pavojinga tada, kai žmogus ignoruoja kurią nors iš minėtų patirčių. Pavyzdžiui, sėkmę. Taip jis vengia iššūkių, gali mažiau pasiekti gyvenime. O tie, kurie ignoruoja apie grėsmę įspėjančius ženklus, gali patirti didelių praradimų.

Dažnai sakome „protinga rizika“, tačiau rizika negali būti labai protinga, nes joje yra neapibrėžtumo elementas. Ypač racionalūs žmonės arba žmonės be polėkio niekada nerizikuos, visada pabrėš praradimus ir sakys, kad jiems gerai taip, kaip yra dabar. Todėl, kalbant apie protingą riziką, svarbu įvertinti realybę, pasveriant ir jausmus, ir protą.