Dėl sulėtėjusios ekonomikos visos valstybės surenka mažiau mokesčių ir biudžeto deficitai neišvengiamai auga. Vis dėlto Lenkijai, Čekijai, Slovakijai ir Bulgarijai gali pavykti neviršyti vadinamojo „Mastrichto limito“ - 3 proc. BVP. Baltijos kaimynėse, Vengrijoje ir Rumunijoje biudžeto deficitai tokie dideli, kad gali privesti prie valstybės bankroto slenksčio. Joms pagalbos ranką ištiesti turi tarptautinės finansinės institucijos. Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Sąjunga Latvijai jau pažadėjo 7,5 mlrd. eurų (26 mlrd. Lt). Mainais Latvijos vyriausybė įsipareigojo susiveržti diržus – šalies centrinio banko vadovo žodžiais, „balius baigtas“.
Rytines ES šalis krizė paveikė nevienodai – priklausomai nuo jų priklausomybės nuo eksporto. Vengrija, kurios ekonomika atvira ir orientuota į užsienio rinkas, yra ypač jautri ūkio nuosmukiui senosiose ES šalyse. Kita vertus, Lenkija turi didelę vidaus rinką, kuri suvartoja didelę dalį šalyje pagaminamos produkcijos.
Baltijos valstybėse staigų nuosmukį lėmė šiek tiek kitokios priežastys. Spartų pastarųjų metų augimą čia lėmė žvėriškas vartojimas, už kurį mokėta kreditu, dažnai paimtu užsienio valiutomis. Dabar baltams niekas neskolina arba skolina už milžiniškas palūkanas. Trūkstant pinigų, nėra kuo palaikyti ekonomikos. Ypač Latvijai ir Estijai trūksta modernios gamybos pajėgumų, kurie galėtų skatinti ūkio plėtrą.
Skirtingos ir naujųjų ES šalių priemonės kovojant su krize. Vienos – pavyzdžiui, Latvija ir Vengrija – privalo imtis skausmingos socialinės apsaugos sistemos pertvarkos. Lenkijos vyriausybės planas palyginti nuosaikus. Numatomos lengvatos paskoloms, mokesčių mažinimas smulkiajam ir vidutiniam verslui, darbo rinkos liberalizavimas ir efektyvesnis ES lėšų panaudojimas. Kartu mažinamos valstybės išlaidos, ypač kariuomenei.
Panašių veiksmų imasi ir čekai. Tuo metu Slovakijos valdžia skiria valstybės paramą, kad išlaikytų ir sukurtų naujų darbo vietų, modernizuotų infrastruktūrą ir sumažintų energijos kainas.
Politinis nestabilumas
Ekonominiai sunkumai neišvengiamai atsispindi ir politiniame Vidurio ir Rytų Europos šalių gyvenime. Beveik visur krizė išryškino jų politinių sistemų trūkumus – ypač Latvijoje, kur valdančiosios koalicijos formuojamos iš partijų, neturinčių tvirtos gyventojų paramos. Dėl to šalyje gilėja politinė krizė – šiemet sausį Rygą sukrėtė riaušėmis virtusi 10 tūkst. protestuotojų demonstracija. Protestai prieš drastiškus valdančiosios koalicijos (sudarytos iš Liaudies partijos ir Žaliųjų ir valstiečių sąjungos) taupymo planus sužlugdė vyriausybę. Vis dėlto naujasis vyriausybės vadovas Valdis Dombrovskis iš populistinės dešiniosios partijos „Naujasis laikas“ paskelbė naują taupymo planą, griežtumu pranokstantį senesnįjį.
Apklausų duomenimis, Latvijoje daugiau nei 9 iš 10 piliečių nepasitiki politinėmis partijomis – jas vadina korumpuotais politiniais verslininkų instrumentais. Jei nauji rinkimai būtų surengti rytoj, 5 proc. barjero neperžengtų beveik nė viena partija. Partinės sistemos silpnumas skatina populizmą, kuris ryškiausiai pasireiškia referendumais. Vis dėlto per pastarąjį kartą balsuoti atėjo tiek mažai latvių, kad jį valdžiai teko išmesti į šiukšliadėžę.
Jau kurį laiką Vengriją kankino vis didesnė priešprieša tarp dviejų pagrindinių partijų. Šalies politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą krėtė rietenos tarp socialdemokratų, kurių lyderis Ferencas Gyurcsany atsistatydino iš vyriausybės vadovo posto šiemet kovą, ir buvusio premjero Viktoro Orbano vadovaujamų konservatorių. Bet kuriuo ryžtingesniu vienos partijos žingsniu kovojant su krize kita gali pasinaudoti savo tikslams.
F.Gyurcsany kelis kartus bandė sutvarkyti Vengrijos finansus drastiškai mažindamas išlaidas, bet šias priemones vengrai atmetė referendume. Nukentėjo premjero reitingai, o konservatorių populiarumas, pasak apklausų, pasiekė 60 procentų. Naujasis socialdemokratų paskirtas premjeras Gordonas Bajnai taip pat paskelbė drąsų taupymo planą, tačiau jis neketina likti poste po 2010 vyksiančių rinkimų. Už socialinių išlaidų mažinimą socialdemokratams tikriausiai teks sumokėti parlamentine dauguma ir atsidurti opozicijoje.
Rietenos dominuoja ir Čekijos politiniame gyvenime. Vienoje barikadų pusėje atsidūrė premjero Mireko Topolaneko Pilietinės demokratijos partija (ODS), o kitoje – šiuo metu opozicijoje sėdintys socialdemokratai. Trečias svarbus galios taškas – prezidentas Vaclavas Klausas, taip pat besivaržantis dėl politinės įtakos.
Būtent prezidento, socialdemokratų ir komunistų bendros pastangos smogė skaudų smūgį valdančiajai „juodųjų-žaliųjų“ koalicijai. Šių partijų balsų pakako, kad nuo 2006-ųjų sausio valdančios ODS, Krikščionių demokratų ir Žaliųjų koalicijos premjerui būtų pareikštas parlamento nepasitikėjimas – kaip tik tuo metu, kai Čekija pirmininkavo ES.
Juodieji-žalieji taip pat nestokoja vidinių konfliktų, pradedant Lisabonos sutartimi ir JAV priešraketinės gynybos sistema, baigiant vidinėmis ekonomikos, finansų ir socialinės politikos problemomis. Čekijos parlamente koalicijos narių skaičius buvo taip sumažėjęs, kad jai kiekviename balsavime prireikdavo opozicijos ir nepriklausomų parlamentarų balsų. Iki naujų rinkimų, atkeltų į spalio mėnesį, valstybę valdys „ekspertų“ kabinetas, bendrai išrinktas ODS ir socialdemokratų. Tačiau beveik niekas netiki, kad šiam kabinetui pakaks galios spręsti tiek ekonominės krizės, tiek ES pirmininkavimo klausimams.
Tokiame kontekste palyginti tvirtai atrodo Slovakijos ir Lenkijos vyriausybės. Lenkijos Vyriausybės vadovo poste nuo 2007-ųjų galo tvirtai sėdi Donaldas Tuskas. Valdančiojoje koalicijoje ir vyriausybėje dominuoja jo vadovaujama ir verslui palanki Pilietinė platforma, kurią tyliai remia koalicijos partnerė Valstiečių partija. Pilietinę platformą, pasak apklausų, remia daugiau nei pusė lenkų – daug daugiau nei konservatyvią brolių Kaczynskių partiją (28 proc.) ar socialdemokratus (10 proc.).
Nors Lenkijos vyriausybė stabili, konfliktų valdžioje netrūksta. Strategiškai svarbios reformos žlunga dėl aršių premjero D.Tusko ir prezidento Lecho Kaczynskio rietenų. Ne kartą jie pristatė skirtingus pasiūlymus tarptautinėse konferencijose – pavyzdžiui, NATO viršūnių susitikime dėl naujo generalinio sekretoriaus skyrimo.
Tokios gėdingos rietenos įmanomos dėl pakankamai miglotos Lenkijos konstitucijos. Užsienio politiką ji patiki vyriausybei, tačiau prezidentas atstovauja valstybei, kai sprendžiami suverenumo ir gynybos klausimai. L.Kaczynskis nepraleidžia progos pasinaudoti šiuo konstitucijos straipsniu, kai tik dienotvarkėje atsiduria politiniai, ekonominiai ir kariniai NATO bei ES klausimai.
Pavojingos nuotaikos
Krizės dažnai pakursto kraštutinius nacionalistinius jausmus ir agresiją prieš užsieniečius bei tautines mažumas. Vengrijoje jau kurį laiką netyla ginčai apie ksenofobiją ir antisemitizmą.
Sociologas Palas Tamasas neseniai darytoje apklausoje atskleidė, kad radikalią dešiniųjų ideologiją propaguoja ne tik ekstremistų grupės – ji giliai įsišaknijusi Vengrijos visuomenėje. Apie 16 proc. apklaustųjų save priskyrė kraštutiniams dešiniesiems, dar 29 proc. laikosi dešiniųjų įsitikinimų. Netrūksta linkusiųjų į ksenofobiją ir antisemitizmą. Ypač ryški neapykanta didelei Vengrijoje gyvenantiems romams. Šią tautinę mažumą „antisocialia“ ir „antivengriška“ laiko net 69 proc. apklaustųjų. Beveik kas trečias vengras neigiamai vertina žydus.
Slovakijoje radikalios dešiniųjų grupuotės savo taikiniu pasirenka ne tik romus, bet ir didelę vengrų bendruomenę. Per pastaruosius prezidento rinkimus antrajai kadencijai perrinktas Ivanas Gasparovicius nepelnytai apkaltino vengrus siekiant nepriklausomybės. Jis sulaukė milžiniškos paramos iš radikalios ultradešiniosios Slovakijos nacionalinės partijos ir populistinės premjero Roberto Fico „Smer“. Ši kampanija gerokai pakurstė neapykantą vengrų tautinei mažumai.
Į ksenofobiją bei nacionalizmą linkusios ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys. Romai Čekijoje ir Rumunijoje, turkai Bulgarijoje kenčia nuo diskriminacijos. Lenkijoje didžiausia problema – giliai įsišaknijęs antisemitizmas. Visais atvejais propaganda prieš tokius „priešus“ yra populiariausias metodas dėmesiui nukreipti nuo tikrųjų krizės priežasčių.