Arti 2000 litų - tiek mažiausiai turėtų paveikslui, puošiančiam namus, išleisti jų šeimininkas. Tuo neabejoja garsus Rusijos kolekcininkas Artiomas Troickis, viešėjęs Vilniuje vykusioje meno mugėje „ARTVilnius'09“.
O Stasio Juškaus galerijos direktorius Donatas Juškus įsitikinęs, kad skoningu grafikos darbu ar menine fotografija padailinti gyvenamąją erdvę galima ir už 200 litų. O štai galutinė kainos riba - vargiai nusakoma. D.Juškus yra susidūręs su klientu, nepagailėjusiu menui 50 tūkst. litų.
Iškraipo meno rinką
Muziejinės vertės kūrinį šiais laikais galima įsigyti ir už 35 tūkst. litų. Anksčiau aukštesnę meno darbų kainą ir Lietuvoje, ir svetur numušė sunkmetis.
Pasak D.Juškaus, jauni Lietuvos menininkai iškreipia meno rinką, mat nepagrįstai kelia kūrinių kainą.
„Picasso originalų piešinį galima įsigyti už 34,5 tūkst. litų. Kodėl jauno menininko darbas turi kainuoti daugiau?“ - stebėjosi D.Juškus.
Dailė - tai puošmena
Įsigyti paveikslą - ne prekybos centre apsipirkti. Meno ieškoma ilgiau. Tai gali užtrukti, atsižvelgiant į pasirengimą ir susiklostančias aplinkybes, ir keturias dienas, ir kelis mėnesius.
„Lietuviai dažnai vaikšto į kiną ar teatrą, o į dailės parodą eina retai. Dailė daugeliui asocijuojasi su puošmena.
Renkantis kūrinį dažniausiai vartojamos sąvokos „gražu“ arba „negražu“, žiūrima, ar derės prie baldų. Taip turinį turintis kūrinys paverčiamas paprasčiausia puošmena“, - kritiško žvilgsnio neslėpė galerininkas.
Tačiau D.Juškaus tai nestebina. Jis tokį požiūrį paaiškina kultūrinio išsilavinimo stygiumi. Tačiau ilgainiui jau lavėjantis lietuvių skonis taps subtilesnis.
„Juk neseniai mums buvo skanu baltoji mišrainė ir saldus vynas. Dabar valgome salotas su alyvuogių aliejumi ir geriame sausą vyną. Ir alyvuogės kadaise buvo šlykščios, o dabar gardžiuojamės. Tas pat ir dėl paveikslų“, - palygino D.Juškus.
Sofą galima ir pakeisti
„Kad įsigytum paveikslą, reikia ir norėti, ir galėti. Tai yra, domėtis, norėti pažinti ir turėti laisvo kapitalo. Menas teikia ir finansinę grąžą, ir nematerialų turtą“, - aiškino galerijos šeimininkas.
Labiausiai jį erzina, kai namų šeimininkai pasitelkia interjero dizainerį ar architektą, kuriam stinga supratimo apie meną.
„Jei architektas siūlo paveikslą derinti prie sofos, tai jau klaida. Turi būti atvirkščiai: jei paveikslas vertingas, galima ir sofą pakeisti“, - nė nedvejoja specialistas.
Jo manymu, šis metas itin palankus meno kūriniams įsigyti - gausėja nebeišgalinčių pragyventi kolekcijų savininkų, jie perleidžia paveikslus už daug mažesnę kainą.
Fotografija privertė dūsauti
Rusijos meno kritikas, žurnalistas ir kolekcininkas A.Troickis, dalyvavęs Vilniuje vykusioje meno mugėje, įsitikinęs, kad lietuvių skonis gana konservatyvus.
„Manau, kad lietuviai išmintingesni ir kaip rusai ant savo namų sienų nekabina atviro sekso scenų“, - sakė kritikas.
44 metų A.Troickis kolekcionuoti meną pradėjo gana vėlai - praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje. Vieni pirmųjų jo pirkinių buvo menininkų Andy Warholo ir Iljos Kazakovo darbai su autorių dedikacijomis. A.Troickio šiuolaikinio meno kolekciją laikoma gausiausia tarp tų, kurios Rusijoje sukauptos sąžiningais būdais.
„Neprisirišu prie daiktų - baldai, elektronika, drabužiai, mašinos, laikrodžiai niekada nedarydavo manęs laimingo. Paveikslai yra išimtis“, - meno kolekcionavimo ypatumus atskleidė kolekcininkas.
A.Troickis meno mugėje Vilniuje nusižiūrėjo ir vieno lietuvių autoriaus, kurio pavardės neatskleidė, ir garsaus Lietuvos fotomenininko Antano Sutkaus fotografiją, kurią mielai būtų išsivežęs į Rusiją. Tačiau kolekcininką sustabdė kaina - kūrinys būtų atsiėjęs 3450 litų.
„Jei tai nebūtų taip brangu, aš taip sunkiai dabar nedūsaučiau. Gaila, kad lietuviai kaip dailininkai nepažįstami pasauliui. Net ir Rusijoje nežinome jūsų dailininkų pavardžių, tačiau gerai pažįstame latvius ir estus. O štai lietuvių fotografai - garsūs“, - kalbėjo kolekcininkas iš Rusijos.
Svarbiausia - emocijos
„Rusų skonis, mano manymu, normalus. Jiems svarbiausia, kad paveikslas derėtų prie interjero, taip pat reikšminga, kad autoriaus pavardė būtų populiari, madinga.
Aš mąstau panašiai: paveikslas turi tikti prie interjero, jis turi patikti ne tiktai man, bet ir mano šeimai. Nekabinsiu neapetitiškų vaizdų - žmonių, kuriems nuplėštos kūno dalys, ar išžagintų moterų. Tokių paveikslų niekada nepirkčiau, nors kartais jie man ir patinka“, - neslėpė A.Troickis.
Pasak kolekcininko, yra ne viena taisyklė, kaip rinktis paveikslą. Tačiau esminė - kliautis emocijomis.
„Reikia pirkti tik tuomet, kai žinai, kad be jo negalėsi gyventi“, - sakė A.Troickis.
Susiformavo tradicija menu puošti namus
Jurgita Paškevičiūtė
Interjero dizainerė
„Pirmiausia renkantis paveikslą namų erdvei reikia parinkti paveikslui tinkamą vietą, numatyti, kokio dydžio kūrinys derėtų jūsų aplinkoje. Svarbu atsižvelgti ir interjero stilių. Derėtų nepamiršti ir spalvų dermės.
Paveikslų parinkimas - labai asmeniškas, paprastai šeimininkas žino, ko nori, todėl interjero dizainerio pareiga - tik patarti.
Neįsivaizduoju namų be paveikslų. Kraustydamasis iš vieno būsto į kitą, žmogus kartais palieka baldus, tačiau meno kūriniai iškeliauja kartu su juo.
Nesukursi interjero pagal paveikslą, tačiau derintis prie kūrinio - būtina.
Kai aptariame su užsakovu, ko jis nori, vykstame drauge į galerijas ar dailininkų studijas, atsirenkame ne vieną darbą ir parsivežame į namus - žiūrime, kaip jis dera ir, svarbiausia, ar šeimininkas susigyvens su paveikslu savo aplinkoje.
Anksčiau populiaresni buvo antikvariniai dirbiniai, tačiau investuoti į šiuolaikinį meną klientai nebuvo itin linkę. Dabar susiformavo tradicija namus puošti tapybos, grafikos kūriniais. Pakitęs požiūris lemia ir tai, kiek žmogus gali sumokėti už kūrinį.“