Ekonominė veikla ir vertybės

Vertybės savaime nepriklauso nuo to, ar žmogus užsiima ekonomine, menine, dvasine veikla, ar apskritai neužsiima jokia. Tačiau visuomet esama aplinkybių, savaip vartančių žmogaus vertybes ir veikiančių jo elgesį, – vedančių, apgaunančių, maskuojančių, viliojančių. Šiame straipsnyje veikiau ir kalbama apie versle vertybes veikiančias aplinkybes, nei apie verslo vertybes. Ir tik tas vertybes, kurios aktualios šiandien – jeigu nagrinėtume ekonominės veiklos moralumą antikinės vergijos ar kolonijų užkariavimo laikais, tai kokio nors moralo dabarčiai vargiai galėtume tikėtis.

Ar tai faktas? Anaiptol. Moralumas nėra kategorija, kurią lengva išmatuoti. Moralumas – tai viena esmingiausių žmogiškumą apibrėžiančių ypatybių, tad ji turi paslapties skonį. Tai asmeniškas, intymus dalykas, paliečiantis pačią žmogaus šerdį: jo santykį su savimi, kitais žmonėmis ir jo pasaulėžiūrą. Nepaisant įvairių moralės teorijų ir požiūrių į moralumo kilmę, manau, kad moralumas sunkiai įmanomas be žmogaus tikėjimo (nebūtinai išreikšto ir netgi įsisąmoninto) Dievu ar kitaip vadinamu absoliutu – tuo, kas virš mūsų proto ir juslių suvokimo. Priešingu atveju neturėtume stabilios skalės moralumui matuoti ir greitai susipainiotume žmogiškojo proto išvedžiojimuose. Taigi moralumas, nepaisant buitiškai aktualaus jo lygmens, kartu yra ir metafizinė kategorija. Žinia, metafizinių dalykų protui suvokiamais dydžiais įvertinti negalime. Tad nelieka nieko kita kaip pasitelkti simplifikacijas ir aproksimacijas – taip paprastai ribotam žmogui tenka elgtis santykiuose su begalybe.

Moralės kodeksai, skelbiami didžiųjų pasaulio religijų ir išpažįstami daugumos visuomenių mūsų protui aprėpiamą istorijos tarpsnį, ir yra tos moralumo simplifikacijos. Be to, šie kodeksai tarpusavyje praktiškai identiški. Nuostabu tai, kad netgi sekuliarių visuomenių pripažįstamos moralės normos, suprantamos kaip „sveikas protas“, nesikerta su religine prasme pagrįstais principais, tik neapima religinio elgesio aspektų.

Tarsi ir akivaizdu, jog moralu yra: nenaudoti prievartos prieš kitus, nemeluoti, nevogti, nepavydėti, nepiktnaudžiauti juslių malonumais, padėti silpnesniems ir t. t. Tačiau nepaisant šių dorybių „savaime suprantamumo“, įvertinti, ar žmogus elgiasi moraliai, ar ne, nėra taip paprasta. Viena iš esminių priežasčių yra ta, kad moralumą labiausiai nulemia žmogaus intencija, o ne pats veiksmas. Pavyzdžiui, ne tas pats yra smurtauti ir ką nors netyčia sužeisti (įžeisti) arba meluoti ir pasakyti netiesą, stengiantis apsaugoti žmogų. Netgi amoraliausias poelgis – žmogžudystė – traktuojamas kitaip, jei įvykdomas ginantis arba netyčia. O intencija pavogti ar nuskriausti juk nepraranda amoralumo, tegul ir likdama neįvykdyta.

Kasdieniuose santykiuose tokios situacijos gali būti net ne išimtis, o taisyklė. Kiek žmonių mano, kad juos apgauna, nors niekas to nė nemano daryti? Kiek žmonių įsižeidžia ar jaučiasi pažeminti, nors „skriaudėjas“ nė minties tokios neturėjo? Todėl spręsdami pagal išorinius požymius, kai vertiname vieną ar kitą žmogaus poelgį, galime neretai suklysti. Jei santykiai yra artimi, tai galime su žmogumi išsiaiškinti. O kaipgi vertinti visuomenės veikėjų poelgius, jei apie pačius poelgius žinome tik iš trečių lūpų (žiniasklaidos), o apie jų motyvus nežinome nieko? Dažniausiai ir žinoti nenorime.

Kuo remiantis teigiama, kad Lietuvos versle moralė nyksta? Bendru savo įspūdžiu, vieną kitą kartą susidūrus su nesąžiningu statybininku, pardavėju arba taksistu. Bendru įspūdžiu, kurį suformuoja žiniasklaida. Apklausomis, kur tokią nuomonę išreiškia kiti žmonės.

Akivaizdu, kad asmeninio, draugų bei pažįstamų įspūdžio apie verslo nemoralumą nepakanka analitinei išvadai. Manau, kad mažai kas ginčysis, kad žiniasklaida linkusi blogas žinias eksponuoti labiau nei gerąsias (nelaimių aukų nuotraukos pirmuosiuose laikraščių puslapiuose). Jei viskas yra gerai ir 99 kartus statybininkai jūsų neapgavo, tai nėra joks asmeniškai įsidėmėtinas dalykas ir jokia viešumai svarbi žinia. Žinia atsiranda tą vieną kartą, kai jus apgavo. Lygiai taip pat darbdaviui 99 kartus laiku sumokėjus atlyginimą – tai nėra jokia žinia, bet vieną kartą (pvz., pritrūkus apyvartinių lėšų, praradus užsakymą, gavus baudą už nekokybišką produkciją, padarius klaidą buhalterijoje ir t. t.) neišmokėjo, ir apie tai sužinome visi. Tie, kurie skaito, žiūri ar klausosi, užfiksuoja: apsukinėja, skriaudžia, grobia.

Populiaru socialiniams reiškiniams „matuoti“ pasitelkti sociologines apklausas. Įdomu pastebėti, kad skirtingos apklausos, atliktos panašiu metu (pvz., per vienerius metus), gali į tą patį klausimą atsakyti visiškai kitaip. Pavyzdžiui, viena prieš kokius metus atlikta apklausa skelbė, kad darbštumas Lietuvoje nėra vertybė ir sėkmingas gali būti tik naudodamasis apgaule, kitos panašiu metu atliktos apklausos dalyviai darbštumą nurodė kaip vieną didžiausių lietuvio vertybių...

Nekvestionuosiu čia minimų apklausų reprezentatyvumo (imties dydžio, struktūros ir pan.), nes net ir korektiškai pagal sociologijos taisykles atliktos apklausos gali duoti nekorektiškus rezultatus. Žmogaus nuomonės ir vertinimai nėra toks jau apibrėžtas dalykas kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip plačiai nagrinėja Malcolmas Gladwellas, žmogaus atsakymą itin veikia klausimo kontekstas. Tai apima ir klausimų formuluotes, ir (sic!) tai, ką žmogus matė, skaitė ar mąstė prieš pat atsakinėdamas į klausimus. Gladwellas kaip pavyzdį pasitelkia testą dėl rasistinių pažiūrų. Žmonių, prieš atliekant testą žiūrėjusių sporto rungtynes, atsakymai pasirodė gerokai palankesni juodaodžiams nei kiti. Kodėl? Sporto rungtynėse juodaodžiai yra teigiami herojai ir tai generuoja bendrą simpatiją.

Pažymėtina, kad žmonių pateikiamas vertinimas, anot Gladwello, labai dažnai yra neįsisąmonintas. Pamatę savo testo rezultatus, žmonės net išsigąsta, nes visai nemano esantys rasistai (dalis jų – patys juodaodžiai). Taip pat jie negali paaiškinti, kodėl vertino būtent taip, arba tie paaiškinimai ima prieštarauti vertinimams. Pamąsčius apie tai, tampa visiškai aišku, kad dažnai sociologinių apklausų rezultatai nėra joks argumentas socialiniam reiškiniui įvertinti. Lietuvoje, manau, geriausias to pavyzdys yra klausimas apie gimstamumą ir ekonomines paskatas. Į klausimą, kodėl neturite daugiau vaikų, dauguma respondentų atsako, kad jų pajamos esančios per mažos. Tuomet daroma išvada, kad reikia finansiškai skatinti šeimas gimdyti. Atrodo logiškai (juolab kad vaikus auginti tikrai brangu).

Tačiau pažvelkime iš kitos pusės. Jei to paklaustų jūsų, ar jūs drįstumėte įvardyti kitas priežastis? Tokias, kaip antai blogi santykiai šeimoje, baimė gimdyti, nenoras prarasti laisvės keliauti, komforto naktimis miegoti ir pan. Net pagalvoti apie tai nesinori, o pinigų trūkumas nėra ir melas – jų juk niekada nebūna per daug. Bet nurodytas atsakymas nėra stebimo reiškinio priežastis!

Apklausos būdu gauta žmonių nuomonė, kad versle pasiekti sėkmės galima tik apgaule, o ne darbu, gali būti visai nepagrįsta dėl bendro viešajame diskurse vyraujančio antiverslininkiško tono, dėl tokią mintį suponuojančių formuluočių arba dėl neseniai patirtų negatyvių emocijų. Tačiau tokia nuomonė gali būti ir pagrįsta. Panagrinėkime prielaidas, kurios nemoralumą versle dirbtinai palaiko ir skatina.

Drįsčiau teigti, kad neteisybės jausmas yra labiausiai visuomenę skaldanti ir jos gyvybingumą mažinanti emocija. Neteisybės dėl neįvykusio teisingumo. Tiesa, kairieji čia bando prikabinti socialinės neteisybės balioną. Tačiau teisinė neteisybė yra pirmesnė (nes ji sudaro nelygias sąlygas ten, kur jos iš principo gali ir turi būti lygios, t. y. lygybė prieš įstatymą). Antra, socialinė teisybė kaip lygybė yra komunistų išmonė, kuri praktiškai niekur nėra įgyvendinta, ir kaip ne kartą įrodė ekonomikos teorija, negali būti įgyvendinta. Kaip taikliai suformulavo žymi Rusijos politikė Irina Hakamada, „socialinė nelygybė yra objektyvi pasekmė“. Manau, kad to visiškai pakanka socialinės neteisybės bylą čia užversti ir susitelkti prie esminio – žmonių lygybės prieš įstatymą – klausimo. Jame esama kelių aspektų.

Pirma, ar sovietinių laikų veikėjai turi turėti tokias pačias teises Lietuvoje, kaip ir visi kiti? Ar tie, kurie trėmė ir skundė, sekė ir persekiojo, turi turėti tokias pačias teises (tarp jų ir ekonomines), kaip jų persekiotieji? Tai klausimas, kuris ilgą laiką it tirštas rūkas tvyrojo ore. Laikui bėgant ir aiškiam atsakymui neatsirandant, rūkas praretėjo. Tačiau nemanau, kad jis dingo. Panašu, kad jis nusėdo žmonėse kaip neteisybės ir nepasitikėjimo jausmas.

Prisiminkime nepriklausomos Lietuvos ekonomikos pradžią. Kiekvienas verslininkas pasakys, kad verslui reikia startinio kapitalo – ir tai yra visų laikų verslininkų galvos skausmas. Brandžioje visuomenėje kapitalas esti auginamas, jį vienu ar kitu būdu perimant iš rankų į rankas (antai paveldint). O koks jis galėjo būti 1990-ųjų Lietuvoje? Nedidelė kapitalo dalis jau buvo sukaupta privačių asmenų, pasinaudojus perestrojkos laisve. Sukauptas jis buvo pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, kurios daliai visuomenės atrodė ir šiandien atrodo nemoralios, pavyzdžiui, prekiaujant metalu, vėliau – investiciniais čekiais. Jis buvo sukauptas spontaniškai, neretai smarkiai rizikuojant, eksperimentuojant, darant tai, ko nemoki, ir niekas aplinkui nemoka. Nemoralumo-nešvarumo jausmas žmonėms galėjo kilti būtent dėl didelės rizikos – ne kiekvienas galėjo ryžtis tokiai veiklai, ir tai atrodė neteisinga.

Neteisinga atrodė tai, kad darydamas tai, ką visą laiką darei, nebeuždirbi nieko, o ateina „vaikinai iš niekur“ ir užsidirba solidžias sumas. Be to, kas galėjo žinoti, koks turtas ateityje bus paklausus, tad daug kas pigiai pardavė investicinius čekius tų įmonių, kurios vėliau tapo pelningos. Tai irgi atrodė neteisinga. Savaime šie reiškiniai buvo visiškai pozityvūs. Nemoralumo čia buvo tiek, kiek buvo sąmoningumo: skleidžiant klaidingą informaciją, vagiant ar apgaudinėjant. O tai, kad žmonės apsigavo, vertindami turimą turtą (čekius) ar investavo į verslus, kurie žlugo, yra tik pasirinkimo nesėkmė, verslo patirties ir galimybių, o ne moralumo trūkumas.

Kitas – stambusis – kapitalas buvo sovietinės nomenklatūros: partijos ir komjaunimo. Kitaip tariant, visuomeninis, arba visų. Todėl nebuvo jokių teisėtų prielaidų jam atsidurti privačiose partinių struktūrų vadovų rankose. Tačiau praktinės prielaidos buvo, ir tas turtas buvo įsigytas ne rinkos sąlygomis, arba, kaip žmonės sako, „prichvatizuotas“. Bėda ta, kad teisiškai privatizaciją apsaugoti nuo prichvatizacijos nėra paprasta. Skaidriausio privatizacijos būdo – viešųjų aukcionų – buvo (ir tebėra) kiek įmanoma vengiama. Ir neatsitiktinai. Juk būtent partinė nomenklatūra disponavo žiniomis apie vertingus objektus ir norėjo juos įsigyti tyliai, kitaip tariant, pigiai. Žmonės, kurie dirbo tuose objektuose ar kitaip buvo su jais susiję, šį procesą matė ir neabejotinai turėjo pajausti neteisybę. Būtent teisinę neteisybę.

Mažai kam atrodo neteisinga, kad kažkas aukcione už 10 milijonų nusiperka namą ar meno kūrinį, arba biržoje – įmonės akcijų emisiją (na, nebent prisiekusiam kairiajam, kuriam visi, turintys už jį daugiau, yra išnaudotojai). Tačiau kai buvęs partinis veikėjas X už litą ar šimtą litų nusiperka gamyklą, degalinių tinklą, laikraštį ar panašų turtą, kiekvienam kyla klausimas, kodėl jis, o ne aš – nes šimtą litų ir aš turiu. Ir tai vyko daugybėje miestų ir miestelių, kur tik turto buvo. Šiandien sunku svarstyti, ar privatizacijos procesas Lietuvoje būtų išgelbėtas nuo prichvatizacijos, jei prieš jį būtų įvykdyta bent kiek apčiuopiama desovietizacija, atskirianti buvusį visuomeninį turtą nuo jį valdžiusios sovietinės nomenklatūros. Tačiau pozityvi desovietizacijos įtaka neabejotinai būtų buvusi.

Antra prielaida žmonių nepasitikėjimui verslu rastis yra valstybės požiūris į verslą. Idant verslas galėtų normaliai funkcionuoti, valstybė turi atlikti tam tikras funkcijas: nustatyti taisykles, prižiūrėti, kad jų būtų laikomasi, bausti nesilaikančiuosius. Viena svarbiausių verslo taisyklių arba vertybių yra nuosavybės neliečiamumas. Lietuvos Konstitucija skelbia, kad privati nuosavybė Lietuvoje yra saugoma ir ginama. Tačiau praktikoje yra šiek tiek kitaip. Nuosavybės apsaugos būklė yra gana paradoksali. Pirma, iki šiol nebaigta žemės reforma ir negrąžinta žemė buvusiems savininkams.

Tai reiškia, kad iki šiol esti toleruojami sovietų nusikaltimai atimant (moralės terminais – vagiant) žemę iš teisėtų savininkų. O tuo metu vis daugiau pinigų leidžiama įvairiausioms gerovės valstybės madų padiktuotoms programoms. Palyginimui – dar nepadėjus pamatų klijuojami prabangūs tapetai. Greitai ir galutinai negrąžinta nuosavybė sustabdė rinkos plėtrą žemės ūkyje ir uždelsė jo virtimą normalia ekonomine veikla. Be to, tai atėmė motyvaciją iš daugybės žmonių būti ūkininkais, investuoti į naujoves, galų gale – auginti sveiką maistą prieinamomis kainomis. Kaip tai būdinga neapčiuopiamam nemoraliam dalykui: jis atnešė labai apčiuopiamus ekonominius nuostolius.

Kita vertus, toliau plečiama praktika atimti nuosavybę iš asmens, jei to reikalauja viešasis interesas. Šia prasme labai įdomus yra Žemės įstatymas. Vienas iš daugelio jo punktų, numatančių, kada žemę galima atimti (kompensuojant nustatyta kaina) iš savininko, numato situaciją, kai žemė reikalinga žvyro karjerui. Argumentas – priešingu atveju pabrangtų žvyras. O kitkas nepabrangtų? Mediena? Bulvės? Braškės? Gal tuomet teisūs buvo bolševikai, suvisuomenindami žemę, kad visiems būtų geriau? Ir įdomu, kodėl to meto žemės atėmimus vadiname nacionalizacija ir smerkiame kaip nusikaltimą, o šiuo metu vykdomus žemės ir kito turto atėmimus (žvyrui, LEZ’ui ir pan.) vadiname paėmimu visuomenės reikmėms? Ir džiaugiamės, it būtume gerą darbą padarę.

Paminėjimo prašosi ir partijų pozicija privačios nuosavybės bei privataus verslo klausimu. Tradiciškai privati nuosavybė yra rimčiausias konservatorių ekonominis arkliukas bei labiausiai dešiniuosius vienijanti ekonominė tema. Tačiau Lietuvoje nėra nieko panašaus: ir konservatoriai, ir visų rūšių liberalai uoliai balsuoja už įstatymo dėl žemės paėmimo visuomenės reikmėms platų taikymą, o vienas didžiausią stažą turinčių konservatorių Jurgis Razma viešai džiūgauja „pažabojus privatininkus“ viešajame miestų transporte, nes jie mat kenkiantys valstybinių (savivaldybių) autobusų parkų veiklai... Tai ko norėti iš kairiųjų? Ypač turint omenyje valstybinių įmonių indėlį į šių partijų išlaikymą? Belieka konstatuoti, kad normalaus verslo pagrindas – saugi privati nuosavybė – Lietuvos politikams vertybė nėra. Laimei, žmonėms ji tokia tebėra.

Tai, ką verslas turi sumokėti už teisę būti ir naudotis vadinamosiomis viešosiomis gėrybėmis, yra mokesčiai. Nors didelės dalies tų viešųjų gėrybių – ką tik aptarta nuosavybės apsauga, teismai, policija, švietimas, sveikatos apsauga, dailiai išgrįstas Gedimino prospektas su iškirstomis liepomis ir pan. – reikalingumas ir efektyvumas, švelniai tariant, yra abejotini, racijos čia esama: dalimi šių „paslaugų“ naudojasi kiekvienas, taigi ir mokėti už jas kažkas turi. Klausimas – kas, kiek ir kaip. Debatai dėl optimalios mokesčių sistemos yra nuolatiniai ir, matyt, tokie išliks, tad čia neaptarinėsiu skirtingų apmokestinimo principų ir jų realizavimo būdų. Viena mokesčių ypatybė yra bendra – jie visi mažina (ir verslininkų, ir jų samdomų darbuotojų) paskatas dirbti.

Ir juo mokesčiai didesni, juo labiau jie tą norą dirbti gniaužia. Taigi esama rimtos rizikos, kad mokesčių našta tiesiog neleidžia verslui atsirasti. Jau minėjome startinio kapitalo problemą. Nors bankų veikla išplėtota nepalyginti geriau, nei tai buvo prieš 17 metų, paskolų verslui pradėti net ir prieš ekonominę krizę niekas nedalijo. Tad verslas pradedamas jį finansuojant iš šaltinių, kuriuos amerikonai vadina FFF (friends, family and fool). Jų gali pakakti vienam kitam mėnesiui, tačiau vos atsiradus įmonėje darbuotojui – o be samdomo darbuotojo įmonė pasmerkta likti marginalija, – automatiškai iškyla to verslo masteliais didžiulė mokesčių prievolė.

Nėra abejonės, kad vengti mokėti mokesčius yra neteisėta, tačiau tikrai nėra akivaizdu, kad tai nemorali veikla – juk mokesčiai renkami be mokėtojų sutikimo ir pasirinkimo (nuorodos į demokratinę rinkimų sistemą yra grynas formalumas ir neįtikina), naudojant valstybės prievartos aparatą. Jei prieš asmenį naudojama prievarta, moralumo–nemoralumo distinkcija tampa gerokai iškreipta: žmogus gali elgtis moraliai, jei jis tą veiksmą daryti privalo pagal įstatymą (pvz., privalo ginti Tėvynę ir ją gina), tačiau privalomo veiksmo darymas automatiškai nereiškia jo moralinio turinio (pvz., eina tarnauti, bet tarnybą pramiega). Be to reikėtų įvertinti, ar moralu dideliais mokesčiais atimti iš žmonių galimybę užsiimti jų norima veikla ir taip paversti juos samdomais darbuotojais, bedarbiais arba pašalpų gavėjais.

Mokesčių vengimo klausimas yra gana subtilus ir išeina už šio straipsnio rėmų, todėl čia pakaks konstatuoti, kad dalies mokesčių nemokėjimas (arba vengimas mokėti) kartais yra vienintelis būdas įmonei atsistoti ant kojų. Kadangi šis būdas yra nelegalus, jis savaime sąlygoja papildomas išlaidas ir riziką. Todėl įmonei išaugus, ji pati suvokia legalizavimosi naudą ir atlieka tai savo noru. Vertinant ekonomine prasme, būtų racionalu negaudyti mokesčius mokėti vengiančių smulkių įmonių, o susitelkti į stambesnes (jau užaugusias), kurios dėl savo nesupratingumo (tai nėra moralinė yda) arba godumo (tai yra yda) šios praktikos nemetė.

Reguliavimų našta – kitas svarstis verslo plėtrai ir priežastis nesilaikyti nustatytų reikalavimų. Nesilaikyti, nes tai arba brangu, arba netgi neįmanoma. Teisės institutas yra suskaičiavęs, kad Lietuvoje veikia virš 150 verslą kontroliuojančių institucijų. Skaičius savaime įspūdingas. Maža to, šių institucijų teisė tikrinti niekaip nereglamentuojama ir neribojama. Atskirais atvejais keli patikrinimai gali reikšti tiesiog verslo bankrotą. Ir net ne todėl, kad šis verslas daro ką nors neleistina: tiesiog būti tikrinamam yra brangu, o reikalavimų esama tiek, kad norėdamas tikrintojas ras prie ko prikibti. Pavyzdžiui, jūsų biuras apšildomas jūsų pačių kūrenamu katilu. Atėjęs gamtos apsaugos inspektorius (žinoma, pagal skundą), apkaltina jus naudojant netinkamą kurą, nes šalia rado porą polietileno maišelių, kurie liko nuo darbuotojų sumuštinių, ir skiria baudą. Vienintelis šansas nenukentėti – kad pasitaikytų moralus tikrintojas, kuris nenorėtų prikibti. Bet tokie paprastai ilgai darbe neužsilieka – juk kontrolės institucijos turi vykdyti baudų surinkimo planus.

Dažniausia dingstis patikrinti tą, o ne kitą įmonę, yra skundas: konkurentų, nepatenkintų darbuotojų. Pavyzdžiui, įsidarbini ir tinginiauji „dirbdamas“, o tuo metu žvalgaisi, prie ko galima būtų formaliai prisikabinti tikrintojams. Kai darbdavys, pasibaigus kantrybei, tave atleidžia, paskundi jį darbo, priešgaisrinei, higienos ar dar kokiai nors inspekcijai. Per tą laiką gauni neuždirbtą algą ir patiri kito pažeminimo malonumą.

Reguliavimų sistema, kaip įgaliota teisti be teismo ir bausti, pati yra amoralumo židinys. Galimybė ne savo rankomis sužlugdyti konkurentą ar atkeršyti darbdaviui provokuoja skųsti. Institucijos darbo rodikliai spaudžia darbuotojus bausti. Reikalavimų gausa, nelogiškumas ir baudų neproporcingumas provokuoja verslininkus nuo tikrintojų išsipirkti. Pastarieji pasiūlymai provokuoja pareigūnus naudotis savo padėtimi. Paprasčiausia žmogiškųjų ydų palaikymo grandinė, kuri iliustruoja, kodėl Lietuvoje taip išplitusi korupcija.

Čia aptartos verslo veiklos, prieštaraujančios teisės arba/ir moralės normoms, priežastys nėra nei retos, nei hipotetinės. Tai yra Lietuvos verslo kasdienybė, neabejotinai formuojanti tam tikrą tradiciją ir koreguojanti supratimą apie tai, kas „dera“ ir kas „nedera“.

Kokių darbuotojų ieško verslininkai? Kvalifikuotų, darbščių ir sąžiningų. Ir juo atsakingesnės pareigos, juo svarbesnės yra žmogiškosios savybės. Neatsitiktinai norima įdarbinti bent kiek pažįstamą žmogų – kad kas nors asmeniškai parekomenduotų, pasakytų, jog juo galima pasitikėti. Nors, remiantis populiariu verslininko vaizdiniu, gal geriau būtų įdarbinti apsukrų sukčių, kuris meistriškai apgaudinėtų kitus verslo grandinės veikėjus: tiekėjus, konkurentus, vartotojus?

Ne, verslas nėra karas, tai netgi ne lenktynės dėl pirmos vietos. Verslas yra bendradarbiavimas ir mainai keičiant tai, ką turi, į tai, ko tau reikia. Jeigu šiandien tavo darbuotojas apgaudinėja tiekėją, poryt jis tau atsisakys tiekti prekes, jei apgaudinėja vartotojus – vartotojų sumažės. Galų gale tas apsukrusis darbuotojas vieną dieną apgaus patį darbdavį. Lygiai taip pat niekas nenori bendrauti su nepatikimais tiekėjais (pvz., siunčiančiais nekokybiškus ar užsakymo neatitinkančius produktus) ir pirkėjais (pvz., neapmokančiais sąskaitų). O kadangi kiekvienas verslas arba tiekia, arba perka, tai turi ir pats būti patikimas, jei nori turėti partnerių bei klientų. Žinia, tam tikruose versluose patikimumas bei kokybė išryškėja tik per ilgesnį laiką (statybose), tačiau tai vis vien atsitinka. Yla iš maišo visada išlenda.

Tiesa, čia aš turiu omenyje normalų verslą, o ne politinės valdžios maitinamas ir saugomas valstybines įmones (pvz., „Lietuvos geležinkeliai“ ar „Lietuvos dujos“) arba valstybės subsidijuojamus ir kitaip išskirtinai kuruojamus sektorius (žemės ūkis, energetika, kelių tiesimas). Ten rinkos dėsniai neveikia – ylos iš maišo neišlenda, nes jas laiku suslepia biudžeto pinigai ar specialiai tam išleisti teisės aktai.

Kaip teigia kun. Kęstutis Kėvalas, „Laisvoji ekonomika skatina moralę ir prašosi moralės. Laisvoji ekonomika neveikia, jei nėra moralės. Be moralės veikia tik totalitarizmas. Moralė yra vienintelis būdas laisvei skleistis“. Normalus verslas rinkoje, neturėdamas vertybių, ilgesnį laiką tiesiog neišgyvena: praradęs reputaciją, praranda partnerius ir vartotojus, o su jais ir pajamas. To ir šiandien Lietuvoje mokomi verslo studentai. Apie tai, kad vartotojas visada teisus, kad jį reikia išklausyti ir įsiklausyti ir kad jis būtų patenkintas: nupirktų šiandien ir ryt sugrįžtų. Kaip, įsivaizduojama, galima būtų to pasiekti amoraliu elgesiu?

Tačiau dar esmingesnis klausimas – kaip tai apskritai įmanoma? Kam tenka bendrauti darbe su klientais, tas puikiai žino, kad dažnai, netgi labai dažnai, jie būna visiškai neteisūs. Bet tai paties darbuotojo problema – klientas turi nupirkti ir likti patenkintas, taigi neigiamos emocijos turi būti suvaldytos (tai beje, irgi yra dorybė). O šalia dar ant kulnų lipa konkurentai, todėl nuolat reikia siūlyti kažką nauja, reklamuoti, užburti, užliūliuoti. Būtent čia, sakyčiau, ir yra silpnoji verslo moralumo problema: jis kelia sau tokius standartus, kurių laikytis reikia antžmogių. O tokių darbo rinkoje nebūna. Darbo rinkoje dažnai būna tik pusantro grioviakasio.

Klysta bobutės turguje, grąžindamos centus už ridikėlius, klysta kasininkės prekybos centre, išmušdamos teisingą apelsinų kainą, klysta vadybininkai, parinkdami klientui tinkamą prekę, klysta įmonių vadovai, parinkdami vieną ar kitą strategiją. Jeigu pirmųjų klaidas galime pripažinti klaidomis – juk klysti žmogiška, – tai strategijos klaidos gali vesti ir prie nemoralių veiksmų.

Manyčiau, kad labiausiai versle pažeidžiama moralės norma yra „nemeluok“. Vargu ar šiandien rasime verslininką, kuris prisipažintų dėl mažesnės savikainos sąmoningai tiekiąs gaminius, neatitinkančius tos informacijos, kuri apie juos pateikiama. Arba gamyboje naudojąs netinkamas priemones, nesilaikąs deklaruojamų sąlygų ir pan. Aš čia nekalbu apie pasitaikantį broką – brokas yra taip pat teisė klysti, kuri gali būti netikėta pačiam tiekėjui. Kalbu apie sąmoningą sprendimą sutaupyti kokybės sąskaita, pakeičiant kokybiškesnius produktus į mažiau kokybiškus, natūralius tirštiklius, dažiklius, konservantus į sintetinius, mažiau kenksmingus į kenksmingesnius – nes taip pigiau. Arba sprendimą pataupyti gamtos sąskaita ir išleisti į aplinką mažiau išvalytą vandenį, orą ir pan. nei deklaruoji. Toks elgesys, žinoma, yra ne tik nemoralus, bet ir neteisėtas. Tačiau ne visas sudedamąsias gaminio dalis lengva patikrinti, todėl rizika būti sugautam gali būti visai maža. Čia ir yra galimybė pasireikšti tos įmonės sprendimų priėmėjų moralumui.

Reikia nuolat turėti omenyje, kad, vertinant verslą moralės požiūriu, svarbu suvokti, jog sprendimus įmonėje priima konkretus žmogus arba konkretūs žmonės. Kasdienei įmonės veiklai vadovaujantis direktorius didesniame versle dažniausiai yra kitas asmuo nei savininkas(-ai) ir jis gali priimti „taupantį“ sprendimą ir be akcininkų žinios. Kita vertus, jei nemoralūs sprendimai diktuojami pačių akcininkų, direktorius turi progą išbandyti savo moralumą mėgindamas pakeisti akcininkų sprendimą, jį vykdydamas arba išeidamas iš kompanijos.

Čia aptariau labai tiesmukiško melavimo apie produktą ar paslaugą atvejį. Visuomenė apie tokius sužino gana retai, pavyzdžiui, kai bankrutuoja koks bankas ar nukentėjęs nuo ne tokio, kaip skelbiama, produkto vartotojas paduoda gamintoją į teismą. Tai, su kuo visuomenė susiduria kasdien, yra švelni tiesos maskavimo forma – reklama. Pagal reklamos įstatymą, ji negali būti klaidinanti. Formaliai žiūrint, ji tokia gali ir nebūti, tačiau gali turėti klaidinamą poveikį, veikdama mūsų pasąmonę. Žmogus nėra tokia labai jau protaujanti būtybė, kaip dažnai manosi esanti, ypač parduotuvėje, kai nėra laiko, o prekių įvairovė tokia didelė.

Beskubėdami čiumpame to pavadinimo daiktą, kurį matėme per televiziją grojant gražiai muzikai, naudojamą gražių žmonių, grąžinantį mums jaunystę, sveikatą, teikiantį sėkmę ir pan. O etiketės ir neperskaitom, kiek jame yra E, metil-etil-propil parabenų, hidrintų riebalų, natrio gliukomato ir apskritai iš ko jis pagamintas. Jei bent kiek susimąstytume, tai iš karto suprastume, kad šampūnas už tris litus negali būti natūralus (kaip skelbia reklama), o margarinas nėra joks sviestas, kad braškių skonio sūreliai ir negali kvepėti braškėmis, kad natūrali mėsa niekada nebūna skaisčiai raudona, o pavadinimas baby ar vaikiškas (pvz., aliejukas ar dešrelės) visai nereiškia jų sveikumo. Čia, manau, belieka pasakyti, kad patys esame kalti. Jei norime kokybės, turime bent jau perskaityti gaminio etiketę ir pasidomėti, ką reiškia ten naudojami trumpiniai ir kiti gudrūs žodžiai. Tokios informacijos daugėja ir populiariojoje žiniasklaidoje.

Be to, neturėtume norėti puikios kokybės už mažą kainą. Masinė produkcija tam ir yra masinė, kad būtų prieinama daugumai žmonių. Tas laikrodis, kurį galime nusipirkti supermarkete, juk turėtų skirtis nuo to, kurį paveldėjote iš senelio ar jums pagamino pagal užsakymą. Ar ne?

Ar stebuklinių pasakų stiliaus reklamą apie savo gaminius skleisti, naudojantis žmonių lengvatikyte, yra amoralu? Bent jau negražu, nesolidu ir neskoninga – tai tikrai. Man tai yra pakankamas pretekstas jų gaminių nepirkti, tačiau kiekvienas matuoja pagal savo skalę.

Kita šiandien Lietuvoje plačiai aptariama ir skausminga tema – santykiai tarp pačių verslų. Stambiosios įmonės kaltinamos sunaikinusios smulkųjį verslą. Emocijos ypač sukyla kalbant apie prekybos centrus, tiekėjus ir smulkias parduotuves. Dalis tų kaltinimų yra pagrįsti tiek pat, kaip žvirblio skundas, jog negimė ereliu – esą smulkiems prekybininkams sunkiau išlaikyti darbuotojus, patalpas, o tiekėjams neapsimoka tiekti tokiomis sąlygomis. Beje, smulkių įmonių ir tiekėjų į prekybos centrus problemos yra viena kitą išsprendžiančios. Centrų praktika diktuoti jiems naudingas sąlygas nėra nei nusikalstamas, nei amoralus. Parduotuvė nėra vieša vieta – jos savininkas gali nustatyti kokias tik nori taisykles tiekėjams, juk egzistuoja saugiklis – pirkėjas. Jei sąlygos bus tikrai nepalankios, pirkėjas nebegaus tam tikrų prekių. Taip atsiras niša kitiems prekybininkams, kurie pasiūlys šiek tiek geresnes sąlygas iš centrų išstumtiems tiekėjams. Jeigu prekės turėjo savo pirkėją, tai smulkiesiems prekybininkams jos apsimokės – maržos nereikės dalytis su prekybos centru, o ir kainos mažose parduotuvėse gali būti didesnės (jei tik mažieji nesumanys dalyvauti politinėse akcijose „sumažinkime infliaciją“).

Yra tik vienas „bet“ – jei pirkėjui to reikia. Prieš ekonominę krizę Lietuvoje buvo prasidėję procesai, kuriuos galime pavadinti pirkėjų brendimu. Ėmė nebeužtekti daug ir pigiai apsipirkti. Pradėjo darytis įdomu, ką perki. Susikaupus kritinei masei tokių pasidominčių prekėmis vartotojų, susiformuoja rinka kitokiai nei prekybos centrų apsipirkimo kultūrai. Tačiau, kaip ir kiekvienai kultūrai, jai užaugti reikia laiko. Taip, per tą laiką bankrutuoja ne vienas tiekėjas ir smulki parduotuvė. Tačiau tai yra ekonominė būtinybė – ištekliai eina ten, kur tuo metu jie daugiausia uždirba, o masinio pirkėjo noras, net jei jis mums atrodo visiškai kvailas, yra tenkinamas. Be abejo, krizė šį procesą smarkai sulėtino, tačiau visiškai nesustabdė.

Didžiųjų ir mažųjų santykiuose esama ir slidesnių aspektų. Tarkime, jūs esate smulkus prekybininkas, matote rinkoje nišą – tam tikrų prekių trūkumą – ir sugalvojate jų parūpinti. Investuojate į gamintojų paiešką, įsitikinate jų kokybe, ieškote geriausio tiekėjo, geriausio būdo jas atsigabenti ir galų gale imate jas importuoti iš, pavyzdžiui, Australijos. Be abejo, susiduriate su apyvartinių lėšų problema, nes pinigai apsisuka lėtai: užmokate iš anksto, kol prekės atvažiuoja, kol jas išparduodate savo mažoje krautuvėlėje, pinigai ir pasibaigia. Reikia padidinti pardavimus. Greitai ir be didelių pradinių investicijų tai galima padaryti tik per prekybos tinklus. Iš pradžių viskas juda lyg ir gerai, bet po kurio laiko prekybos centras jūsų prekių atsisako, nes pats jas pradeda vežti iš jūsų rasto tiekėjo dešimtkart didesniais kiekiais ir keliskart mažesnėmis kainomis. Apgavystė? Idėjos ir įdirbio vagystė? Žvelgiant iš smulkaus verslininko pusės – taip. Tačiau pažvelkime iš vartotojo pusės. Vartotojas gauna prekę kelis kartus pigiau ir gali ją nusipirkti ne vienoje parduotuvėlėje, o prekybos centre. Kodėl jis turėtų šios galimybės neturėti? Arba kodėl tiekėjas turėtų parduoti dėžutę prekių smulkiam verslininkui, užuot pardavęs konteinerį stambiam? Tai kelis kartus prieštarauja ekonomikos dėsniams.

Tokia ta verslininko duona. Sakysite – tik smulkaus, prekybos centrai juk daro ką nori. Nėra taip paprasta. Pirma, jie kadaise irgi buvo maži, o rizika imtis verslo buvo nesulyginama su šiandiene. Antra, didieji turi savų problemų. Ir nemanau, kad jos paprastesnės nei mažųjų ir kad norėčiau su jais apsikeisti vietomis.

O tai ką daryti smulkiam prekybininkui? Prekiauti tik tuo, kas prekybos centrams neįdomu? Arba prekiauti tik savo kioske? Kaip visada, atsakymas yra kažkur per vidurį. Rinka yra įvairi ir didžiulė. Be abejo, egzistuoja veiklos, kurių didieji nesiims, nes jiems neapsimoka. Jų paieška ir yra ta inovacija, kuri yra verslo esmė – kaskart turi surasti ką, kaip, kur pasiūlyti, kad pirkėjui patiktų, o tau apsimokėtų.

Nors, atrodo, jį puikiai pažįstame, tačiau pažvelkime atidžiau: kas yra verslininkas ir ką jis duoda visuomenei? Visuomenei verslininkas sukuria darbo vietas, t. y. duoda pragyvenimo šaltinį tiems, kurie patys jo susikurti nenori arba nepajėgia. Beje, nors tai kažkodėl mėgstama užmiršti, to daryti jie visiškai neprivalo. Juo labiau jie neprivalo tų darbo vietų išlaikyti. Žmonės nėra sužymėti į tuos, kurie privalo darbo vietas (verslus) kurti, ir tuos, kurie to neprivalo. Kuria tie, kurie drįsta ir pajėgia.

Šiuolaikinėje ekonomikoje didžiąją bendrojo produkto dalį sukuria ir didžiąją darbo jėgos dalį įdarbina smulkus verslas. Taigi verslas dažniausiai yra smulkus, o verslininkas – ne privačiu lėktuvu skraidantis ir golfą žaidžiantis ponas, žvelgiantis iš „Stiliaus“ puslapių, o vidutinių pajamų, nuolat užsiėmęs ir atsakomybės gerokai prispaustas vyras ar moteris. Jam reikia nuolat galvoti, kaip gauti pinigų algoms išmokėti ir veiklai palaikyti (nes jiems bankai kreditų dosniai nedalija), kaip išlaikyti gerus darbuotojus (nes negali jiems pasiūlyti stažuočių Tokijuje ir atostogų Bahamuose, netgi sporto klubo abonementą retas gali finansuoti), kaip išvengti naujai užgriūvančių reguliavimų ir mokesčių ar kontrolės institucijų patikrinimų (kai neturi nupirktų politikų ar šiaip įtakingų globėjų). Ar panašu, kad šiems žmonėms trūksta atsakomybės? Ar panašu, kad moralu jiems dar ką nors užkrauti, pavyzdžiui, prievolę finansuoti miesto socialinę infrastruktūrą, kultūrines akcijas, darbuotojų maitinimą, jų sveikatos patikrinimą, kasdienį tikrinimą dėl alkoholio ar pan.?

Socialinės atsakomybės samprata, kaip palyginti nauja kategorija, yra visiškai miglota. Pagal jos turinį ją galima padalyti į tris aspektus. Pirma – savo normalios moralios veiklos vieša reklama. Tai yra aš ne tiesiog sumoku žmonėms sutartus ir jų uždirbtus atlyginimus su visais mokesčiais, bet pavadinu tai kokia nors iniciatyva (antivokelių ar pan.), ją viešai paskelbiu, pakviečiu kitus jungtis, pasmerkiu nesijungiančius ir pan. Tai ne kas kita kaip naujos rūšies viešieji ryšiai, kur vartotojas (in)formuojamas ne reklamuojant produktą, paslaugas ar įmonės pavadinimą, o vieną ar kitą jos veiklos principą. Vieni pasirenka socialinę atsakomybę, kiti reklamuoja įmonės modernumą (tai, kad darbuotojai nuolat mokosi, diegia naujoves).

Tai, be abejo, yra geri principai, bet jie daromi dėl verslo ir jokios papildomos socialinės atsakomybės čia nėra. Kai kurie tradiciniai principai įmonės veikloje atsiranda naujai reaguojant į realias problemas. Pavyzdžiui, kai kurie prekybos centrai siūlo biologiškai suyrančius krepšelius prekėms. Tai nėra kažkokia nauja moralės norma – teršti gamtą niekuomet nebuvo laikoma dora, tiesiog šiuo metu problemos aktualumas yra didelis, todėl ji verta ir sprendimo, ir dėmesio. Nors toks veiksmas savaime seka ir iš verslo logikos, nepaisydama visuotinės prekybos centrų nekentimo manijos manyčiau, kad tokio pobūdžio iniciatyvas labiausia tiktų vadinti socialine atsakomybe.

Antra – kai įmonė socialine atsakomybe pavadina veiklą, kuri jokiomis tradicinėmis vertybėmis nesiremia. Pavyzdžiui, pernai Lietuvos statybininkų asociacija, reaguodama į vienos statybinės bendrovės iniciatyvą, ėmė raginti bendroves „elgtis pilietiškai atsakingai“ ir neįdarbinti darbuotojų iš užsienio. Toks elgesys visų pirma neįgyvendina jokios vertybės (priešingai, skatina skirtingą požiūrį į skirtingas tautybes), be to, jis gali būti ekonomiškai žalingas. Arba priešingai, po metų kitų nenustebčiau, jei įmonė X imtų girtis, kad mielai į darbą priima netradicinių seksualinių pažiūrų asmenis, taip įtvirtindama nediskriminacijos vertybę. Vėlgi, įdarbinant nediskriminacija nėra jokia vertybė, nes dirbti turi tie, kurie tam darbui tinkami, o ne atitinka vienus ar kitus lyties, amžiaus, tautybės ar pan. kriterijus. Ir socialinės atsakomybės čia nėra – nes kaip gali būti socialinė atsakomybė, nesant atsakomybės už savo verslo likimą, priimant ne efektyviausius, o viešiesiems ryšiams palankius sprendimus.

Trečia – kai socialine atsakomybe bandoma vadinti filantropiją. Pavyzdžiui, bendrovė finansuoja miesto šventes, koncertus, renginius ar sporto varžybas. Pagal atlygio pobūdį tai gali būti reklama arba parama (filantropija). Pirmuoju atveju reklamai prikuriamas moralinis efektas, – tai vienas įprastų reklamos triukų. Antruoju atveju situacija yra kur kas nemalonesnė. Sakyčiau, netgi visiškai nemaloni, nes rauna ir taip Lietuvoje gležnos filantropijos daigą. Juk jeigu tai yra atsakomybė prieš visuomenę, tai nėra mano geros valios aktas. Jeigu aš privalau tai daryti, tai nėra jokia mano dorybė, tik paklusimas. Filantropijos pagrindas yra moralinis – žmogus daro gerą darbą niekieno neverčiamas (taigi tai negali būti atsakomybė, net ir socialinė), ir nieko tiesiogiai už tai negaudamas (taigi tai nėra reklama). Tai, ką gauna filantropas, yra satisfakcija ir pagarba. Pakeisti filantropiją socialine atsakomybe yra kažkas panašaus, kaip močiutės virtinukus pakeisti stoties beliašais.

Verslininkų, verslo ir ekonominės veiklos apskritai kaltintojai prigimtiniu nemoralumu dažniausiai būna susipainioję savo racionalumo sampratoje. Vyraujančios ekonominės doktrinos pripažįsta ekonomikoje veikiantį žmogų kaip racionalų subjektą. Tačiau racionalumas čia suprantamas ne kaip pinigais išreikštos naudos siekimas. Racionalus žmogus ekonomikoje yra tas, kuris suvokia savo tikslus bei prioritetus ir jų siekia. Apie tuos tikslus ir prioritetus niekas nepasakyta – jie stebėtojui yra nežinomi. Beje, būtent todėl sėkmingas verslininkas yra tas, kuris įžvelgia kitų žmonių tikslus bei norus ir, pateikęs rinkoje juos atitinkančias prekes bei paslaugas, uždirba pinigus.

Gal iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo, bet žmonių tikslai bei prioritetai būna labai skirtingi. Neigti tai yra didžiulė simplifikacija ir savo siauro mąstymo demonstravimas. Paimkime kaip pavyzdį darbo rinką. Šiandien viešajame diskurse praktiškai visada tariama, kad darbuotojas nori kuo daugiau uždirbti, darbdavys – kuo mažiau mokėti, todėl darbdavio ir darbuotojo derybos yra paremtos stipresniojo jėga, o darbo santykiai – iš principo nemoralūs (mat juose pralaimi mažiau agresyvūs, moterys, jaunimas ir pan.). Tačiau kiekvienas, paanalizavęs net ir savo ar savo artimųjų motyvus supras, kad dirbančiojo prioritetas toli gražu nėra maksimizuoti uždarbį. Jeigu taip būtų, tai niekas netriūstų, pavyzdžiui, švietimo ir kultūros sferose. Daugybei žmonių pagrindinis tikslas yra darbo priimtinumas. Jie nori dirbti tai, ką moka ir mėgsta, kur juos gerbia, net jei tai nėra taip gerai apmokama.

Ir taip nesti dėl pasirinkimo nebuvimo. Pavyzdžiui, didžioji dauguma jaunų dėstytojų dar pernai galėjo dirbti geriau apmokamą ir mažiau energijos reikalaujantį samdomą darbą versle, tačiau nedirbo. Kitiems prioritetas yra galimybė dirbti su nauja technika – todėl kompiuterių specialistas neina į privačią įmonę, o dirba puse rankos (daugiau iš jo ten ir nereikalauja) už juokingą algą kokiame valdiškame tyrimų institute. Dalis žmonių, ypač moterys, sąmoningai renkasi mažesnės atsakomybės, komandiruočių ir viršvalandžių nereikalaujantį darbą, nors jis mažiau apmokamas, nes jų prioritetas yra šeima. Ir čia nėra jokios lyčių diskriminacijos. Visi šie žmonės elgiasi racionaliai, nors tai niekaip netelpa į susiformavusią darbuotojo norų schemą.

Lygiai taip pat skirtingų prioritetų turi ir įdarbinantys darbdaviai: jiems reikia ne kažkiek „darbuotojo“ vienetų, bet žmogaus su tam tikromis savybėmis, pavyzdžiui, itin patikimo (patarėjo), lankstaus (personalo vadovo), pakantaus (sekretorės), kruopštaus (buhalterio), nestandartiškai mąstančio (naujų produktų kūrėjo), arba priešingai – standartiškai mąstančio (rinkodaros specialisto) ar pan. Racionalumas ekonomikoje yra savo tikslų suvokimas ir veikimas jų siekiant. Galima sakyti, kad noriu ir laisvo grafiko, ir maksimalios algos, bet taip tiesiog nebūna. Tad manantiems, jog racionalumas reiškia tiesiog didesnius pinigus, vertėtų susimąstyti apie savo pačių prioritetus.

Taigi ar homo economus yra nemoralus pagal apibrėžimą, ar pagal pasirinkimą? Viena vertus, kadangi moralumas yra grynai žmogiška kategorija, tarsi akivaizdu, kad nemoraliu tampama dėl pasirinkimo. Tačiau kas nors gali prieštarauti, sakydamas, kad vienas lauke – ne karys ir jei sistema remiasi (minta, yra varoma) žmonių ydomis bei silpnybėmis, tai kaip joje gali būti moralus? Juk žmonės patys nori girdėti, kad vienas ar kitas daiktas suteiks jiems sveikatą, grožį. Kitaip tariant, dauguma žmonių nori būti įtikinti, kad gražiais ir laimingais (paprastesniu atveju turtingais) juos padarys daiktai, postai ar kiti žmonės, nors, kiek pagalvoję, puikiai supranta, kad taip nebūna. Kadangi taip neįvyksta, žadėjusiuosius pelnytai pavadina sukčiais ir vėl ieško, kas čia tą rojų žemėje jiems pažadės. Tad jei vertinsime absoliučiai: nemoralumą sukuria pati žmogiškoji prigimtis – troškimas, godumas, tingumas ir pan. Tačiau šis atsakymas galioja visų rūšių žmonių paklydimams, o kuo gi išsiskiria ekonomika ir verslas?

Pirma, ekonominė veikla yra laisvi mainai – nė vienas nėra įgaliotas vykdyti prievartos kitų subjektų atžvilgiu. Antra, versle disponuojama savo nuosavybe – teisinėje valstybėje nė vienas negali pasinaudoti svetimais ištekliais už juos nemokėdamas. Tai riboja ir veiklos mastus. Čia galėtume dėti tašką, padarę išvadą, kad iš esmės ekonominė veikla yra pastatyta ant tvirtų vertybių pamatų (neprievarta, nuosavybė, laisvi mainai) ir tik dėl žmogaus prigimties atsitinka vieni ar kiti paklydimai, kurie jau čia aptarti, bet jie nėra sisteminiai. Tačiau vis dėlto dar lieka vienas klausimas.

Pagrindiniai rinkos požymiai yra vyraujanti privati nuosavybė ir mainų laisvė bei iš to kylanti visų rinkos dalyvių pasirinkimo laisvė: gali parduoti vienam, gali kitam, gali visai neparduoti; gali pirkti iš vieno, gali iš kito, gali visai nepirkti. Čia verta būtų pabrėžti, kad privati nuosavybė yra ekonominio elgesio, o pasirinkimo laisvė – apskritai žmogaus moralumo pagrindas. Juk veikimas su svetima nuosavybe jau savaime yra vagystė, o bet koks veiksmas gali būti moralus tik tada, kai žmogus jį pasirenka laisva valia. Todėl, pavyzdžiui, mokesčių mokėjimas iš esmės skiriasi nuo labdaros – pirmuoju atveju laisvos valios nėra, yra tik paklusimas įstatymui, antruoju atveju yra aktas su moraliniu turiniu. Jeigu gyventume sistemoje, kurioje visi būtų priversti elgtis „padoriai“, vargu ar turėtume labai kuo džiaugtis – turėtume moralios visuomenės regimybę, bet apie pačių žmonių nuostatas nežinotume nieko. Panašiai buvo sovietiniais laikais su prievartine ir nuolat demonstruoti privaloma meile komunistų partijai – atėjo 1988 m. ir paaiškėjo, kad jos niekas nemyli... Kaip rašo gydytojas ir mąstytojas Edwardas Bachas, „žmogus visada turi turėti pasirinkimą. [...] Turi būti netikrų dalykų, kad žmonės galėtų pasirinkti tarp aukso ir šlako“.

Taigi ar esama prielaidų šiandienėje ekonomikoje jos dalyvių moralumui reikštis? Remdamiesi statistika pasakysime, kad privati nuosavybė vyrauja. Bet tik vertinant aritmetiškai. Pavyzdžiui, gyvenamasis būstas Lietuvoje virš 90 proc. yra privatus, tačiau būstui išlaikyti būtinos paslaugos – elektros, šilumos, vandens tiekimo – priešingai, yra monopolinės ir vyraujančio viešojo kapitalo. Tad ekonominis būstų privatumo rezultatas yra menkas. Transporto srityje tik kelių ir tik krovininiame transporte laisvės ir privačios nuosavybės yra tiek, kad konkurencija duoda matomą rezultatą. Visur kitur – geležinkelis, uostas, keleivių pervežimas, oro uostas – valstybinės struktūros pačios veža, nustato kainas, kvotas ir t. t.

Energetika ir transportas yra tos sritys, nuo kurių priklauso kiekviena pramonė, tad jų galimybė įdarbinti rinkos jėgas yra itin apribota. Žemės ūkyje rinkos santykiai apsiriboja turgumi. Kitur kainos reguliuojamos, kvotos nustatytos, subsidijos mokamos, mokesčių lengvatos taikomos. Paslaugos, kurios kiekvienam vartotojui yra arčiausia kūno – švietimas ir sveikata – 90 proc. valdiškos. Kur belieka ieškoti rinkos? Atskiruose paslaugų segmentuose, kurie dar neįvardyti kaip nacionalinės svarbos ar šiaip neįsivėlę į politinius reikalus? Žinoma, kad tokių mažai. Taigi rinka yra smarkiai suvaržyta ir apkarpyta viešosios nuosavybės ir reguliavimų. Kaip minėjau anksčiau, pati privati nuosavybė politikų netraktuojama kaip vertybė ir deramai neginama.

Politinė valdžia taip pat yra atsakinga už tai, kad dalis įmonių įgavo neproporcingas galias rinkose ir taip sumažino visų galimybę rinktis. Įvairiausių šalių vyriausybės šiandien skundžiasi, kad transnacionalinės korporacijos diktuoja jiems sąlygas, o monopolijos tik auga ir stiprėja. Tačiau kas šias monopolijas, it gegužiukus, išaugino ir nupenėjo? Pirmosios monopolijos ir atsirado kaip privilegijos, pavyzdžiui, geležinkelių verslas Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Politinė valdžia suteikė tam tikriems verslams išskirtinę teisę ir apsaugą nuo konkurentų vykdyti tam tikrą veiklą, nes matė čia politinį interesą (dažniausiai vadinamą nacionaliniu). Vėliau monopolijos imtos ginti per nacionalinių valstybių vykdomą standartų politiką. Šiandien turime aibę tokių istoriškai susiklosčiusių nacionalinių monopolijų: uostus, oro uostus, nacionalinius vežėjus oro transportu, nacionalinį paštą, tą patį geležinkelį ir pan.

Kitas monopolijas valstybė užsiaugino iš ekonominių paskatų, pavyzdžiui, privatizacijos metu suteikė „Lietuvos telekomui“ monopolio teisę mainais už aukštesnę kainą, kuria papildė biudžetą, šiandien stengiasi apsaugoti municipalinių vežėjų lokalų monopolį nuo privačių konkurentų. Nepaisydamos savo antimonopolinės retorikos ir konkurencijos gynimą imituojančios, bet iš tiesų konkurenciją griaunančios politikos13, vyriausybės nevengia sudaryti su pasaulinio masto monopolijomis išskirtinio bendradarbiavimo sutarčių (pvz., dėl programinės įrangos), taip tik didindamos jų galią. Šiandienėje globalioje konkurencijoje dėl investicijų valstybės nesikuklina atvirai „pirkti“ stambių investuotojų (labai dažnai tai yra didelę įtaką rinkoje turinčios įmonės) subsidijomis, mokesčių lengvatomis bei kitomis nuolaidomis. Lietuva taip pat turi tokią programą, kurioje numatytos visos kitose ES valstybėse taikomos investuotojų viliojimo priemonės. Fantazijos kopijuoti užtenka, bet, matyt, tik tokios. Ekonomine prasme tai yra labai netoliaregiška politika ir tiesioginių užsienio investicijų į Lietuvą (maži) skaičiai tai tik patvirtina. Manau, moralės aspekto komentarų čia net nereikia.

Kita rinkos – kaip atsakingų veikėjų laisvos sąveikos – seklėjimo tendencija kyla iš paties verslo. Tai privačių (šeimos) įmonių mažėjimas ir akcinių bendrovių plėtra. Reiškinys tai nenaujas ir jau senokai tapęs norma. Skyriuje apie apsimokančias vertybes rašiau, kad yla galų gale iš maišo išlenda. Tačiau šiandienė verslo teisės sistema leidžia kai kurioms yloms ir neišlįsti. Dėl viešos ir patogios prekybos įmonių akcijomis jų savininkai, pirma, tampa kolektyviniai, antra, gali greitai keistis. Abi aplinkybės mažina savininkų atsakomybę ir trumpina jų atsakomybės perspektyvą laike. Susiformuoja klasė investuotojų, kuriems verslas kaip toks nerūpi, jiems rūpi kuo greičiau uždirbti kuo didesnę grąžą, nesvarbu, net jei tai daroma įmonės ateities sąskaita. Jeigu tokius motyvus turintiems akcininkams pavyksta įgauti sprendimams reikalingą nuosavybės dalį, tai priimami tokie sprendimai, kurie leidžia greitai maksimizuoti investicijų grąžą.

Dažniausiai tie sprendimai, kenkiantys įmonei ekonomine prasme, būna ir nemoralūs, nes jie nebesirūpina pagrindiniu moralaus elgesio saugikliu – būsimu klientu. Siekiant tokių trumpalaikių tikslų, galima nekreipti dėmesio į įmonės reputaciją, gaminių kokybę, įsipareigojimų darbuotojams ir aplinkai laikymąsi ir pan. Laimei, tokius sprendimus priimti nėra taip lengva, nes reikia supirkti tiek akcijų, kad pakaktų sprendimo teisei arba susitarti su kitais akcininkais, kurių interesai gali būti visiškai kitokie. Tačiau jeigu „naudos gaudytojų“ santykis su „verslo augintojais“ pasikeis pirmųjų naudai, tai perspektyvos bus liūdnos ne tik moralės, bet ir ekonomikos prasme. Beje, šiandienė pasaulinė finansų krizė gerokai sumažino tokio tipo ekonomikos patrauklumą ir mastus – gera naujiena moralės požiūriu.

Manydama, kad iš principo moralių ir nemoralių žmonių santykis visuomenėse yra daugmaž stabilus, sakyčiau, kad čia didžiulę reikšmę turi paskatos ir viešoji nuomonė. Greitai ir paprastai naudos gaudytojų sumažinti vargu ar įmanoma. Taip pat vargu ar įmanoma reguliaciniais svertais apsunkinti jiems naudos medžioklę. Žinoma, su laiku atsiranda savireguliaciniai mechanizmai – dalis investuotojų nori žinoti, ar jų pinigai „nesuka“ jiems nepriimtinų verslų kur nors trečiajame pasaulyje arba čia pat, jų šalyje. Taip susikuria paklausa investicinėms bendrovėms, investuojančioms pagal vertybinius kriterijus. Tačiau galima būtų bent jau neuiti verslo augintojų: reguliavimais, mokesčiais ir verslininko veiklą niekinančia, nesąžiningųjų bei neatsakingųjų etiketes klijuojančia viešąja propaganda.

Kiekviena lazda turi du galus, tad nemoralumo ekonomikoje apraiškos turi ir gerų pusių: gal žmonės mažiau investuos į anoniminius finansinius instrumentus su tikslu tik gauti grąžą, bet skolins pinigus jiems imponuojantiems verslininkams arba, dar geriau, suvokdami atsakomybę už savo investicijas, pradės verslą patys?

Grįžome prie tos pačios geldos: išorinės aplinkybės negarantuoja ir netgi nepadeda žmogui elgtis moraliai. Tai priklauso nuo jo laisvos valios. O kaip tada su ekonomikos moralumu? Jeigu ekonomikoje pagrindinis veikėjas yra žmogus, tai pagal to žmogaus poelgius ekonomika gali būti morali arba amorali. Tačiau jei ekonomikoje žmogaus nebėra? Kaip pasiūlė Karlas Marxas, o vėliau išplėtojo įvairiausių krypčių intervencionistai, esti tik nuo žmogaus valios nepriklausančios istorinės jėgos: pasaulinės tendencijos, statistiniai subjektai, krizės ir pakilimai. Daug skaičių ir grafikų, EDS (einamosios sąskaitos deficitais), BVP (bendrasis vidaus produktas), vidutiniai produktyvumai, infliacija, pajamų deciliai ir kiti agreguoti rodikliai. Jeigu svarbiausia yra turėti teigiamą EDS, centrinio banko tvirtai valdomą pinigų politiką, pagal sumodeliuotas kryptis plėtojamą ūkio struktūrą, apylyges gyventojų pajamas – tuomet ši veikla yra tiesiog imorali – už vertybių ir atsakomybės ribų... Kaip rašo šviežiai garsus rašytojas ir makleris Nassimas Nicholas Talebas savo bestseleryje „Juodoji gulbė“ – ir labai pavojinga.

Nors vyraujantis požiūris ekonomikoje tebėra būtent toks, laimei, šiandien vis garsiau imama abejoti skaičių, modelių ir išankstinio numatymo bei centralizuoto planavimo galia ekonominėje veikloje. Imama pasigesti žmogaus. Personalo specialistai nebepasitiki nei tradiciniu IQ, nei emocinio intelekto rodikliais, o domisi žmogaus vertybėmis (tik kažkodėl tai vadina „dvasiniu intelektu“). Vadinamoji žinių ekonomika vėl bando kalbėti ne apie investicijų srautus, valiutų santykius ar kredito reitingus, o apie kurti, pri(si)taikyti, iš naujo sugalvoti gebantį žmogų.

O kol verslas keičiasi, vartotojas turi ypač daug progų išbandyti savo moralumą: ką perka, kur perka, kur investuoja savo pinigus. Kiek vartotojui rūpės vertybės, tiek rūpės jos ir verslui.